Karatė

Karatė (空手 karate) yra savigynos sporto šaka, viena iš „tuščių rankų“ kovos menų rūšių, besiremianti priešininko blokavimu ir atakavimu. Karatė neturi olimpinės sporto šakos statuso, tačiau organizuojami įvairių lygmenų čempionatai (Levinson, Christensen, 1999, p. 213).

Istorija

Šiuolaikinės karatė smogimo ir spardymo metodai kilę iš tradicinių kovų sistemų – Okinava-te. Okinava-te buvo plėtojama Okinavoje ankstyvajame XVII a. Moderniąją karatė išrado Gičinas Funakošis (船越 義珍 Gichin Funakoshi) (1868–1957 m.). 1906 m. jis gastroliavo Okinavoje, pristatydamas publikai pirmuosiuos Okinava-te pasirodymus. Japonų armija pastebėjo akivaizdžią kovotojų jėgą ir stiprumą. Vėliau šiek tiek patobulinta technika įtraukta į fizinio ugdymo programą Okinavoje. Per šiuos metus Okinava-te tapo žinoma kaip karatė-džiutsu (空手術 karate-jutsu). 1916 m. Funakošis pristatė karatė-džiutsu japonų publikai. Bet tik po jo 1922 m. karatė demonstracijos pirmojoje nacionalinėje Japonijos atletikos parodoje Tokijuje Funakošis pakeitė mirtinas Okinava-te kovos technikas į mažiau pavojingą karatė-do (空手道 karate-dō) kovos formą. Jis pasiliko Japonijoje ir, įkvėptas budo kovos menų (武道 Budō), perėmė kai kurias pagrindines šios šakos disciplinos, etiketo ir apsirengimo savybes. Tiek uniforma (空手着 karate-gi), tiek diržas (帯 obi) perimti iš dziudo, o tradicinis japonų nusilenkimas pristatytas kaip karatistų (空手家 karate-ka) pasisveikinimo forma.

Funakošis ir toliau bandė pabrėžti priimtinesnius ir ne tokius žiaurius stilius. Netrukus karatė-džiutsu pradėta mokyti fizinio ugdymo paskaitose ne tik Tokijo universitete, bet ir kituose miestuose. 1936 m. Funakošis įsteigė pirmąją karatė treniruočių salę (道場 dōjō) Tokijuje. Buvo plėtojami nauji įgūdžiai, technikos ir naujos ribojamos taisyklės, tai leido iš anksto parengti treniruočių programą (形型 katachi-gata). Iš pradžių šios kovos vis dar buvo labai žiaurios, nes naudoti tikri smūgiai. Funakošio sūnus išvystė naują karatė-do formą, kurioje tikri smūgiai buvo ne duodami, o „traukiami“.

1937 m. Japonija paskelbė karą Kinijai, ir Japonijos tradiciniai kovos menai buvo integruoti į Japonijos armijos treniruočių programą. Kovų su Kinija metu Funakošis nutarė „japonizuoti“ karatė. 1933 m. jis pakeitė karatė pavadinimo koncepciją ir rašymą. Galiausiai karatė-džiutsu jis pervadino į karatė-do, o tai reiškia „tuščių rankų kelias“. Taip Kinijos ir Okinavos kovos stilius performuotas į modernų Japonijos kovos meną.

Paradoksalu, tačiau karatė buvo priimtinesnė kaip kinų, o ne kaip japonų kovos menas, ir valdžios departamentas, atsakingas už menų instrukcijas, neleido karatė būti vadinamojo budokai (武道会 Budō-kai) dalimi Japonijos armijoje. Po Japonijos pralaimėjimo Vakarų sąjungininkai uždraudė visus kovos menus, bet nepaisant to, dauguma jų buvo toliau nelegaliai praktikuojami. Kadangi karatė nebuvo siejama su budokukai valdžios departamentu, JAV pajėgų vadas Tolimuosiuose Rytuose, Douglasas Makarturas (1880–1964 m.), 1947 m. leido vėl atidaryti karatė klubus ir skatino Amerikos bei Anglijos karius juose dalyvauti.

