Kendo

Kendo (剣道 „kardo kelias“) yra modernus kovos menas, kilęs iš Japonijos. Šis kovos menas susiformavo iš fechtavimosi meno. Kendo naudojami bambukiniai kardai šinajai (竹刀 shinai) ir apsauginiai šarvai (防具 bōgu). Šiomis dienomis kendo yra plačiai praktikuojamas tiek Japonijoje, tiek kitose pasaulio šalyse.

Kendo yra didelės fizinės bei psichologinės ištvermės reikalaujantis kovos menas, kuriame yra suderinta kovos menų praktika ir vertybės su sportiniu fiziniu krūviu. Besitreniruojantys kendo kovos meną yra vadinami kendoka (剣道家 kendōka).

Istorija. Kendo – tai gan stipriai ritualizuota japonų fechtavimosi meno praktika, susiformavusi prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų. Nors tikslios kendo šaknys nėra žinomos, šis kovos menas tikriausiai pamažu susiformavo iš realių dvikovų tarp samurajų.

Kovotojai su kardais Japonijoje įsteigė kendžiucu (kenjutsu, liet. k. „kardo technika“; „kendo protėvis“) mokyklas, kurių egzistavimas tęsėsi keletą amžių ir šiandien sudaro kendo praktikos pagrindą. Formalieji kendo pratimai, vadinami kata, buvo sukurti kendžiucu mokyklų egzistavimo laikais, kaip pagrindas karius mokyti kardo meno. Šių pratimų yra besimokoma ir šiomis dienomis, tačiau jie yra modifikuoti (AJKF 2002, p. 1).

Bambukinių treniruočių kardų, šinajų, ir apsauginių šarvų, bogu, įvedimas į kardo technikos treniruotes priskiriamas Naganumai Širodzaemon Kunisato (長沼 四郎左衛門 国郷 Naganuma Shirōzaemon Kunisato, 1688–1767). Naganuma apibrėžė, kaip turi būti naudojami apsauginiai šarvai bei sukūrė treniruočių metodus, naudojant treniruočių kardus (AJKF, Brief History of Kendo). Jis taip pat kūrė patobulinimus medinius kardus (木刀 bokutō) ir šinajus, prie šarvų pridėdamas metalines groteles, šalmą (面 men) ir storą medvilninę apsaugą t.y. pirštines kote (小手).

Apie 1820 metus į kendžiucu praktiką įtraukiama gekkiken – pilno kontakto dvikovos, naudojant šinajus bei dėvint apsauginius šarvus bogu. Kovos menui sparčiai populiarėjant ir augant mokinių skaičiui, Edo periodo pabaigoje (1603-1867) kendžiucu pradeda plisti po visą Japoniją. Po Meidži restauracijos, apie 1800-tuosius metus, gekkiken labai išpopuliarėjo, ypač siekiant komercinės naudos. Nepaisant komercinės naudos, šis žingsnis dar labiau padidina susidomėjimą kendo ir kendžiucu (Sasamori; Warner 1989, p. 57).

1920 m. Didžiosios Japonijos kovos dorybių draugija (大日本武徳会 Dai Nippon Butoku Kai, DNBK) sportinės kardo meno dalies pavadinimą pakeičia iš gekkiken į kendo (Green; Svinth 2010, p. 600–1).

Kendo, kaip ir kiti kovos menai, 1946 m. okupacinių pajėgų buvo uždraustas Japonijoje. Kovos menų draudimas buvo atsakas į kovos menų mokymo militarizavimą Antrojo pasaulinio karo metais. DNBK taip pat buvo panaikinta. Kendo mokymas pratęstas tik nuo 1952 m.

Iš karto po Japonijos nepriklausomybės atgavimo, nustojus galioti kovos menų draudimui, buvo įsteigta visos Japonijos kendo federacija (Nippon Budokan, 2009, p. 141). Federacija buvo suformuota remdamasi kendo, ne kaip kovos meno, bet edukacinio sporto principu. Pagal šį principą kendo yra praktikuojamas ir šiandien.

Kendo samprata ir paskirtis. Pagrindinės kendo kovos meno idėja ir praktikavimosi tikslai buvo suformuoti 1975 m., visos Japonijos kendo federacijos (全日本剣道連盟 Zen’nihon kendō renmei).

Pagrindinė kendo idėja yra stiprinti ir formuoti žmogaus charakterį, taikant kardo katana (刀) naudojimo principus.

