Džou Enlajus

Džou Enlajus (kin. 周恩来 Zhōu Ēnlái) (1898-1976) – per savo gyvenimo laikotarpį užėmė šias pareigas: Kinijos Liaudies Respublikos ministras pirmininkas nuo 1949 m. iki pat savo mirties 1976 m., taip pat ir pirmasis užsienio reikalų ministras 1949 – 1958 m. Džou Enlajus savo pareigas atliko kartu su to meto šalies vadovu Mao Dzedongu (kin. 毛澤東 Máo Zédōng).

Jaunystė

Džou Enlajus gimė Huaiane (kin. 淮安 Huái’ān), Dziangsu (kin. 江苏 Jiāngsū) mieste aristokratiškoje šeimoje. Augdamas pas tetą, jis išmoko skaityti ir rašyti, vėliau pradėjo domėtis Kinijos literatūra ir opera. Iki dvylikos metų jį supo mokslo pasaulis, tačiau berniukui sulaukus devynerių, mirė jo mama, o po metų ir teta. Kadangi jo tėvas gyveno atskirai Hubejaus (kin. 湖北 Húběi) mieste, Džou su savo dvejais jaunesniais broliais  išsikėlė gyventi pas tėvo jaunesnįjį brolį į Huaiano miestą, tačiau ten pagyveno tik dvejus metus. Kuomet jam buvo dvylika metų, Džou senelis pasiūlė jam atsikelti gyventi pas jį į Mandžiūriją (kin. 满洲 Mǎnzhōu) Šenjango(kin. 沈阳 Shěnyáng) miestą. Būdamas keturiolikos, Džou pabrėžė savo motyvaciją mokytis, t.y. „tapti žmogumi, kuris ateityje prisiims sunkias šalies pareigas“ (Barnouin, Yu 2006, p. 14). Vėliau, kartu su seneliu persikėlė į Tiandziną (kin. 天津 Tiānjīn), kur Džou su pagyrimu baigė Nankajaus (kin. 南开 Nánkāi) vidurinę mokyklą. Po to jis du metus praleido Japonijoje, kur, kaip manoma, nieko nestudijavo, tačiau biografų teigimu, tuo metu marksistas, rašytojas ir ekonomistas Hadžime Kavakamis (jap. 河上 肇 Kawakami Hajime) supažindino Džou su marksizmu (Leung 2002). Džou grižo į Kiniją 1919 m. prieš Gegužės ketvirtosios incidentą, kuriame studentai protestavo prieš Kinijos vyriausybės silpną atsaką į Versalio sutartį, kuomet Japonijai buvo leidžiama pasilikti Kinijos Šandongo (kin. 山东 Shāndōng) teritorijas, kurios buvo perduotos 1914 m. Vokietijai. Pasak Leung, Džou įstojo į Nankajaus universitetą ir ten jis pradėjo dirbti su politiniais darbais: studijavo leidinius, komunistų bendrijas. 1920 m. jis išvyko į Prancūziją, kur 1922 m. įkūrė Kinijos jaunimo komunistų partiją Europoje (Leung 2002). 1924 m. Džou grįžo atgal į Kiniją.

