Hašihimė

Hašihimė (jap, 橋姫, hashihime) – japonų mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Hašihimė yra vaizduojama kaip pavydo ir neapykantos kupinas moteriškos lyties demonas (jap. 鬼, oni), kuris dar vadinamas kidžio (jap. 鬼女, kijo). Yra ne viena legenda, kuri pasakoja apie šią būtybę, tačiau žymiausios iš jų – Kioto Udži tilto (jap. 京都宇治橋, Kyoto Uji-bashi), Osakos Nagaros tilto (jap. 大阪長柄橋, Ōsaka Nagara-bashi) bei Šigos Seta no Karahaši tilto (jap. 滋賀瀬田の唐橋, Shiga Seta-no-karahashi) legendos. Sakoma, kad šios būtybės gali būti sutinkamos prie bet kurio seno ir ilgo tilto.

Legendos raida

Senovės Japonijoje vietiniai gyventojai daugeliui gamtos reiškinių bei svarbių vietų priskirdavo juos įkūnijančias bei šiuos reiškinius paaiškinančias dievybes. Tiltai Japonijoje atliko svarbią praktinę funkciją: jie ne tik palengvino susisiekimą, padėjo skatinti prekybą, bet taip pat buvo pavojinga vieta, per kurią žmones galėjo pasiekti potencialus priešas. Dėl šių priežasčių buvo tikima, kad dideli ir ilgi tiltai turi juos saugojančias dievybes, kurios praleidžia draugus ir sąjungininkus, tačiau saugo žmones nuo priešų. Neretai tiltus saugodavo dievybių pora – ,,tilto princas“ bei ,,tilto princesė“, kurių garbei šalia tiltų statytos šventyklos.

Bėgant laikui Hašihimės, tiltą saugančios deivės, legenda keitėsi. Manoma, jog žmonės primiršę tikrąją šventyklų paskirtį ėmė kurti naujus pasakojimus. Nors yra nemažai Hašihimės istorijos variacijų, tačiau vis dėlto didžioji dalis jų Hašihimę vaizduoja kaip nuskriaustą moterį. Viena istorija pasakoja, jog moters vyrui išvykus į karą ir jam nebesugrįžus, ši raudojo prie upės tol kol pavirto Hašihime. Kita istorija pasakoja, kad moteris nesulaukusi savo mylimojo kentė: jos meilė pamažu tapo pavydu, neapykanta ir aklu įsiūčiu. Siekdama keršto ši pavirsdavusi į demoną (Davisson, 2013).

Rašytiniai šaltiniai

Seniausias rašytinis šaltinis kuriame minima Hašihimė – 905 m. eilėraščių antologija ,,Kokin Vakašiū“ (jap. 古今和歌集, Kokin Wakashū). Tai itin svarbus šaltinis, nes jame minima Udži tilto Hašihimė. Ši legendos versija plačiai pasklido šalies teritorijoje, o joje aprašyti Hašihimės bruožai imti taikyti siekiant apibūdinti šią būtybę (Meyer, 2013).

,,Sakmėje apie princą Gendžį“ (jap. 源氏物語, Genji Monogatari) Hašihimės vardu pavadintas knygos skyrius. Taip pat, knygoje yra Hašihimės iliustracija (JAANUS, 2001).

Vis dėlto, svarbiausias ir daugiausiai detalių apie Hašihimės legendą suteikiantis bei ją Japonijos mitologijoje įtvirtinantis šaltinis yra ,,Heike epas“ (jap. 平家物語, Heike Monogatari). Jame pasakojama apie kilmingą moterį, kurios vyras, būdamas jai neištikimas, vedė antrą kartą ir ėmė jai skirti mažiau dėmesio.

