Šintoizmas

Šintoizmas (Shinto) – Japonijos vietinė religija, paremta tikėjimu nematomomis dvasiomis ir galiomis, kurios vadinamos kami (神, „dievas, dievai“). Itin svarbios šventyklos ir įvairūs ritualai, kurie leidžia žmonėms bendrauti su kami. Šintoizmas nėra pasaulio aiškinimo būdas. Japonų religiniai įsitikinimai siekia priešistorinius laikus (BBC, 2011). Japonai apie tokias religijas, kaip indų budizmas, kinų konfucionizmas ir taoizmas, vėliau krikščionybę, sužinojo tik iš užsienio šalių. Visos šios užsienio religijų tradicijos neatpažįstamai pasikeitė dėl sąveikavimo su vietiniu šinto (神道 shintō, pažodžiui – „Dievų kelias“) tikėjimu ir šintoizmo religijos papročiais (Karan 2005, p. 70). Patį šintoizmą gana sunku paaiškinti netgi daugeliui japonų. Iš dalies dėl to, kad pagrindinės religijos vertybės ir elgesio principai buvo susieti su japoniška kultūra kaip dalis tradicijos. Japonai retai atsigręžia į šintoizmą kaip į religiją, kurioje jie sąmoningai dalyvauja. Šintoizmas nėra nuo gimimo įsisavintos tikėjimo taisyklės ar nustatytos religinės pažiūros (Kasulis 2004, p. 1).

Religijų susimaišymas 

Japonijoje egzistuoja daugybė religinių tradicijų. Žmonės tuo pačiu metu dalyvauja šintoistinėse, budistinėse, krikščioniškose tradicijose. Moderniaisiais laikais japonai gali rengti gimimo ceremonijas šintoistų šventyklose, vestuves – krikščioniškose bažnyčioje, o gyventi pagal socialinius konfucianizmo mokymus. Kai kurie tiki daoistine religija ir vadovaujasi jos teikiamomis sampratomis apie „sėkmės“ ir „nesėkmės“ reiškinį. Tas pats asmuo taip pat gali dalyvauti liaudies festivaliuose ir netgi paprašyti budistų vienuolio surengti laidotuves (Karan 2005, p. 70). Visoje šalyje itin aktuali religijos tematika: daugelyje vietų yra įvairių šventyklų, gausybė kalendorinių švenčių, parduotuvių lentynos nukrautos įvairių autorių knygomis – pradedant Nostradamu, baigiant piligrimų vadovais. Japonai dažnai per šv. Kalėdas Tokijuje lanko budistines šventyklas, o ten gali pamatyti žmonių, rašančių savo norus ant medinių lentelių, kurias vėliau perduos Kalėdų seneliui (絵馬,ema – paprotys, kilęs iš šintoizmo religijos). Dėl  japonų religinio susimaišymo buvo sukurtas posakis „Gimei šintoistu, mirk budistu“ (Sugimoto (red.) 2009, p. 147, 148).

Šintoizmas senovėje (prieš atsirandant budizmui)

Apie Japoniją V–VI a. informacijos nedaug – tik keletas archeologinių duomenų, tokių kaip japonų antropologiniai bruožai, ir paslaptingi lankytojų iš Kinijos užrašai. Dauguma mokslininkų spėja, kad japonai senovėje buvo animistai – tai reiškia, kad jie tikėjo dvasiomis, egzistuojančiomis žmonių pasauliuose. Jie naudojo specialius amuletus piktosioms dvasioms nubaidyti ir gerosioms prišaukti. Bendravimas su dvasiomis, ko gero, buvo panašus į Sibiro ir Korėjos šamanistines formas. Iš archeologinių iškasenų matyti, kad priešistorinėse gyvenvietėse egzistavo grupė-klanas uji (氏, uji ). Kiekvienas uji turėjo savo išskirtinį saugotoją ujigami (氏神) (Kasulis 2004, p. 74–75). Ankstyvosios Japonijos gyventojai išplėtojo ritualus ir istorijas, kurie leido jiems logiškai suvokti visatą, sukūrė dvasinį ir kultūrinį pasaulį, suteikusį jiems istorines šaknis ir regimą būdą kontroliuoti kasdienį gyvenimą. Be viso to pasaulis būtų buvęs baisi ir klaidinanti vieta (BBC, 2009).

