No teatras

No teatras (能  no, liet. ,,talentas, dovana”) – tai  japoniška teatrinė forma, kurioje naudojamos kaukės. No yra stilizuotas vaidinimas  su kaukėmis, muzika ir šokiu, kurio metu demonstruojama balso ir judesio sintezė. Tai klasikinė japoniško teatro rūšis, sujungianti šokį, vaidinimą, muziką ir poeziją.

Kiogenas (狂言 kiogen, liet. ,,laukiniai žodžiai”) atstovauja švelnesnius, komiškus No teatro vaidinimus, skirtingai nei autentiškasis/ stiprusis No teatras. Bėgant amžiams, šios dvi formos vystėsi viena šalia kitos ir dabar yra vadinamos Nogaku (能楽 nogaku, liet. ,,No teatras”).

Priešistorė

No teatras susiformavo XIV a. Nesusitelkiant į scenarijaus vystymą, dėmesys skiriamas intensyvioms emocijoms  ar atmosferai, per kurią išreiškiamas grožis ir tiesa. Manoma, kad ankstyvojo No teatro užuomazgos buvo persipynusios su Kaguros šventyklos šokiais, kurie buvo siejami su šintoizmu.

No teatro temos ir dramaturgija yra labai paprasta. Kiekviena emocija pristatoma plastiškomis formomis,  erdvine kompozicija bei muzika, nepaisant ar tai ryškus  pamaldumas, meilė, pavydas, kerštas ar samurajaus dvasia. Dažniausiai scenarijuje trūksta nuoseklaus siužeto bei bandoma išvengti dramatiškų kontrastų ir vystymo. Nuo senų laikų šio teatro  aktoriai patys statė vaidinimus, rašė jiems siužetus ir kūrė choreografiją. Per keletą šimtmečių nuo teatro sukūrimo, daugelio kartų aktoriai gludino ir tobulino vaidinimo metodus ir jų pristatymą. Ryškiausi iš jų siekia Kanami (XIV a.) ir jo sūnaus Dzeami laikus, kurie buvo  tobulai įvaldę šį meną. Jų pačių darbus bei vaidinimus užrašė jų palikuonys XV-XVI a. ir tik keletas  darbų buvo parašyti per paskutinius šimtą metų. Žinoma, modernėjant, senieji vaidinimai nebėra pristatomi tuo pačiu stiliumi ir maniera, kaip buvo sukurti. Šiuolaikinės operinės šokio dramos patraukia išskirtinėmis scenomis, poetiškais scenarijais bei ekspresija. Kiekvieną pasirodymą lydi didelis susikaupimas ties šite （仕手 šite, liet. ,,pagrindinis No teatro veikėjas”) vaidmeniu, ties kaukėmis, naudojamomis šokiui, ties orkestru, kurį sudaro dideli rankomis mušami būgnai – o-cudzumi – (大鼓 o-tsudzumi, liet. ,,didelis būgnas”), mažas, rankomis mušamas būgnelis  bei  fleita (Maruoka, Yoshikoshi 1983, p. 98).

Yra penkios atskiros No teatro mokyklos: Kandze, Hošio, Kita, Komparu ir Kongo. Kiekviena iš jų turi mažus skirtumus atmosferos kūrime, vaidinimo stiliuje ir, kaip, savaime suprantama, naudoja skirtingas kaukes ir kostiumus (Maruoka, Jošikoši 1983, p. 108-113).

Keturios mokyklos iš penkių yra tiesiogiai kilę iš trupių, buvusių aktyviomis Naros regione 1400 m. Netgi naujausia mokykla veikia daugiau nei 350 metų (Goff 1991, p. 3).

Šeštoji mokykla atsirado vėlyvajame XIX a., Meidži eroje. Šiuo laikotarpiu karinė valdžia ir šiogunatas prarado savo svarbą ir įtaką. Penkios pagrindinės mokyklos vaizdavusios praeitį, buvo nustumtos į pogrindį. Bet Kandze mokykla, pavadinimu Umevaka, sukūrė šeštą mokyklą, kuri susitelkė į tradicinius No teatro vaidinimus. Galiausiai, pertvarkius šiogunatą, senosios mokyklos grįžo į viešumą. Globojamos turtingų aristokratų, jos susigrąžino ankstesnę svarbą ir prestižą. Tačiau dėl šios globos, No teatras nebegalėjo tobulėti bei augti. Tai ribojo jo paties tradicijas. Ši globa lėmė ir spektaklių siužetą.

