Džiudžicu

Džiudžicu (柔術 jujitsu, liet. „švelnusis kelias“) modernusis japonų kovos menas, orientuotas į praktinius, visiems beginkliams stiliams, terminas „efektyvius kovos metodus, mokantis kovos meno moralės, savigynos. „Kaip bendrinis pavadinimas „džiu džicu“ atsirado Japonijoje XVI a. „džiu“ reiškia švelnus, lankstus, „džicu“ – technika, metodas, būdas. Tai yra švelnumo technika arba švelnumo menas.“ (Kondansha Encyklopedia Of Japan, 1983).

Paskirtis

Džiudžicu buvo naudojamas samurajų, dažniausiai paskirtimi nuginkluoti ginkluotą priešininką plikomis rankomis. Džiudžicu sąvoką įvairiai aptariama, kaip: savisauga, apsigynimas, būdas, arba priemonė nenaudojant ginklo nugalėti už save stipresnį, net ginkluotą priešą, žinoma – sportas (Reivytis 1936, p. 22). Džiudžicu, japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas: iki XV a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. XVIII a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 metų Japonijoje paplitus dziudo (supaprastintam ir sutrumpintam džiudžicu technikos variantui) džiudžicu liko elitiniu kovos menu. Europoje džiudžicu paplito po I pasaulinio karo, plačiau pasaulyje XX a. 6 dešimtmetyje. Labiausiai paplitusios džiudžicu rūšys: kovos būdai, leidžiantys kovoti su keliais ginkluotais ar beginkliais priešininkais (naudojami gynybos elementai: išlaikymai, smaugimas, smūgiai į jautrias kūno vietas); kovos technikos elementai naudojant: tradicinį japonišką kardą (kataną; dar gali būti naudojamas peilis, saja, naginata), keturių dydžių lazdas, įvairių ilgių virves (suveržiant kaklą, surišant rankas ar kojas), rankų ir kojų pirštų skausmingus poveikius (laužimus, sukimus).

Kilmė

Džiudžicu yra labai senas kovų menas, toks pat senas, kaip ir visa Rytų Azijos kultūra. Esti labai daug įvairių, legendų ir mitų, apie tai, kaip šis kovos menas atsirado. Spėjama, jog kartą, vienas japonas, didelės audros metu sėdėjo vyšnių sodelyje, atkreipęs dėmesį į greta augančias vyšnias susimastė, jog jos tokios didelės, o lūžta nuo vėjo, kai tuo tarpu, žolelės, kurios kovoja su audra, ir beatodairiškai ją atlaiko. Nors kiekviena žolelė buvo mėtoma vėjo, lenkiama iki pat juodžemio. Ši audra paskatino, japoną išmokti kokį nors, kovos meną, kaip džiudžicu, kad mažas japonas galėtų apsiginti nuo baisaus galingo priešo, kaip antai apsigynė žolelės nuo audros. Be paminėtos legendos, esti ir kitų mitų, bei legendų apie šio kovos meno atsiradimą. Dauguma japonų mano žinantys, jog džiudžicu Japonijoje buvo praktikuojamas, jau  2500 m. pr. Kr. Tačiau daugiau žinomas, ir labiausiai minimas yra pasakojimas, jog 1500 m. po Kr. Tokijo mieste, tuometiniame Edo, buvo apsigyvenęs kinas Čin Gembinas, kuris mokėjo ir pademonstravo džiudžicu imperatoriaus dvare. Šiuo stebuklingu kovos menu, ypatingai susidomėjo trys laisvieji japonų samurajai: Fokueo, Isome ir Minra. Šie trys samurajai, kurie išmoko džiudžicu ne tik praktiškai, tačiau ir mokydamiesi Čin Gembin aprašymus,  išrado  visą sistemą, ir suteikė jai šį pavadinimą – džiudžicu. Būtent šie samurajai, davė pagrindą tolimesniam šio kovos meno vystymuisi. Džiudžicu pradėjo mokytis bene visi samurajai, ypač tie, kuriems imperatorius, buvo uždraudęs nešiotis ginklą. Tokie samurajai, gindavo, ne tik save, bet ir savo šeimos, bei artimųjų garbę, ir galėdavę, nuginkluoti, net kardu apsiginklavusį užpuoliką. Žinoma, šį kovos meną, vystė tik laisvieji samurajai, kurie galėjo mokyti tik kitus samurajus, bet negalėdavę prasitarti, jokiam kitam asmeniui, ypač svetimšaliui. Šis imtynių menas davė didelę įtaką, ugdant japonų tautos kūno dvasingumą, kiek vėliau liko tautiniu japonų sportu. (Reivytis 1936, p. 22)