Šintoizmas ir budizmas

Kai VI a. budizmas buvo pristatytas Japonijoje, žmonės joje visai neseniai buvo pasidarę raštingi (tuo metu raštingumas reiškė vartoti rašytinę kinų kalbą). Šintoizmas, arba tradicija iki kontakto su budizmu, buvo vietinė animistinės gamtos religija. Ji neturėjo jokių užrašų, jokios filosofinės tradicijos. Mitiniai pasakojimai skyrėsi regionuose, udži. Budizmas, priešingai nei šintoizmas, į Japoniją įžengė su daugiau nei tūkstantį metų Indijoje, Kinijoje ir Korėjoje plėtota filosofija (Kasulis 2004, p. 92–93). Budizmo atsiradimas gali parodyti, kaip į jį buvo žiūrima tuo metu ir kaip dabar: tai buvo Korėjos pusiasalio, Pekče (kor. 백제) karalystės, dovana, kitaip tariant, tai buvo dviejų karalysčių diplomatinių ryšių dalis. Į budizmą taip pat buvo žiūrima kaip į norus pildantį brangakmenį, galingą technologiją, kuri gali apsaugoti tautą ir užtikrinti turtus (Sugimoto (red.) 2009, p. 149). Su budizmu atkeliavo architektūra, dailė, muzika ir kiti menai, įvairūs ritualai, meditacija. Tai buvo kultūrinių pasiekimų, pažangos laikotarpis. Manyta, kad budizmas neišvengiamai pakeis šintoizmą, kaip ir krikščionybė sutriuškino druidus Didžiosios Britanijos salose. Vis dėlto budizmas padėjo išsaugoti daugelį senovės šintoizmo vertybių (Kasulis 2004, p. 93).

Meidži laikotarpiu (明治時代 Meiji-jidai) šintoizmas buvo pertvarkytas. 1868 m. Meidži restauracija pakeitė Japonijos religijos sampratą. Šio atnaujinimo tikslas – suteikti šventus religinius pamatus naujajai Japonijai ir paremti centrinio administravimo sistemą. Šintoizmas buvo pertvarkytas, visiškai atskirtas nuo budizmo ir pradėtas naudoti valstybės valdymo struktūroje. Šintoizmas tapo oficialia Japonijos religija, todėl valstybė finansiškai rėmė daugelį šventyklų. Vis dėlto tai buvo trumpas paramos religijai tarpsnis; nuo 1890-ųjų daugumą šintoistų šventyklų vėl rėmė tik jų garbintojai. Šventyklose buvo sunaikinti visi budizmo paveikslai, prietaisai ar ritualų pėdsakai, budistų dievybės prarado savo dievišką padėtį. Budistų kunigai neteko privilegijų, o budistinėms šventykloms buvo priskirti nauji šintoizmo kunigai, kad jas apvalytų. Užsidegimas reformuoti religiją truko neilgai ir po keleto metų šventyklos vėl ėmė integruoti budizmo ar genties elementus (BBC, 2009).

Šintoizmas po Antrojo pasaulinio karo 

1964 m. sausio 1 d. imperatorius oficialiai pasiskelbė, kad jis nėra dieviškas. Jis teigė, kad santykiai tarp imperatoriaus ir žmonių nėra paremti tik legendomis ir mitais, kaip pavyzdžiui kodžiki (古事記, „Senovės reikalų užrašai“), bet paremti žmonių sutikimu (Kasulis 2004, p. 140). Per keletą metų beveik visos šintoistų šventyklų institucijos ir biurokratija buvo išardytos. Bet ar šintoistų šventyklos buvo tik valstybinio šintoizmo institucija? Kaip pati ideologija? Akivaizdu, kad ideologija buvo kalama trims ar keturioms Japonijos mokinių kartoms (Kasulis 2004, p. 141). Dabar aišku, kad valstybinė šintoizmo religija tebegyvuoja kai kuriose Japonijos visuomenės dalyse. Valstybinė šintoizmo ideologija vis dar randa naujų institucijos formų ir visuomenės balsą (Kasulis 2004, p. 147).