Kendo praktikavimosi tikslai:

• Formuoti kūną ir protą.
• Ugdyti tvirtą dvasią ir per teisingą ir tvirtą mokymą siekti tobulybės kendo mene.
• Laikytis savigarbos ir žmogiško mandagumo, pagarbos, siekiant sieti save su kitais per nuoširdumą ir amžinai siekti savo augimo.

Šie tikslai leis žmogui gebėti mylėti savo šalį ir bendruomenę, siekiant prisidėti prie kultūros vystymosi ir skatinti taiką bei klestėjimą tarp visų žmonių (AJKF, 2007).

Apranga ir įranga

Kendo kovos menas praktikuojamas vilkint švarką kendogi (剣道着 kendōgi; kartais dar vadinamą keigoki) bei plačias, klostuotas kelnes hakama (袴). Švarkas ir hakama dažniausiai yra tamsiai mėlynos spalvos. Kai kurie kendoka dėvi tamsiai mėlynos spalvos švarką ir juodos spalvos hakamą.

Ant kendogio yra dėvimi apsauginiai šarvai bogu. Žodis bogu susideda iš dviejų elementų. Bo reiškia apsaugoti arba apginti, o gu reiškia įrankį ar įrangą. Bogu susideda iš keturių elementų:

Men (面) – veido ir pečių apsauga (šalmas);

Kote (小手) – rankų ir dilbio apsauga (pirštinės);

Dō (銅) – liemens apsauga (šarvas);

Tare (垂れ) – kirkšnies ir kojų apsauga (klostuota apsauga dėvima ant klubų).

Po šalmu yra dėvimas plonas medvilninis rankšluostis, kuris sugeria prakaitą ir užtikriną tvirtą šalmo laikymąsi ant galvos. Šalmas susideda iš veido kaukės, sudarytos iš keliolikos horizontalių metalinių strypų, einančių nuo smakro iki galvos viršaus. Prie veido kaukės tvirtinasi stora dygsniuota stačiakampio formos medžiaga, kuri dengia viršugalvį ir pečius. Veido kaukės apačioje tvirtinama gerklės apsauga.

Kote yra lengvos pirštinės, pasiūtos iš storos medžiagos ir sukurtos specialiai kendo kovos menui (Sasamori; Warner 1964, p. 52).

Do – pagrindinė kendo apsauga, kuri saugo krūtinę bei liemenį. Ji dažniausiai gaminama iš bambuko skersinių, padengtų kailiu ir laku. Ši apsauga dar kartais yra gaminama iš plastiko, siekiant mažesnės kainos. Plastikiniai do dažniausiai pasitaiko tik tarp vaikams skirtų šarvų (Uchida, 2005).

Tare – apsaugo nuo netiesioginių smūgių į liemenį ir viršutinę kojų dalį. Pagrindinės jos dalys yra gaminamos iš tos pačios dygsniuotos medžiagos, kaip šalmas (Uchida, 2005). Centrinė juosta dažniausiai būna uždengta medžiagos dalimi, ant kurios užrašytas dėvinčiojo vardas ir dodžio (道場 dōjō, mokykla arba klubas) ar šalis iš kurios jis/ji yra.

Pagrindinis kendo kovos mene naudojamas ginklas – bambukinis kardas šinajus. Jis naudojamas tiek treniruočių metu, tiek per varžybas. Šinajaus nereikėtų painioti su bokken, mediniu kardu, kuris yra medinė japoniško kardo katana kopija.

Šinai sudarytas iš keturių sudžiovinto bambuko skersinių, surištų kartu trimis odinėmis detalėmis. Bambukinis kardas buvo sukurtas siekiant sumažinti rimtas traumas, patirtas kendo treniruotėse, kurios buvo gan dažnos, nes iki tol treniruotėse buvo naudojamas daug sunkesnis kardas bokken.

Šiuolaikinė praktika

Palyginus su kitais kovos menais, kendo kovos menas yra labai triukšmingas. Taip yra dėl to, kad užsiimantys kendo smūgio metu surinka, taip išreikšdami savo kovos dvasią. Riksmas vadinamas kiai (気合い). Taip pat jie naudoja fumikomi-aši (踏み込み足 fumikomi-ashi), veiksmą panašų į treptelėjimą koja, atliekamą smūgio metu.