Kovų menai kilę iš džiudžicu

„Dziudo (柔道, reiškia švelnų kelią),yra modernus kovos menas, kovinis bei olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje, 1882 m., Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Lyginant su kitais kovos menais, dziudo ypatybės yra įvairūs priešininko permetimai, parvertimai ant žemės bei laužimai, smaugimai.“

Aikido (合気道, reiškia harmoningas dvasios kelias) – tai vienas iš japonų savigynos/kovos menų (武道). Aikido, kaip ir kiti japonų kovos menai siekia technikos, kūno ir proto suvienijimo.

Braziliškas Džiudžicu kovos menas ir kovinių sporto šakų atmaina, kurios pagrindą sudaro imtynių veiksmai ir ypač – kova parteryje (ant žemės). Šio meno šaknys glūdi XX a. pradžioje tik atsiradusio Kodokan dziudo kovos menų šakoje, sukurtoje daugelio japoniško džiudžicu  mokyklų pagrindu.

Organizacijos

• Kovos menų mėgėjų asociacija (angl. Amateur Martial Association)

Kovos menų mėgėjų organizacija buvo įkurta 1971 m. Ši organizacija yra didžiausia visoje Jungtinėje Karalystėje, narių skaičius siekia bene 90 000. KMMO yra pripažinta geriausia kovos menų organizacija pasaulyje. KMMO užsiima treniruotėmis nacionaliniu lygiu, turi visus reikiamus sertifikatus, taipogi suteikia galimybe išmokti suteikti pirmąją pagalba nelaimės atveju, nelaimingu atsitikimu metu išmoka įvairias kompensacijas. KMMO yra tiesiogiai atsakinga už organizacijos narius bei klubus.

• Kanados Džiudžicu Asociacija (angl. The Canadian Jiujitsu Association)

Kanados džiudžicu asociacija buvo įkurta 1963 m . yra nacionalinis lyderis džiudžicu sporte, renginiusoe, treniruotėse. Asociacija suteikia galimybę įgyti atletų, trenerių, bei pareigūnų sertifikatus. KDA orientuojasi į džiudžicu sporto plėtra. Tai yra sveikatos ir saugumo centras. Asociacija siekia skatinti bendradarbiavimą su kovos menų ir sporto organizacijomis, demonstruodami etika,  bei vertybes.

• Australijos  Džiudžicu Federacija (angl. The Australian Jujitsu Federation)

Australijos Džiudžicu Federacija, valstybės dėka, įsikūrė 1906 m. Ši Federacija skirta įvairių kovos menų mokyklų mokiniams, klubams, organizacijoms. Ši federacija, skirta ne tik džiudžicu, tačiau ir kitiems kovos menams, kurie turi sąsajų su džiudžicu, kaip: aikido, dziudo, braziliškasis džiudžicu. Federacija, siekia didesnio jaunimo susidomėjimo, skatina plėtoti kovos menus šalyje.

• Jungtinių Amerikos Valstijų Džiudžicu sporto sąjunga angl. (The United States Sports Jujitsu Alliance)

Ši organizacija skirta, džiudžicu reprezentavimui Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jos tikslas vystyti ir plėtoti džiudžicu kovos meną JAV.  Ši organizacija – nesiekianti pelno, reitingų. Organizacija siekia suteikti naujas galimybes džiudžicu sporto entuziastams, gerinti nacionaline, bei tarptautinę kompetenciją, plėtoti kultūrinius mainus.