Modernus šintoizmas

Pokyčiai moderniajame Japonijos laikotarpyje dažniausiai vykdavo dėl valdžios veiksmų. Tokie veiksmai, kaip šintoizmo ir budizmo atskyrimas, valstybinio šintoizmo sukūrimas, naujų religijų slopinimas – turėjo būti vykdomi atvirai. Tai galėjo įvykti tik per derybas tarp įvairių valdžios partijų, kuriose buvo kalbama apie konkuruojančių religinių grupių indėlį, vietinių lyderių balsą ir tradicijų galią. Moderniajame periode taip pat sukurtas įprastų vertybių rinkinys; šios vertybės – tai Japonijos tapatybės branduolys ir bendra gyvybingos pasaulėžiūros raida. Abu dalykai ilgainiui tapo amžinomis tradicijomis. Nepaisant jų paplitimo, galime matyti, kad naujose religijose ir dvasiniuose judėjimuose jau pereinama nuo šių „amžinų tradicijų“ link naujo, individualia veikla pagrįsto modelio. Pasak Y. Sugimoto, XXI a. Japonijos religiniai ir kultūriniai pokyčiai yra neišvengiami (Sugimoto (red.) 2009, p. 163).

Šintoizmo dievai

Modernusis šintoizmas kaip esminius dalykus akcentuoja nuoširdumą ir tyrumą. Daugumos šintoistų šventyklų veikla yra skirta siekti kami palaiminimo (Sugimoto (ed.) 2009, p. 148). Šintoizmas – politeistinė religija, tai reiškia, kad egzistuoja daug dievybių. Sąvoka kami  reiškia tai, kas egzistuoja tarp žmogaus ir dievybės. Dauguma šintoizmo dievybių yra paprastos dvasios, kurios gyvena pasaulyje kartu su žmonėmis, bet į kai kurias šintoistų dievybės, pvz., Saulės deivę Amaterasu (jap. 天照), kreipiamasi kaip į dievus. Šintoizmo pasaulis – tai besitęsiantis kūrybos šaltinis nuo dievybių dangaus aukštumose iki žemės, medžių, akmenų, dulkių ir visko, kas yra žemiau. Visi daiktai gali turėti dvasią ir šnekėti savo balsais. Žmonės nėra specialiai sukurti, jie, kaip ir visa kita, yra pasaulio dalis. Kami, dvasios yra visur ir beveik visa, kas yra sukurta, gali būti kami. Gamtos objektai – akmenys, medžiai, kalnai, šaltiniai, kriokliai, gyvūnai, griaustinis – gali būti kami, ypač jei jie yra neįprasti ar kuo nors išsiskiria. Ne kiekvienas natūralus objektas yra kami. Šintoizmo pasaulyje pagarba natūraliems kūriniams yra skatinama, nes netgi niekingiausiame objekte gali būti įsikūnijusi dvasia (Paula 2009, p. 10).

Šintoistų festivaliai

Šintoizmas siejamas su daugybe įvairių meno formų: architektūra, skulptūra ir daile, taip pat su ritualiniais objektais, tradicijomis, siekiančiomis net V a. Šintoistų festivaliai – matsuri (jap. 祭り), kuriuose atliekami senoviniai ritualai, padeda įgyvendinti šventą būtį ir patvirtinti santykius tarp dievybės ir atsidavusiojo. Festivaliai ir ritualai šintoizmo kalendoriuose pažymėti kaip šventas laikas. Jie suteikia galimybę žmonėms bendrauti su dieviškąja sfera ir išlaikyti savo gerovę (Karan 2005, p. 71).

Šintoizmo vartai

Šintoistų šventyklos atpažįstamos iš torii (鳥居) – šventyklų vartų. Tai du nuožulniai vertikalūs ramsčiai ir dvi kryžmai besikertančios dalys, kurios dažniausiai būna nudažytos ryškiai raudonai. Įprastai vartai gaminami iš medžio, bet kartais, ypač dabartiniais laikais, iš cemento. Torii siejamas su šintoizmu ir gamta, vaizduojamas nuostabiuose šventyklų gamtos peizažuose. Šintoistų mokymuose jis traktuojamas kaip gamtos gyvybingumas. Taip pat nepamirštama ir giliai įsišaknijusių asociacijų su žemdirbystės kultūra ir Japonijos kaimais. Torii tėra tik vienas elementas sudėtingoje sandaroje. Šintoistų šventyklų yra ne tik nutolusiose valstybės dalyse, gražiuose kalnuose, ramiuose kaimuose ar kitokiose nuostabaus grožio gamtos vietose, bet jų galima rasti ir modernių miestų širdyse ar vietose, kuriose vykdoma komercinė veikla (Reader 2007, p. 19–20).