Nuo pat pirmųjų No teatro pasirodymų spektakliuose vaidindavo ir moterys. Princo Fušimio dienoraštyje, kuris datuojamas 1432 m.  užrašyta eilė gražių kūrinių su moteriškais vaidmenimis. Tokugavos šiogunatas (1603-1868 m.) uždraudė moterims viešai vaidinti No spektakliuose. Ir tik  nuo 1940 m. No teatro mokyklos pradėjo priimti moteris  spektaklių pasirodymams (Moore 2014, p. 17-18).

No teatras

No vaidinimas atliekamas ant specialios scenos, kuri šiek tiek skiriasi nuo įprastos. Senovėje daugiausia vaidinimai buvo atliekami lauke ant žemės, kuri ir atstojo sceną. Dabartinės scenos modelis buvo pasiskolintas iš teatro, pastatyto Edo pilyje Tokugavos periodu. Autentiška scena pastatyta 1881 m. lauke,  su sėdimomis vietomis publikai atskirame pastate. Vėliau perkelta į Jasukunio šventyklos teritoriją Tokijuje, kur ir dabar po atviru dangum  vyksta vaidinimai.

Dabartinis No teatras – Nogakudo, statomas su scena ir sėdimomis vietomis publikai po tuo pačiu stogu. Baltas žvyras ant žemės tarp scenos ir publikos atspindi dienos šviesą ir taip apšviečia sceną. Vaidinimo zona sudaryta iš keturių sektorių. Pagrindinė scena buvo publikos pusėje, maždaug 30 kvadratinių metrų dydžio. Vienintelė naudojama dekoracija vaidinimams – pieštas pušies medis. Visi No teatro bei Kiogeno pasirodymai  yra šokami, dainuojami, ir vaidinami ant visiškai tuščios, dekoracijomis neapkrautos scenos.

Žemiau kairio kampo,  pro mažas stumdomas duris, vadinamas kirido-guči (切り戸口 kirido – guči, liet. ,,maži sodo vartai”), choras ir asistentai įeina ir išeina iš scenos (Maruoka, Yoshikoshi 1983, p. 99-108).

No teatro aktoriai

No teatro pasirodymai nereikalauja didelio atlikėjų skaičiaus. Labiausiai spektaklio atmosfera būtų perteikiama su vienu atlikėju, vienu paprastu šokiu. Tačiau kartais vieno atlikėjo neužtenka, reikia mažiausiai dar vieno aktoriaus, kad būtų perteikiamas šokio motyvas.

Pagrindinis aktorius šite ir antraplanis aktorius  vaki (能の waki, liet. ,,pagalbinis no teatro veikėjas”) figūruoja visuose No teatro vaidinimuose. Vaki rolė – pakviesti pagrindinį aktorių – šite į sceną, apklausti jį bei paskatinti šokiui. Atlikęs savo vaidmenį vaki pasitraukia į  scenos kampą, kad  visas publikos dėmesys būtų skirtas pagrindiniam aktoriui – šite. Šis susitelkimas į pagrindinį aktorių yra viena iš No teatro vaidinimo savybių. Kartais šite yra lydimas tarno, draugo ar giminaičio. Šios rolės vadinamos cure  (連れ cure, pažodžiui – ,,tas, kurį atsivedė kartu”). Dar yra asistentas, vadinamas koken (後見koken, liet. ,,globa”), kuris atsakingas, kad šite kostiumas būtų dėvimas tam tikra tvarka, pridėdamas tam tikrus rekvizitus bei papildomas kostiumo dalis, tam tikru laiku ir  pasiimdamas tai, ko nebereikia pasirodymo metu. Choras, kuris balsiškai komponuoja  vaidinimo metu, taip pat priklauso šite grupei. Kiekvienas No teatro aktorius treniruojasi šite arba vaki rolei visą gyvenimą. Todėl šite gali atlikti tik pagrindinius vaidmenis, o vaki – tik antraeilius (Maruoka, Yoshikoshi 1983, p. 108-113).

Vaidmenys

Vaki rolės  skirstomos į tris kategorijas: ministrų – daidžin-vaki (įtraukiant  tuos, kurie vykdo imperatoriaus paskirtas misijas ir tuos, kurie atsakingi už šventyklas), šventikų – so-vaki (įtraukiant visų rangų religines atšakas), paprastus vyrus – otoko-vaki (įtraukiant karius, miestiečius ir  kaimiečius). Vaki visada vaidina žmogų- vyrą, niekada neįsikūnydamas į vaiduoklio, demono, dievo ar moters rolę. Jis be makiažo, nedėvi kaukės, todėl turi įtikinti visus tik savo vaidinimu, balsu  bei gestais.