Per Korėjos karą (1948–1951 m.) daugybė Amerikos karių buvo mokomi karatė, kol tarnavo Korėjoje ir Japonijoje. Sugrįžę, jie pristatė karatė JAV ir Europoje. Karatė plitimui didelę reikšmę turėjo karatė demonstracijos, kurias rodė meistras Macutacu Ojama (大山 倍達 Ōyama Masutatsu), gastroliuodamas JAV 1952 m. (Levinson, Christensen, 1999, p. 213–214).

Taisyklės ir technikos

Karatė turi dvi pagrindines technikas: 1) oponentų atakos ir blokavimai; 2) kontratakos. Kai kuriomis sąlygomis galimos ir bendros sukimo technikos. Karatė paremta kojų ir rankų naudojimo technikomis: blokavimas (浮き uki), kumščiavimas (月 tsuki), smogimas (うち uchi) ir spyrimas (ケリ keri). Galingos, greitos ir tikslios atakos įmanomos tik tada, kai kūnas yra stabilus ir išlaiko pusiausvyrą.Taip pat reikia mokytis tinkamos pozicijos ir laikysenos. Karate judesiai ir jų atlikimas vadinami katomis (型 kata, liet. k. „forma“).

Pagrindinės karatė treniruotės vyksta sporto salėse (道場 dojo) ir apima vienos ar kelių kombinacijų mokymąsi. Pažengusiųjų treniruotėse karatistas gali praktikuoti technikas netikrose kovose, tai leidžia tinkamai atlikti tikras kovojimo technikas. Šiuo metu pasaulyje egzistuoja kelios pagrindinės karatė formos ir stiliai.

Godžiū-riū 

Čiodžiunas Mijagis (宮城 長順 Miyagi Chōjun) yra Okinavos meistras, kuris sukūrė godžiū-riū (剛柔流 Gōjūryū) stilių. Mijagis gimė 1880 m. ir pradėjo savo ankstyvas kovos menų studijas su žymiuoju Higaonna (東恩納 盛男 Higaon’na Morio). Mijagis taip pat keliavo į Kiniją ir ten studijavo kitus kovos metodus. Po kiek laiko jis sugrįžo namo į Nahą (那覇市 Naha-shi) ir čia 1917 m. įkūrė savo mokyklą.

Mijagis daug laiko praleido plėtodamas savo kovos sistemą; jis bandė sujungti žinias iš įvairių stilių, kuriuos studijavo. Okinavos meistras ieškojo disciplinos, galinčios suteikti asmeniui išsamią kovojimo formą, kuri būtų ekonomiškiausia jo metodams.

Godžiu-riū vardas šiam stiliui suteiktas 1929 m. Šis pavadinimas, verčiamas kaip „kieta/minkšta mokykla“, nurodo, kad smūgis, kuriuo atakuojama, turi būti priimtas visiškai skirtingu manevru. Jeigu tai „kietas“ smūgis, jis tūrėtų būti priimtas su „minkšta“ gynyba. „Kietosios“ technikos yra tos, kurios yra tiesioginės; minkštosios technikos paprastai būna sukamosios. Pagrindinė šio stiliaus samprata–smūgiui turi naudoti priešingą jėgą.

Pagrindinės godžiū-riū katos yra: gekisai (撃砕), saifa (砕破), šisočin (三戦 shisochin), saijunčin (制引戦 saiyunchin), seipai (十八手), seisan (十三手), tenšio (転掌 tensho), suparunpei (壱百零八), kururunfa (久留頓破) ir sančin (三戦 sanchin).

Godžiū-riū pabrėžia dvi pagrindines pozicijas: sančin, arba „smėlio laikrodžio poziciją“, ir „katės poziciją“ (猫足立 neko ashi dachi). Daug dėmesio skiriama šių pozicijų, kurios pradėtos rodyti godžiū-riū mokiniams nuo ankstyvojo etapo, tobulinimui.