Miko vaidmuo

Šintoistų šventyklose miko (j巫女) – ritualų šokėjos ir aukų davėjos – žingsniuoja per šventąją žemę, dėvėdamos senovinius raudonos ir baltos spalvos kostiumus. Senovėje miko vaizduodavo šamanai, sakydami dievybių, kurios juos apsėda, žodžius. Dar ir šiomis dienomis miko šoka ceremonijose ir aukoja aukas, bet daugiausia laiko praleidžia pardavinėdamos amuletus ir valydamos šventyklas. Ritualai šventyklose – tai lyg bendravimo forma tarp dievų ir žmonių. Šintoizmas suteikia ritualinį tarnautojo vaidmenį moterims. Į mergaites ir jaunas moteris žiūrima kaip į tyras, o vyresnės moterys laikomos purvinomis, todėl joms uždrausta įžengti į šventas erdves. Miko nešiojamų rūbų spalvos – raudona ir balta – simbolizuoja mirtį ir gyvybę. Miko atlieka dvigubą, šventumo ir praktiškumo, darbą (Karan 2005, p. 71).

Maldos, apsivalymas ir šintoizmo nykimas
Šintoizmas  nuo daugelio pasaulio religijų skiriasi tuo, kad neturi nustatytų raštų ar šventos knygos, tokios kaip Biblija. Tiesa, šintoizmas turi senovines maldas nori (祈り), kurios daugelį amžių buvo perduodamos žodžiu. Vienas iš šintoizmo tikėjimų yra toks, kad teisingai ir gražiai tariant maldų žodžius galima sulaukti teigiamo rezultato. Nori maldas deklamuoja šintoizmo kunigai per svarbius ritualus ir metinius festivalius ar matsuri. Jos yra skirtos kami. Nors ir nėra nustatytų taisyklių, kurių šintoistai turi laikytis, šintoizmas teikia savo pasekėjams vertybių sistemą ir mąstymo būdą, kurie atsispindi japonų gyvenime. Pabrėžiamas švarumas ir tyrumas. Žemėje, ant kurios statomos šintoistų šventyklos, dabar visada teka vanduo (dažnai šaltinis ar versmė), kuriuo, kaip pagarbos ženklu, garbintojai plaunasi rankas ir burnas prieš eidami į šventyklą. Šintoizmo idealas – gyventi tyrai ir nuoširdžiai, kad įtiktum daugeliui kami (Paula 2009, p. 11). Šintoizmas nyksta dėl minėto religijų maišymosi, statistika rodo, kad mažėja apsilankymų šventykloje. Dėl to šventyklos pradėjo įžvelgti verslo galimybių. Kunigai centriniame Tokijuje leidžia dienas atlikdami apsivalymo ceremonijas, jas žmonėms transliuoja televizija. Taip tikimasi sulaukti finansinės sėkmės. Be to, kunigai siekdami pelno laimina naujas statybų aikšteles, kad sumažintų nelaimingų atsitikimų ar žemės drebėjimų grėsmę (Karan 2005, p. 72).

Naudota literatūra:

• BBC, 2009. Religions. Shinto History. [internete] rasta: < http://www.bbc.co.uk/religion/religions/shinto/history/history_1.shtml> [žiūrėta: 2014 02 27].
• BBC, 2011. Shinto at a glance. [internete] rasta: <http://www.bbc.co.uk/religion/religions/shinto/ataglance/glance.shtml> [žiūrėta: 2014 03 29].
• Karan, P. P., 2005. Japan in the 21st century. Kentucky: The University Press of Kentucky.
• Kasulis, T. P., 2004. Shinto: the way home. Hawaii, Honolulu: University of Hawai‘i Press.
• Sugimoto, Y. (red.), 2009. Modern Japanese Culture. Australia: Cambridge University Press.
• Paula R. H., 2009. Shinto. [internete] New York: Infobase publishing.
• Reader, I.,2007. Shinto. [internete] London: Simple Guides. Rasta: <čia > [žiūrėta: 2014 03 08].

Redagavo Gabija Lenortavičiūtė