Šite gali įsikūnyti į įvairiausius vaidmenis: senolius, dievus, karius, moteris, vaiduoklius ar gyvūnus. Tam naudojami įvairūs kostiumai ir kaukės. Kaukės naudojamos visiems nežemiškiems bei moteriškiems vaidmenims. Kai vaizduojamas personažas yra vidutinio amžiaus vyras, šite pasirodo be kaukės. Toks vaidinimas vadinamas – hitamen (直面 hitamen, pažodžiui verčiamas ,,tuščio veido vaidinimas”). Aktorius vaidindamas be kaukės  stengiasi išlaikyti veidą ramų, be emocijų, nejudinti akių. Jo paties veidas tampa tarsi kauke.

Kaukės

No teatro kaukės –  omote (面 omote, liet. ,,veidas”) labai svarbus pasirodymo atributas. Momojamos periode (XVI–XVII a.) yra įvardinta šešiasdešimt tipų kaukių, tokių kaip senolio, galingos dievybės, vyro, moters, kerštingos dvasios ir daugelis kitų. Dievybės/demono kaukės išreikšdavo  antgamtinių būtybių laukinę, nevaldomą galią ir buvo skirstomos į du tipus: pravėrusios burnas ir sučiaupusios. Kai kurios vyrų kaukės buvo naudojamos tik vienetiniams vaidmenims. Gaminamos kaukės būdavo iš kapariso medienos, išdrožinėjamos, ištapomos. Daugelis per šimtmečius kartoms perduodamų kaukių buvo meno šedevrai.

Rūbai

Aktorių ruošimasis vaidmeniui taip pat turėjo savo specifiką. Pirmiausia aktorius apsirengdavo baltais apatiniais rūbais ir  tabi (足袋 tabi, liet. ,,japoniškos kojinės su pakietintu padu, turinčios atskirą vietą nykščiui įkišti”) kojinėmis. Ant viršaus būdavo užvelkamas šilkinis rūbas, kurio  spalva atspindėdavo veikėjo socialinį statusą. Galiausiai užvelkamas kruopščiai parinktas, labiausiai vaidmenį atitinkantis kimono. Aktoriai buvo mokomi, kad jie, užsidėdami kaukę, turi įsikūnyti į personažą ne tik kūnu, bet  ir visa siela (Maruoka, Yoshikoshi 1983, p. 110-122).

Dabartiniai laikai

Pirmoji šiuolaikinė moteris,  tapusi profesionalia No teatro aktore, buvo Cumura Kimiko, vaidinusi No teatro pasirodymuose XX a. pradžioje. Jos vaidmuo laikomas svarbiu žingsniu moterims, įrodančiu, kad ir jos gali tapti profesionaliomis No teatro aktorėmis. Tačiau ir dabar moterys sudaro tik mažumą No teatro aktorių.

Nacionalinis No teatras buvo įkurtas 1983 m. Jame ne tik statomi spektakliai, bet ir ruošiami aktoriai pagrindinėms rolėms (Moore 2014, p. 16).

2001 m. UNESCO pripažino No teatrą nematerialiu žmogiškuoju kultūriniu paveldu. Nors Japonijos meno taryba ugdo šio stiliaus pasekėjus, No teatras išgyvena susidomėjimo nuosmūkį, ypač jaunimo tarpe.

Šaltiniai:

Bowers, F., 1974. Japanese Theater. Tokyo: Charles E. Tuttle Company.

Goff, J. E., 1991. Noh Drama and The Tale of Genji: The Art of Allusion in Fifteen Classical Plays. Princeton, New Jersey: Princeton University Press.

Japan Art Council, 2004. Noh and Kyougen. [internete] rasta: <http://www2.ntj.jac.go.jp/unesco/noh/en/> [žiūrėta 2016 kovo 29 d].

Maruoka, D., Yoshikoshi, T., 1983. Noh. Osaka: Hoikusha.

Moore, K. L., 2014. The Joy of Noh:Embodied learning and Discipline in Urban Japan. Albany: State University of New York Press.

UNESCO Culture Section, 2008. Nogaku theatre. [internete] rasta: <http://www.unesco.org/culture/ich/en/RL/nogaku-theatre-00012> [žiūrėta 2016 kovo 29 d].

Zykas, A., 2015. Japonų- lietuvių/lietuvių-japonų žodynas. [internete] rasta: <http://nihongo.vdu.lt/index.php> [žiūrėta 2016 kovo 29 d].