Aikido

Aikido (jap. 合気道, „harmoningas dvasios kelias“) – tai vienas iš japonų savigynos / kovos menų (武道 budō) . Aikido, kaip ir kiti japonų kovos menai, siekia technikos, kūno ir proto suvienijimo.

Aikido stengiasi sujungti techniką su dangaus ir žemės dvasia ir taip sukurti „kelią“ treniruoti kūną ir protą, besąlygiškai mylėti viską, kas yra aplinkui. „Ai-ki“ – „meilė“ (harmonija su ki) siekia numalšinti žmogaus ego ir kitus būdingus nenuoširdumo bruožus, palikti vietos susitaikyti su savimi ir tobulinti save. Ši technika reikalauja disciplinos ir padeda žmogui susisiekti su „dangaus įstatymais“. Pirminis tikslas yra ne demonstruoti tobulą techniką, bet išugdyti savo charakterį ir žmogiškumą pagal natūralius visatos įstatymus. Daug metų griežtai treniruodamasis, aikido specialistas išsiugdo vidinę stiprybę ir energiją, kuri išreiškiama švelniai per elgesį ir techniką. Ši koncepcija matoma savituose aikido judesiuose, kurie yra tobulai centralizuoti, teka ir cirkuliuoja judant. Kintantis judėjimas, matomas aikido, yra tai, kas leidžia panaudoti energiją, ginantis atakos metu, nepaisant priešininko sudėjimo ar jėgos (Nippon Budokan 2009, p. 205).

Istorija

Šio kovos meno pradininkas buvo Uešiba Morihei (1883–1969). Nuo 1897 m. Morihei pradėjo studijuoti daugybę įvairių kovos menų sistemų. Tuo metu, kai studijavo kovos menus, jis pradėjo abejoti paplitusia nuostata, kad laimima tada, kai užmušamas priešininkas. Šis nepasitenkinimo jausmas paskatino Morihei sukurti aikido (Nippon Budokan 2009, p. 206). 1912 m. Morihei vadovavo grupei, sudarytai iš 54 šeimų nuo Tanabės iki Hokaido salos. Grupė įkūrė stovyklą Širatakio kaimelyje ir pradėjo gyvenimą kaip pionieriai. 1915 m. vasario mėn. Morihei susitiko legendinį Sokaku Takedą, Daito Ryu Džiudžiutsu didįjį meistrą. 1913 m. kovo mėnesį Morihei iš Sokaku, kaip Širitakio bendruomenės lyderio, gavo pirmo lygmens mokytojo licenciją. Mokymas buvo labai sunkus, bet Morihei greitai tobulėjo. Morihei visada jautė pagarbą Sokaku už tai, kad padėjo suvokti tikrąjį kovos meną. Jis ieškojo kažko giliau ir žmogiškiau, nesiekė vien mirtinos technikos ir pergalės bet kokia kaina. Nuoširdus Morihei  noras progresuoti nuo technikos iki dvasinio pasaulio davė pradžią  aikido raidai (Ueshiba 2003, p. 204).

Organizacija ir aikido raida

1927 m. įtakingas admirolas Isamu Takešita pakvietė Morihei apsigyventi ir mokytojauti Tokijuje. Pagrindinė Morihei bazė persikėlė į šalies sostinę. Morihei visada buvo susirūpinęs dėl netinkamo technikos naudojimo ir todėl nenorėjo visuomenės mokyti Aiki Budžiutsu. Jis atmetė prašymus mokyti naujokus Nacionalinėje policijos akademijoje. Karo metais Morihei perdavė Tokijo dodžo („kelio vieta“, kovos menų mokymo vieta) atsakomybės naštą savo sūnui Kiššiomaru ir apsigyveno Ivamoje, Ibarakio prefektūroje, kur  ūkininkavo ir prižiūrėjo Aikio šventyklos statybą. 1942 m. vardas Aikido buvo formaliai įtvirtintas kaip Morihei menas, o jo sūnus Kiššiomaru buvo paskirtas vyriausiuoju Tokijo dodžio dėstytoju. Taigi Kiššiomaru tapo atsakingas už organizacinius ir reklaminius aikido reikalus.