Sąsajos su šiuolaikine visuomene

Įpusėjant XIX a. Japonija tapo vis panašesnė į Europą, laikui bėgant, pradėtą neigti ir engti net japoniškus dalykus. Ties išnykimo riba svyravo ir  džiudžicu. Nepaisant to, Čiba miesto gubernatorius, kuris pripažino džiudžicu svarbą, ją vertino, įtaigingai mokė šio kovos meno Čiba miesto policininkus. Žinoma, kiek vėliau, atsirado ir labai svarbių, bei garbingų ir įtakingų džiudžicu meistrų, kaip profesorius Kano Djiagaro. Jis sukūrė vieną plačią džiudžicu sistemą, bei šį kovos meną aprašė, keliasdešimt knygų, tad džiudžicu Japonijoje atgimė naujai, galima sakyti, šis kovos menas tapo privalomas, bene kiekvienam japonui. Japonijoje džiudžicu meno mokosi, ne tik pareigūnai, tačiau ir kariai,  jūrininkai, bei kitokių profesijų žmonės. Džiudžicu Japonijoje, kaip „kūno mankšta“ yra dėstoma universitetuose, gimnazijose, ar net pradžios mokyklose. Japonės, žinoma, neatsilieka, nuo vyrų, jos taipogi propaguoja džiudžicu meną, ir teigia, jog moteris japonė turi išmanyti džiudžicu mažų mažiausiai tam, kad gatvėje galėtų apsiginti nuo nepadoraus vyro. Japonijoje esti net aukštoji džiudžicu mokykla, kurioje mokoma net po kelis metus.

Į Europą, ir kitus žemynus,  šią sporto šaką atnešė kitų šalių pirkliai ar jūrininkai lankydamiesi Japonijoje, ar netgi japonai, lankydamiesi svečiose šalyse. Iš pradžių džiudžicu paplito Šiaurės Amerikoje, kiek vėliau Anglijoje. Džiudžicu išpropagavo patys japonai, ypač, po Rusų – Japonų karo, lankydamiesi Europoje ir Amerikoje, demonstruodami džiudžicu, kaip niekam nesuvokiamą apsigynimo meną. Po pirmojo pasaulinio karo, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje džiudžicu pradėjo mokytis kariai, bei kalėjimų tarnautojai. Lietuvoje džiudžicu, kaip privalomasis dalykas, Lietuvos policijos mokykloje, pradėtas dėstyti jau 1930 m. Dažniausiai džiudžicu dėsto patys japonai, tačiau bėgant laikui šį kovos meną pradėjo dėstyti ir kitų šalių kovos menų meistrai, kuriems džiudžicu sekėsi išmokti, taip pat gerai, kaip ir japonams. Šiomis dienomis pasaulyje džiudžicu yra propaguojamas ir tarp moterų. Ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse, žemynuose. Džiudžicu dėstoma ir mergaičių mokyklose,  ir moterų judėjimo grupėse tam, kad moterys be vargo galėtų apsiginti.

Visame pasaulyje džiudžicu mokomasi ne tik kaip, kūno mankštos, ar kovos meno moralės ir dvasiškumo, bet  kaip ir savigynos. (Reivytis 1936, p. 31).

Naudoti literatūra:

Burdick, D., 2015. Dziudo, [internete] rasta:

<http://www.britannica.com/sports/judo> [žiūrėta 2016 kovo 28].

Hoare, S., 2009. A History of Judo. London: Yamagi Books.

Kano, J., 1994. Kodokan Judo. Tokyo: Kodansha.

Kondasha Encyklopedia of Japan, 1983. Tokyo: Kondasha International LTD.

Nippon Budokan, 2009. Budo: The Martial Ways of Japan. Tokijas.

Reivytis, V., 1936. Džiudžitsu. Kaunas: Vilniaus spaustuvė.

Rousseau, R., 2016. A History and Style Guide of Jujutsu, [internete] rasta:

<http://martialarts.about.com/od/styles/a/A-History-And-Style-Guide-Of-Jujutsu.htm> [žiūrėta 2016 balandžio 25].

Papildomam skaitymui:

http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Jujutsu

http://wcjjo.org/