Udži miesto Hašihimės legenda

Legendoje pasakojama apie moterį kupiną neapykantos ir pavydo ją palikusiam vyrui. Ši moteris ,,jaučio valandą“ (apie 2 valandą nakties) keletą naktų iš eilės lankėsi Kioto Kifunės šventykloje (jap. 貴船神社, Kifune Jinja), prašydama dievų paversti ją galingu demonu. Moteris troško žūtbūt nubausti savo buvusį vyrą. Po septynių naktų jos maldos buvo išklausytos: dievai liepė jai išbūti Udži upėje (jap. 宇治川, Uji-gawa)  dvidešimt vieną naktį, tuomet ji tapsianti demonu. Moteris padarė kaip liepta. Ji apsirengė baltu rūbu, susirišo plaukus į penkis ragus, veidą bei kūną nusidažė raudona spalva. Ant galvos ji užsidėjo lanką su trimis degančiomis žvakėmis, o ant pėdų – deglus. Ji iš abiejų pusių uždegė deglą ir įsidėjo jį į burną. Tokiu būdu pasiruošusi, moteris įlipo į Udži upę ir dvidešimt vieną dieną kurstė neapykantą savo širdyje. Tuomet, kaip dievų buvo numatyta, po dvidešimt vienos dienos ji pavirto į siaubingą ir stiprų demoną. Ji tapo Udži miesto Hašihime.

Tą naktį jos buvęs vyras pabudo, susapnavęs pavojų pranašaujantį košmarą. Jis skubiai kreipėsi į išminčių Abę no Seimėjų (jap. 安倍 晴明, Abe no Seimei). Šis, suvokęs sapno svarbą, pažadėjo padėti jam ir jo naujajai žmonai. Nuėjęs į šių namus, išminčius sukalbėjo magiškas maldas bei pagamino dvi lėles (jap. 形代, katashiro), vaizduojančias vyrą ir žmoną. Šios lėlės turėjo padėti nukreipti Hašihimės įniršį. Hašimė, kaip ir buvo išpranašauta Seimėjaus, pasirodė sekančią naktį. Jai užpuolus lėles, suveikė išminčiaus paruoštas burtas ir Hašihimė buvo priversta atsitraukti. Supratusi, jog yra bejėgė prieš burtus, Hašihimė pranyko, grasindama sugrįžti (Yokai.com).

Udži miesto (jap. 宇治市, Uji-shi) Hašihimės istorija stipriai paveikė šios būtybės vaizdavimo tendencijas. Tai galima pamatyti Sekieno Torijamos (jap. 鳥山石燕,Toriyama Sekien) knygoje ,,Šimtas iliustruotų dabarties ir praeities demonų“ (jap.今昔画図続百鬼, konjyaku gazu zokuhyakki), kurioje nupiešta Hašihimė yra pavadinta ir sutapatinta su Udži miesto Hašihime (Davisson, 2013).

Hašihimės šventykla

Uždi miesto Hašihimės šventykla (jap. 橋姫神社, Hashihime jinja) buvo pastatyta 646 metais. Ši šventykla yra išskirtinė dėl to, kad pagrindinis jos lankytojų tikslas yra skyrybos. Žmonės keliauja į Hašihimės šventyklą prašyti laisvės ir atsiskyrimo nuo sudėtingų ir kankinančių įsipareigojimų. ,,Išsilaisvinimai“ – individualūs, tačiau senovėje moterys dažniausiai prašydavo skyrybų arba persileidimo. Hašihimės šventykloje taip pat yra parduodamas amuletas – žirklės, kurios gali padėti atsiskirti nuo nepageidaujamų įsipareigojimų (Davisson, 2013).

Prietarai

Jei Hašihimės tiltu einantis žmogus imtų girti kitą tiltą arba cituoti eilutes iš No teatro (jap. 能, Nō) vaidinimų, kuriuose kalbama apie moters įtūžį, jam nutiktų kažkas siaubingo. Vestuvių procesijos bei mylimųjų poros vengia eiti pro Hašihimės šventyklą, jie vengia keliauti per Hašihimės tiltą, tikėdami kad tokiu būdu gali apsisaugoti nuo nelaimingos santuokos prakeiksmo (Meyer, 2013).

Naudota literatūra

1. Davisson Z., 2013. ,,Hashihime – The Bridge Princess“. Hyakumonogatari. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. balandžio 10 d.].
2. JAANUS (Japanese Architecture and Art Net Users System), 2001. ,,Hashihime“. JAANUS. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. balandžio 20 d.].
3. Meyer M., 2013. ,,A-Yokai-A-Day: Hashihime“. Matthewmeyer. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. balandžio 13 d.].
4. Yokai.com. ,,Kamikiri“. Yokai. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. balandžio 13 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras