Džiultagis

Džiultagis (kor. 줄타기 jultagi) – korėjiečių tradicinio vaikščiojimo įtemptu lynu pasirodymas. Ėjimas lynu yra plačiai paplitusi pramoga visame pasaulyje, tačiau Korėjoje, skirtingai nei kitose šalyse, pasirodyme yra atliekami ne tik akrobatiniai triukai, bet ir dainuojama, šokama bei juokaujama (Cultural Heritage Administration 2023). Džiultagis buvo keliaujančių trupių pasirodymų dalis ir viena populiariausių pasilinksminimo formų tradicinėje Korėjoje (Encyclopedia of Korean Seasonal Customs 2010, p. 244).

Paveldas

1976 m. Pietų Korėjos vyriausybė paskelbė džiultagį svarbiu nematerialiuoju kultūros paveldu Nr. 58, ir 2011 m. korėjietiškas tradicinis vaikščiojimas lynu buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šiuo metu Pietų Korėjoje yra likęs vienintelis pripažintas tradicinio korėjietiško lyno vaikščiojimo praktikuotojas Kim Degjunas (kor. 김대균 Kim Dae Gyun) (Kim ir kiti 2019, p. 10).

Istorija

Nors tiksli džiultagio kilmė nežinoma, ši tradicija greičiausiai atkeliavo iš Kinijos arba prasidėjo Centrinės Azijos Trijų Karalysčių laikotarpiu (kor. 삼국시대 Samguk sidae, 57 m. pr. m. e. – 668 m.). Vėlyvojoje Džiosono (kor. 조선  Joseon, 1392–1897 m.) eroje buvo trys pagrindinės džiultagio formos.  Pirmasis tipas, žinomas kaip gvangde džiultagis (kor. 광대줄타기 gwangdae jultagi), buvo praktikuojamas atlikėjų, kilusių iš šamanų šeimų. Antrojo tipo, džieinčiun džiultagio, (kor. 재인춘줄타기 jaeinchon jultagi) atlikėjai priklausė menininkų kaimams. Trečiasis tipas, orim džiultagis (kor. 어름줄타기 eoreum jultagi), buvo atliekamas keliaujančių trupių. Džiosono dinastijos pabaigoje karališkieji rūmai rengdavo mažiau nacionalinių švenčių, todėl daugelis džiultagio atlikėjų pasirinko tapti keliaujančių trupių nariais (Encyclopedia of Korean Seasonal Customs 2010, p. 245).

Džiultagio technikos

Egzistuoja daugiau nei 40 džiultagio technikų (UNESCO 2011). Pagrindiniai judesiai yra paprastas ėjimas lynu pirmyn ir atgal, sėdėjimas, klūpėjimas bei šliaužiojimas keliais ant lyno. Įprastai džiultagio atlikėjai sujungia pagrindines vaikščiojimo ir sėdėjimo ant lyno technikas į įvairius derinius, kurie yra atliekami atsimušant į virvę sėdmenimis. Taip pat atliekamos sudėtingesnės technikos, pvz., nosies palietimas abiem kojomis būnant ore, vaikščiojimas ant rankų, šokinėjimas vienu keliu ant virvės, šokinėjimas į orą sukryžiavus kojas bei kiti triukai (UNESCO 2011, Encyclopedia of Korean Folk Culture).