Morihei sustabdė savo mokymus Tokijuje ir leido laiką tobulindamas savo techniką ir dvasią (Ueshiba 2003, p. 205). Japonijos pralaimėjimas kare sukėlė chaosą, todėl Kiššiomaru jautė poreikį panaudoti aikido kaip priemonę daugeliui nacionalinių bėdų spręsti. Maždaug nuo 1954 m. praktikantai iš dodžio štabo pradėjo kurti Aikido dodžio savo gimtuosiuose miestuose, darbo vietose, mokyklose ir pan. Tokie filialai buvo paplitę visos šalies prefektūrose, daugelis universitetų ir kompanijų organizavo aikido klubus. Taip aikido  gana greitai išpopuliarėjo. 1950-ųjų metų viduryje įvairiose šalies dalyse pademonstruotas aikido; 1960 m. pirmą kartą aikikai pademonstruotas plačiajai visuomenei.

1961 m. pradžioje Aikido savigynos pajėgų asociacijos buvo suformuotos įvairiose šalies dalyse. Aikido įkūrėjas Morihei mirė 1969 m. balandžio 26-ąją, būdamas 86. Jo vizija – aikido – kaip taikos ir harmonijos kelias, gerai įvertinta ir Japonijoje, ir užsienyje. Po Morihei mirties Kiššiomaru  paskirtas antruoju aikido došiu, jis dėjo visas pastangas, kad paskatintų aikido plėtrą Japonijoje ir užsienyje (Ueshiba 2003, p. 207). 1975 m. lapkričio mėn. buvo surengtas susitikimas Madride, Ispanijoje, tam, kad padėtų pagrindą Tarptautinės aikido asociacijos įkūrimui. Dalyvaujantys nariai patvirtino, kad aikido turi unikalią filosofiją, kuri remiasi tradicinėmis japonų idėjomis, o steigėjas ir pagrindinis aikido įkvėpėjas yra Morihei Ueshiba. Taip pat  nuspręsta, kad Kisshomaru turėtų būti paskirtas šios organizacijos pirmininku neribotam laikui. 1976 m. formaliai įkurta Tarptautinė aikido federacija (IAF). Pirmame susitikime, surengtame Tokijuje, dalyvavo apytiksliai 400 atstovų iš 29 šalių. 1984 m. IAF įstojo į GAISF (Generalinę tarptautinių sporto federacijų asociaciją) ir yra vienintelė aikido organizacija, priklausanti GAISF (Moriteru Ueshiba 2003, p. 208).

Aikido įtaka žmogaus vidinei būsenai

Visi praktikuojantys aikido pastebi, kad dėl aikido pagrįsto judėjimo natūraliais principais atkuriamas balansas tarp kūno ir proto. Per treniruotes įtampa tiesiog dingsta. Charakterio trūkumai yra išlyginami. Kiekvienas pradeda mąstyti pozityviau. Kitaip tariant, žmogus tampa  „lankstus išorėje, o viduje tvirtas kaip deimantas“. Tie, kurie praktikuoja aikido, retai elgiasi agresyviai ar emociškai nestabiliai. Aikido specialistai yra linksmi, jiems rečiau pasireiškia depresija, jie nėra bailūs. Ki – pagrindinė energija arba „gyvybės jėga“, kuri teka ir egzistuoja visuose dalykuose. Ši kinetinė energija yra atsakinga už suvokimą, supratimą ir jausmą. Ki apibrėžia ryšį tarp kūno ir proto ir yra pagrindinis  visų budō menų elementas. Aikido technika orientuota  į tai, kaip panaudoti ki galią kūne ir prote, o tai padeda išsklaidyti visą vidinę stagnaciją (Moriteru Ueshiba 2005, p. 13).

Aikido idėja ir technika

Morihei paaiškino, kaip išsivystė „Ai-ki kelias“ ir kaip jo idėjos skyrėsi nuo kitų kovos interpretacijų. „Iki dabar  studijavau daug kovos sistemų, įskaitant Yagyū-ryū, Šin’yō-ryū, Kitō-ryū, Daitō-ryū ir Šinkage-ryū, tačiau aikido nesujungia šių sistemų.“ Nors terminas ai-ki yra paplitęs visuose klasikiniuose stiliuose, kuriuos studijavo Morihei, šie stiliai  dažnai painiojami (Nippon Budokan 2009, p. 209). Morihei buvo religingas ir dažnai užsimindavo apie žodį kami, turėdamas galvoje „dieviška“ ar „dievai“. Jo tikslas buvo atskirti karinę kovos techniką nuo taikaus ir harmoningo aikido. Jis manė, kad svarbiau rasti bendrą  sutarimą su kitais nei naudoti jėgą ir kovoti tam, kad juos įveiktum. Uke veikia kaip agresorius ir pradeda puolimą, o tori (tas, kuris neutralizuoja ataką, pasitelkdamas aikido techniką) naudoja savo metodus gynybai.