Godžiū-riū yra labai geras karatė mokyklos, propaguojančios technikos tobulinimą pagal tradicinius mokymus, pavyzdys. Ranka ar kitos kūno dalys gali būti stiprinamos arba grūdinamos tam, kad atlaikytų susirėmimų poveikį. Ilgalaikis karatė propagavimas pasireiškia sunkia ir nušlifuota rankų oda, išryškintais krumpliais. Treniruotėse naudojant sunkų akmenį stiprinami riešo ir dilbio raumenys, taip pat ir pirštai, kad sukibimas būtų stipresnis, kai to reikia. Filosofija tokia, kad kūnas turi būti paruoštas faktinei konfrontacijai.

Kvėpavimo pratimai in-ibuki (息吹) yra svarbūs godžiū-riū, kaip ir daugumoje kitų karatė stilių. Teigiama, kad tinkamai kvėpuojant, galima panaudoti daugiau jėgos.
Daug laiko skiriama tinkamam rankos laikymui. Godžiu-riū apima keletą metimo ir bendro blokavimo programų, todėl rankos stiprumas yra esminis elementas norint pasiekti gerą rezultatą. Mokiniams aiškinama, kur yra nervai ir raumenų grupės tam, kad jie veikiami priešininkų galėtų pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų.

Godžiū-riū šiomis dienomis laikomas vienu pagrindinių kovos metodų. Geriausiai žinomi šio stiliaus meistrai yra Eiičis Mijadzato (宮里 栄 Eiichi Miyazato), Seiko Higa (比嘉 世幸), Seikičis Togučis (渡口 政吉 Toguchi Seikichi) ir Meitoku Jagis (八木明徳 Yagi Meitoku). Visi jie įkūrė savo godžiū-riū mokyklas ir davė joms specifinius pavadinimus (Horton 2005, p. 52–53).

Šito-riū

Šito-riū (糸東流 Shitōryū) sukūrė ir išplėtojo Kenva Mabunis (摩文仁 賢和 Mabuni Kenwa). Jis gimė 1889 m. Okinavoje. Kovos menus praktikavo nuo trylikos metų. Mabunis buvo laikomas nesveiku vaiku, bet jį priėmė meistras Anko Icu (糸洲 安恒 Itsu Ankō), pas kurį Mabunis nuolatos treniravosi iki jam suėjo 20 metų. Po to Mabunis treniravosi pagal šiurite (首里手 shuri-te) sistemą, prižiūrimas meistro Kanrio Higašionnos (東恩納 寛量 Higashionna Kanri) iš Nahos. Yra žinoma, kad jis praktikavo „Baltosios kiniškos gervės“ metodus ir buvo įkvėptas Riūkiū salyno ko-budžiutsu (琉球古武術 Ryūkyū ko-bujutsu). Mabunis pradėjo studijuoti keletą skirtingų kovos formų ir įgijo žinių iš didžių to meto meistrų.

Mabunis iškeliavo į Japoniją 1920 m. ir apsigyveno Tokijuje, sekdamas kito žymaus Okinavos meistro Gičino Funakošio pėdomis. Vėliau jis persikraustė į Osaką pietvakarių Japonijoje. Mabunis turėjo galimybę mokyti daugybę įvairių katų. Katų skaičius buvo gerokai didesnis, nei bet kurios kitos karatė sistemos. Šito-riū kilstelėjo katas į naujas aukštumas, atsižvelgiant į tai, kad jos buvo lengvai prieinamos. Mabunis taip pat linko prie ginklų, ir demonstruodamas kovos veiksmus, parodydavo savo meistriškumą. Kaip entuziastingas mokytojas, jis skatino visas kovos mokyklas prie savo programų prijungti ginklavimosi sistemas.