Džiultagio pasirodymas ir dalyviai

Džiultagis yra atliekamas lauke. Pasirodyme dalyvauja žmogus, kuris vaikšto lynu, kiti trupės nariai ir žiūrovai. Lynas, ant kurio atliekami triukai, yra apie 10 m ilgio, pakeltas 3 m virš žemės. Pusiausvyrą išlaikyti atlikėjui padeda rankoje laikoma sulankstoma vėduoklė arba rankšluostis (Cultural Heritage Administration 2023). Atlikėjas pradeda paprastomis vaikščiojimo lynu technikomis ir palaipsniui pereina prie sudėtingesnės akrobatikos. Tuo pačiu metu jis juokauja, rodo mimikas, dainuoja ir šoka.  Juokai būna įvairiausios istorijos, dažnai ir apie korumpuotus vienuolius ar didikus. Juokauti jam padeda ant žemės esantis klounas, kuris įtraukia atlikėją ant lyno į įvairius pokštus. Dainuoti ir šokti džiultagio atlikėjui padeda muzikantai, kurie spektaklį akomponuoja priderančia muzika (Kim ir kiti 2019, p. 10). Muziką groja styginiais, pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais. Džiultagio atlikimo metu yra aktyviai bendraujama su publika. Žiūrovai kalbasi ir juokauja su atlikėjais, jiems yra leidžiama įsitraukti į pasirodymą, pakeičiant spektaklio eigą (Cultural Heritage Administration 2023).

Kada Džiultagis buvo atliekamas

Džiultagis įprastai būdavo atliekamas per specialias šventes, pvz., per Dano festivalį (kor.단오 Dano), kuriame švenčiama 5-ojo mėnulio mėnesio 5 diena, ir Čusoko (추석 Chuseok) derliaus šventę, vykstančią 8-ojo mėnulio mėnesio 15 dieną. Už atlygį džiultagis buvo rodomas ir  privačiuose vakarėliuose. Šie spektakliai traukė ne tik paprastų žmonių minias, bet buvo ir oficialių valstybinių bei administracinių renginių dalis. Egzistuoja dviejų tipų džiultagio pasirodymai: vieni skirti linksminti kilmingosios klasės žmones, kuriuose pasirodydavo labai patyrę atlikėjai ir daugiau dėmesio buvo skiriama meistriškumui, ir pasirodymai, skirti plačiajai publikai, kur daugiau dėmesio buvo skiriama humorui ir pramogoms (Cultural Heritage Administration 2023).

Džiultagis šiandieninėje Korėjoje

Šiandien džiultagio atlikėjai yra dažnai kviečiami į vietinius festivalius, vykstančius visoje šalyje, ypač pavasario ir rudens sezonais. Taip pat yra organizuojami mokymai išsaugoti šią tradiciją. Mokymai būna dviejų tipų: visuomenės švietimas, apimantis mokymą mokykloje, kursus ir vasaros stovyklas, ir pameistrystės mokymas, kai ekspertai moko praktikantus ir priima mokinius (UNESCO 2011).

Naudota literatūra:

1. Cheo, W. 2000, A tightrope walker on the rope. Prieiga per internetą: čia. [žiūrėta 2023m. gruodžio 19 ].
2. Cultural Heritage Administration, 2023, „Intangible Cultural Heritage of Humanity – Jultagi (Tightrope Walking)“, Walk in to Korea. Prieiga per internetą: čia. [žiūrėta 2023m. gruodžio 19 ].
3. Encyclopedia of Korean Folk Culture, „Jultagi”, Encyclopedia of Korean Folk Culture. Prieiga per internetą: čia. [žiūrėta 2023m. gruodžio 19 d.]
4. Encyclopedia of Korean Seasonal Customs, 2010, Encyclopedia of Korean Folklore and Traditional Culture Vol. 1: Encyclopedia of Korean Seasonal Customs, The National Folk Museum of Korea, Seoul.
5. Kim, S., Im, D., Lee, J., Choi, H., 2019, „Utility of Digital Technologies for the Sustainability of intangible Cultural Heritage (ICH) in Korea”. Sustainability journal, 11 (21), p. 1-19. Prieiga per internetą: čia. [žiūrėta 2023m. gruodžio 19].
6. UNESCO Intangible Cultural Heritage, 2011, „Jultagi, tightrope walking”, UNESCO Intangible Cultural Heritage. Prieiga per internetą: čia. [žiūrėta 2023m. gruodžio 19 d.].