Komunistų partijos veikėjas

Penktajame Kinijos komunistų partijos susitikime Džou tapo Centrinio Komiteto politinio biuro narys. Po 1927 m. žlugusios sąjungos ir prasidėjus konfliktui tarp Kinijos komunistų partijos ir Kuomintango (kin. 國民黨 Guómíndǎng), komunistų partija dar bendradarbiavo su kairiaisiais Kuomintango atstovais, tačiau neilgai trukus šie taip pat išdavė komunistus. Tuomet Džou tapo vienu iš sukilimo organizatorių, jis padėjo organizuoti Nančango (kin. 南昌 Nánchāng) sukilimą. Po katastrofiškų įvykių Nančange, Džou susirgo maliarija ir pasitraukė į Honkongą sveikti (Leung 2002). 1928 m. Džou vyko į Maskvą į šeštąjį komunistų partijos susitikimą, ten jis buvo pripažintas antras iš didžiausią įtaką turinčių žmonių. Pirmoje vietoje buvo Li Lisanas (kin. 李立三 Lǐ lìsān), tačiau 1931 m. Džou užėmė jo vietą. Džou Kinijoje prisijungė prie Mao Dzedongo ir Džu De (朱德 Zhū dé) Ruidžino (kin. 瑞金 Ruìjīn) mieste, kur šie žmonės kelis metus sudarinėjo naują armiją iš to, kas liko po Šanhajaus (kin. 上海, Shànghǎi) įvykių 1927 m., kuomet komunistai buvo visiškai nugalėti Kuomintango ir išvaryti iš miesto. Džou prisijungęs prie šių dviejų asmenybių buvo išrinktas užimti aukštas pareigas politikos ir kariuomenės klausimais. 1937 m. Džou padėjo sujungti Kuomintangą ir Kinijos Komunistų partiją norint apsiginti nuo Japonijos. 1945 m. Japonijai pasidavus, Džou lydėjo Mao Dzedongą pas Kuomintango vadovą Čang Kai-šeką (kin. 蔣中正 Chiang Kai-shek) sudaryti taikos sutartį. Džou buvo vienas iš svarbesnių žmonių, kurio dėka atsinaujinus pilietiniui karui 1947 m. Čang Kai-šekas prarado pasitikėjimą (Britannica, 2022). O 1949 m. sausio 21 d., jis paliko savo prezidento pareigas, kurias greitai perėmė naujasis Kuomintango prezidentas Li Dzongrenas (kin. 李宗仁 Lǐ Zōngrén). Pastarasis atmetė pasidavimo sutartį, kurią sudarė komunistų partija, ir tai privedė prie komunistų partijos laimėjimo Kinijoje ir Kinijos Liaudies Respublikos sukūrimo (Leung 2002).

Džou Kinijos Liaudies Respublikoje

Džou tapo Kinijos Liaudies Respublikos ministru pirmininku nuo 1949 m. iki pat savo mirties 1976 m., taip pat ir pirmuoju užsienio reikalų ministru 1949 – 1958 m. 1954 m. jis buvo Kinijos liaudies politinės konsultacinės tarybos komiteto pirmininkas, nuo 1956 m. Kinijos komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro nuolatinio komiteto narys (Spečiūnas 2018). Taip pat atliko vaidmenį Korėjos kare, organizuodamas karinę pagalbą ir medžiagų tiekimą Šiaurės Korėjai. Džou taip pat palaikė Mao kultūrinę revoliuciją ir visas kitas Mao idėjas. 1960 m. Džou atvyko į Indiją derėtis dėl valstybių sienų nesutarimo, tačiau kalbos nevedė niekur ir po dvejų metų Kinijos Liaudies Respublika užpuolė Indiją. Kuomet Kinijoje vyko politinė krizė Džou padėjo išvesti Kiniją iš izoliacijos, suartėti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir įstoti į Jungtines Tautas. Taip pat jis atkūrė ir užmezgė naujus santykius su dešimtimis tautų (Leung 2002).

Mirtis

Džou mirė nuo vėžio 1976 m. sausio 8 dieną būdamas 78-erių metų, tuo tarpu Mao nedalyvavo jo laidotuvėse, Džou buvo kremuotas ir pagal jo prašymą pelenai buvo išbarstyti įvairiose vietose Kinijos Liaudies Respublikoje (Leung 2002).

Naudota literatūra

1. Barnouin, B., & Yu, C, 2006, Zhou Enlai: A political life. Chinese University Press.
2. Britannica, T. Editors of Encyclopaedia, 2022, Zhou Enlai.Encyclopedia Britannica. 2022 m. rugsėjo 14 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2022 m. spalio 28 d.].
3. Leung, P. ir Leung, E. P. 2002, Political leaders of modern China: A biographical dictionary. Greenwood Publishing Group.
4. Spečiūnas, V. 2018, Džou Enlai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2018 m. rugsėjo 24 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2022 m. spalio 28 d.].