Kaip ir daugelyje kitų kovos menų, taip ir kendo treniruojamasi basomis kojomis. Treniruotės vyksta specialiose kendo salėse arba paprastose sporto salėse. Tinkama salė kendo praktikavimuisi – švarios ir šiek tiek spyruokliuojančios medinės grindys (Noriaki, 1995).

Kendo naudojami tiek smūgiai, tiek dūriai. Smūgiai atliekami tik į nustatytas kūno vietas, kurias saugo šarvai. Dūriai atliekami tik į gerklę. Kadangi neteisingai atliktas dūris gali sunkiai traumuoti priešininko kaklą, dūrius per treniruotes ar varžybas leidžiama atlikti tik dan kategoriją turintiems kendoka.

Varžybos

Tarptautinis kendo čempionatas nuo 1970-ųjų metų yra organizuojamas kas trejus metus. Čempionatą rengia Tarptautinė kendo federacija (FIK), kartu su šalies, kurioje vyksta čempionatas, kendo federacija (FIK, 2012). Europos čempionatas yra rengiamas kasmet, išskyrus tuos metus, kurie sutampa su tarptautinio čempionato metais (European Kendo Federation, 2009).

Lygių sistema

Kendo, kaip ir daugelis kitų Japonijos kovos menų, naudoja kiū (級 kyū) ir dan (段 dan) kategorijų lygių sistemą, sukurtą 1883 m.(Active Interest Media, Inc. p. 64). Nuo 6 kiū kategorijos laipsnio iki 1 dan kategorijos laipsnio esantys lygmenys yra laikomi mokinio laipsniais. Nuo 2 dan laipsnio – meistro laipsniai. Kiū kategorijos laipsniai eina mažėjančia tvarka (kuo mažesnis skaičius, tuo aukštesnis laipsnis). Dan kategorijoje skaičiai eina įprastine tvarka. Kendo aukščiausias išduodamas dan kategorijos laipsnis – 8 dan.

Nacionalinės ir tarptautinės kendo organizacijos

Pagrindinė tarptautinė kendo organizacija – Tarptautinė kendo federacija (International Kendo Federation, FIK). TKF yra nevyriausybinė organizacija, kurios tikslas yra sukurti ryšį tarp Japonijos ir tarptautinių kendo organizacijų, siekiant populiarinti kendo, iaido bei jodo. TKF buvo įkurta 1970 m., septyniolikos steigiamųjų vietinių federacijų. Šiuo metu TKF priklauso 53 nariai.

Tarptautinei kendo federacijai priklauso Lietuvos kendo asociacija (LKA). LKA buvo įkurta 2006 m., o po metų priimta į Europos kendo federaciją, kaip organizacija, atitinkanti tarptautinius reikalavimus. 2011 m. LKA buvo priimta į tarptautinės kendo federacijos sudėtį ir gavo leidimą mūsų šalies atstovams dalyvauti pasaulio čempionatuose. 2012 m. vykusiame pasaulio čempionate dalyvavo ir Lietuvos atstovai. Šiuo metu Lietuvoje veikia septyni kendo klubai.

Naudota literatūra

1. Active Interest Media, Inc., 1991. [e-knyga] Black Belt. Active Interest Media, Inc. Prieiga per internetą [internete]: Čia [žiūrėta 2015-05-22]
2. All Japan Kendo Federation, 2002. Nippon Kendo Kata Instruction Manual. Tokijas.
3. European Kendo Federation, 2009. Kendo championships. Prieiga per internetą [internete]: Čia [žiūrėta 2015-05-22].
4. FIK, 2012. Brief History of Kendo. Prieiga per internetą [internete]: Čia [žiūrėta 2015-05-22].
5. Green, T. A., Svinth, J. R., 2010. [e-knyga] Martial Arts of the World: An Encyclopedia of History and Innovation Prieiga per internetą [internete]: Čia [žiūrėta 2015-05-22].
6. International Kendo Federation, 2012. World Kendo Championship. Prieiga per internetą [internete]: Čia [žiūrėta 2015-05-22].
7. Nippon Budokan, 2009. Budo: The Martial Ways of Japan. Tokijas.
8. Sasamori, J. ir Warner, G., 1964. This is Kendo: the art of Japanese fencing. Japonija: Charles E. Tuttle.
9. Sato, Noriaki 1995. Kendo Fundamentals. Tokijas: All Japan Kendo Federation.
10. Uchida, M., 2005. Kendo bogu (Protective Equipment). Prieiga per internetą [internete]: Čia [žiūrėta 2015-05-22].