Yra tokių, kurie atmeta ki idėją kaip moksliškai nepagrįstą. Kai kurie žmonės šį terminą vartoja labai dažnai, ir jis kiekvienam individui turi skirtingą reikšmę. Morihei tikėjo, kad ki yra energija,  sujungianti kūną ir sielą. Ki yra žmogaus gyvybingumo šaltinis ir energija, kuri teka per visus gamtos reiškinius (Nippon Budokan 2009, p. 210). Aikido  technika  pagrįsta sukamaisiais judesiais: tuo metu, kai metamas varžovas, manevruojama šiais judesiais. Sferinis judėjimas leidžia specialistui išvengti susidūrimo su priešininko jėga. Kadangi judesiai yra sklandūs ir neturi nuolatinių pertraukinėjimų, ki gali sklandžiai tekėti visą technikos naudojimo laiką.  (Nippon Budokan 2009, p. 211). Daugelį metų praktikuojantys aikido išmoksta paklusti ir nesipriešinti gamtos įstatymams, nebando jų kontroliuoti. Iki tol, kol specialistas sugeba palaikyti pastovų nenutraukiamą ki srautą, jis sugeba atlikti judesius darniai ir natūraliai, net jei atrodo, kad tai nėra apvalūs sukamieji judesiai (Nippon Budokan 2009, p. 212).

Centras išlaikomas tiek  fiziniame, tiek vidiniame judėjime. Ugdydamas centrą daugelį metų, praktikantas mokosi judėti sumaniai tiek fiziškai, tiek psichiškai; sužino, kaip išvengti konfrontacijos su kitais. Galų gale aikido praktikuotojas išmoksta sutvardyti savo emocijas ir tampa vikrus, kad veiksmingai išspręstų situacijas, su kuriomis susiduria. Aikido specialistas taip pat moko pagarbos kitiems žmonėms ir harmoningų santykių vertės (Nippon Budokan 2009, p. 213). Svarbiausias aikido siekis yra atsikratyti savo priešiškumo ir noro nugalėti priešininką. Aikido mokymas susideda iš technikos pagrindų kartojimo ir praktikavimosi su skirtingo dydžio ir jėgos partneriais. Aikido specialistas numalšina agresijos jausmą. Tikslas – dirbti vienam su kitu ir natūraliai reaguoti į partnerio energetikos ir technikos srautą, o ne kovoti su juo. Nuodugniai studijuojant technikos pagrindus, atsiveria terpė, kurioje žmogus išmoksta jausti pagarbą ir įvertinti jį supančius dalykus, tampa nuoširdžiu ir sąžiningu žmogumi. Praktikantai įsipareigoja vienas kitam neturėti ketinimų nugalėti ar pakenkti. Kad įgyvendintų šituos principus per aikido, kiekvienas turi aktyviai treniruotis (Nippon Budokan 2009, p. 214).

„Ai-ki kelias yra beribis. Aš esu septyniasdešimt šešerių metų, bet vis dar mokausi. Aikido, dangus ir žemė yra studijų vieta. Nėra jokių horizontų ant asketiško mokymo kelio ir nėra galo. Mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis siekis ir yra kelias, kuris tęsiasi visą amžinybę. Taigi, tie iš mūsų, kurie siekia eiti šiuo keliu, turi mokytis sugerti į save didžiąją dangaus ir žemės meilę ir įsipareigoti rūpintis visais sutvėrimais pagal teisingąjį budō kelią“ (Ueshiba Morihei).

Literatūros sąrašas:
Nippon Budokan, 2009. Budo: The Martial Ways of Japan. Tokijas.

Ueshiba, M., 2003. The Aikido Master Course: Best Aikido 2. Tokijas: Kodansha International.

Ueshiba, M., 2005. Progressive Aikido: The Essential Elements.[e. knyga] Tokijas: Kodansha International. Rasta: Google Books http://books.google.lt/books?id=mPhF6Qy8WaIC&printsec=frontcover&dq=aikido+history&hl=lt&sa=X&ei=YNwIU8qqF4WLswbp74CYDA&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false > [žiūrėta 2014 02 28].

Redagavo Indrė Ligeikytė