Pusiausvyra ir laikysena yra pagrindiniai kovos menų bruožai. Šito-riū pabrėžia stiprų ryšį tarp individualios krypties ir būdo, kaip tam tikras judesys yra atliekamas. Šiame stiliuje yra tam tikri smogimo greičio ir tikslumo reikalavimai. Pagrindai, arba kihon (基本), yra esminiai, jų mokoma kiekviename mokinių progreso etape. Įkūrėjai pabrėžia reguliarių treniruočių ir ryžto būtinybę tam, kad kovotojas visada būtų pasiruošęs greitai reaguoti.

Mabunis buvo karatė ir šito-riū pradininkas, įskaitant ir kitas giminingas šio sporto sistemas. Šito-riū įkūrėjas turėjo stiprią įtaką iki pat mirties 1952 m. Kenva Mabunis paliko didelį ideologinį palikimą, kuris išliko svarbus ir ateityje (Horton 2005 p. 59–60).

Vado-riū

Vado-riū (和道流 Wadō-ryū) sukūrė Hironoris Ocuka (大塚 博紀 Otsuka Hironori, g. 1890 m.). Jis kovos menų praktikavimą pradėjo nuo džiudžicu (樹術 jujutsu) treniruočių, ypač nuo šin-do (震度 shindo), jošin-riū (楊心流 Yōshin-ryū) stiliaus. 1928 m., būdamas trisdešimties, buvo apdovanotas Didžiojo meistro titulu. Tais pačiais metais, prižiūrimas Gičino Funakošio, pradėjo karatė treniruotes, greitai tapo vienu iš jo asistuojančių instruktorių. Tuo pačiu metu jis studijavo pas Čiokį Motobu (本部 朝基 Motobu Chōki) ir Mabunį. Vado-riū pavadinimas buvo įregistruotas 1939 m. ir reiškė „taikos kelią“.

Vado-riū daug dėmesio skiria kūno poslinkiui ir vengimui. Pagrindinis tikslas–sukelti skausmą ir žalą priešininkui, nors apribojama bet kokia galima karatekos žala. Šis kūno tipas – smogimas ir žinios, kur ir kaip smogti, žinomas kaip atemi-džiucu (当て身術 atemijutsu). Yra daugiau negu trys šimtai vietų žmogaus kūne, kur būtų galima smogti tam, kad būtų padaryta žala. Horonoris Ocuka taip pat buvo pasižymėjęs dėl žinių apie atemi-džiucu.

Vado-riū stiliuje reikalaujama tiek kūno, tiek minčių lankstumo ir greičio. Naudojamos aukštos pozicijos tam, kad galėtų pagerinti judėjimo greitį. Vado-riū dažniausiai naudoja šias katas: pinan (平安) (yra penkios šios katos serijos), naihanči (内畔戦 naihanchi) , kušiakun (公相君 kushakun), vanšu (腕秀 wanshu), passai (披塞), džitte (十手 jitte), džion (慈恩 jion), rohai (明鏡 rohai) ir niseiši (二十四歩 niseishi). Jų mokymo būdas parenkamas instruktoriaus nuožiūra (Horton, 2005 p. 66–68).

Asociacijos

Karatė sujungė prieštaringas mokyklas, tradicijas ir reglamentus, o 1957 m. buvo įsteigta Japonijos karatė asociacija (日本空手協会 Nippon Karate Kyōkai). Tais pačiais metais asociacija suorganizavo pirmąjį Šiotokan (松濤館 Shōtō-kan) karatė čempionatą Tokijuje. Vis dėlto tradicionalistai kritikavo karatė kaip konkurencingo ir komerciško moderniojo sporto vystymąsi. 1956 m. Šiotokan buvo pervadinta į šiotokai, jo paskirtis buvo sugrąžinti tradicines karatė technikas. 1964 m. vykstant Tokijo olimpinėms žaidynėms, dėl bandymų suvienyti įvairias Japonijos karatė asociacijas įkurta visų Japonijos karatė-do organizacijų federacija (FAJKO). 1969 m. surengtas pirmasis Japonijos karatė-do čempionatas. Po metų Japonijoje įvyko pirmasis pasaulio karatė čempionatas, jame dalyvavo sportininkai iš 33 šalių.

Karatė propaguoja ir santykinai didelė moterų dalis. Per paskutinius du dešimtmečius karatė čempionatų moterims skaičius stabiliai augo. Taip pat yra organizuojamos savigynos pamokos moterims, jose mokoma karatė technikos. Manoma, kad nuo 1970 m. karatė yra populiariausias ir labiausiai paplitęs kovos menas. Apskaičiuota, kad pasaulyje yra apie 15 milijonų karatė ir jos atmainų praktikuotojų. Žymi kungfu (kin. 功夫 gōngfū) filmų ir televizijos šou sėkmė septintojo dešimtmečio pradžioje sukėlė pasaulinį įvairių kovos menų, ypač karatė, paplitimą Amerikos ir Europos žemynuose.

Blogoji šio plitimo pusė ta, kad didėjo tiesioginio kontakto technikų paklausa, kurios skiriasi nuo bekontakčio modernaus karatė stiliaus. Įvairios karatė organizacijos, kurios nepriklauso pasaulio karatė-do organizacijų sąjungai (WUKO), kritikavo bekontakčio stiliaus taisykles. Augant bandymams iš naujo pristatyti kai kurias tiesioginio kontakto formas, radikalesnės karatė grupės išreiškė savo nerimą. Pirmosios tiesioginio kontakto karatė kovos prasidėjo 1980 m. Karatė organizacijos ir individualūs karatė klubai priešinosi tam ir bandė kontroliuoti bei įvykdyti griežtas taisykles, kurios neapima mirtinų metodų. Nuo 1975 m. WUKO bando karatė suteikti olimpinės sporto šakos statusą (Levinson, Christensen, 1999, p. 214).

Moralinė karatė dilema

Karatė praktikavimas nėra susietas su religijos išpažinimu. Norint išvengti nereikalingo smurto, karatistas turi vadovautis savo meile kitiems. Meilė čia apibrėžiama kaip pagarba kitiems, žmonių priėmimas su gailesčiu ar bent jau tolerancija ir kantrus bei mandagus elgesys. Dvasinė nepriežiūra karatė kovos menuose gali būti dėl prastai kvalifikuoto instruktoriaus kaltės. Tokie instruktoriai dažniausiai yra žmonės, kuriems stinga kovos menų istorijos žinių ir supratimo apie dvasinį pasaulį. Instruktoriai privalo pabrėžti, kad karatė įgūdžiai neturėtų būti naudojami agresijai. Jeigu mokinys negali pademonstruoti pageidaujamų asmenybės bruožų, instruktorius privalo paskirti jam specializuotus mokymus, kol mokinys taps socialiai ir dvasiškai pasiruošęs. Nesubrendusiam asmeniui suteikiama galimybė sunkiai ar mirtinai sužeisti kitą žmogų gali būti metaforiškai prilyginama užtaisyto ginklo davimu vaikui į rankas. Jeigu padaroma žala, vaikas kaltinamas mažiau, negu žmogus, kuris jam davė ginklą. Todėl ir instruktorius yra atsakingas už savo mokinio veiksmus (Schroeder, Wallace 1976 p. 9).

Naudota literatūra

1. Horton, N., 2005. Japanese martial arts [e. knyga]: rasta: Čia [Žiūrėta 2014 03 15].
2. Levinson, D., Christensen, K., 1999. Encyclopedia of World Sport: From Ancient Times to the Present.
3. Schroeder, Ch., Wallace, B., 1976. Karate: Basic Concepts and Skills.

Žiūrėti papildomai

Alex Kozma, 2013: Warrior Guards the Mountain: The Internal Martial Traditions of China, Japan, and South East Asia.

Redagavo Gabrielė Mickevičiūtė