Sokušinbutsu

Sokušinbutsu (jap. 即身仏 Sokushinbutsu) – tai Japonijoje 9-ajame amžiuje susikūrusios šingono (jap. 真言宗 Shingon-shū) budistų sektos vienuolių mumijos, kurių pavadinimas, sokušinbutsu, tiesiogiai išvertus reiškia ,,Buda savame kūne“. Yra manoma, kad šie vienuoliai yra pasiekę nušvitimą, o jų sielos vis dar reziduoja kūne, todėl jie nėra mirę ir gali atsakyti į žmonių maldas (Clements 2016; Pedretti 2021). Jie yra laikomi šventaisiais ir jų kūnai, aprengti tradiciniais budistų apdarais, yra saugomi budistų šventyklose (Fujita et al. 2021). Jų perrengimo ceremonija kujo (jap. 開眼供養 kuyō) vykdoma kas 6-12 metų (Michiaki 2022).

Japonijos mumijų ypatumas

Rytų Azijoje mirusių žmonių mumifikacija nebuvo dažnas reiškinys, tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje, Jangdzės upės slėnyje, archeologai rado Hanių dinastijos mumijas, kurios, manoma, buvo apdorotos įvairiomis cheminėmis medžiagomis tam, kad kūnas būtų išsaugotas po mirties (Fujita et al. 2021). Taigi, pomirtinės mumifikacijos atvejų buvo, tačiau, Japonijoje šingono budizmo vienuoliai atlikdavo asketizmo praktikas, kurios leisdavo jų kūnams pradėti savimumifikacijos procesą dar esant gyviems, o po mirties tapti sokušinbutsu. Egzistuoja šaltinių, kuriuose teigiama, kad tokia savimumifikacijos praktika buvo praktikuojama ne tik Japonijoje, bet taip pat Kinijoje ir Tibete (Mahoney 2021).

Tokių mumijų Japonijoje rasta 21, o dar 9 yra žinomos iš istorinių šaltinių (Clements 2016). Daugiausia jų – Jamagatos prefektūros (jap. 山形県, Yamagata-ken) apylinkėse, teritorijose aplink Judono kalną (jap. 湯殿山 Yudono-san), nes šis kalnas buvo pagrindinė vienuolių asketų praktikos vieta. 16 iš visų mumijų yra sustingusios lotoso pozoje (Mahoney 2021). Visiems sokušinbucu buvo duoti nauji vardai, kurių galūnę sudarė kiniškas rašmuo, reiškiantis vandenyną, japoniškai tariamas „kai“. Taip buvo daroma siekiant pagerbti šingono budistų mokyklos įkūrėją, meistrą Kūkajų (jap. 空海 Kūkai), kuris buvo šių asketizmo praktikų pradininkas (Clements 2016).

Kilmė

Šingono budizmo mokykla buvo įkurta budistų vienuolio Kūkajaus, dar kitaip žinomo kaip Kobo Daiši (jap. 弘法大師 Kōbō Daishi) arba „Didžiojo meistro, skleidusio dharmą“ vardu, 806 m. Japonijoje šios budizmo atšakos išmintį meistras Kūkajus pradėjo skleisti pasimokęs budizmo praktikų Tangų dinastijos valdomoje Kinijoje ir grįžęs atgal į tėvynę. Šis mokytojas gyveno laikotarpiu 774-835 m. Nepaisant to, jo hagiografijoje rašoma, kad 835 m. jis nenumirė, o užsidarė oloje ir pateko į gilią meditacinę būseną niūdžio (jap. 入定 nyūjō), iš kurios jis galės pabusti ir sugrįžti į gyvenimą po maždaug 5.67 milijonų metų tam, kad nusivestų iš anksto numatytą skaičių sielų į nirvaną (skr. निर्वाण nirvāṇa) kartu su savimi (Young 2016).

Sekdami šingono budizmo meistro Kūkajaus pėdomis, daug šios sektos budistų vienuolių mėgino patekti į niūdžio meditacinę būseną, atlikdami savimumifikacijos praktikas nuo Kamakuros laikotarpio (jap. 鎌倉時代 Kamakura jidai, 1192-1333) iki 1903 m. (Mahoney 2021), tačiau ne visiems pavyko sėkmingai mumifikuotis dėl drėgno Japonijos klimato, todėl tik nedidelė dalis bandžiusių tapo sokušinbucu.

Praktikos

Sokušindžiobucu (jap. 即身成仏 Sokushinjōbutsu) arba „Tapimas Buda savame kūne“ buvo sunkus ir ilgas, apie 10 metų trunkantis, kelių etapų asketizmo procesas, dėl kurio vienuolio kūnas tapdavo mumija, nenaudojant pilno balzamavimo ir vidaus organų pašalinimo po mirties.

Pirmąsias 1000 dienų vienuoliui buvo privaloma laikytis labai griežtos dietos, kurią tesudarė riešutai, įvairios sėklos ir vaisiai. Taip pat jiems buvo privaloma praustis šaltuose kalnų kriokliuose, skirti daug laiko fizinėms kūno treniruotėms ir per visą nustatytą laikotarpį iki pat mirties vykdyti atsiskyrimo kalnuose praktiką sanro (jap. 参籠 sanrō) Judono kalne (Clements 2016). Sėkmingai įgyvendinę visus reikalavimus, vienuoliai pradėdavo antrą proceso etapą.

Sekančios 1000 dienų būdavo „medžių valgymo“ arba mokudžiki (jap. 木食 mokujiki) laikotarpis. Šiame etape vienuolio mityba būdavo dar labiau nuskurdinama, nes būdavo leista valgyti tik tai, kas auga ant medžių kalnuose – pušų spyglius, medžių žievę, sakus ir sėklas (Kimball 2023). Taip buvo daroma tam, kad kūne liktų kuo mažiau minkštųjų audinių, tokių kaip riebalai ir raumenys, nes juose esantis vanduo neleistų tinkamai vykti mumifikacijos procesui ir vietoje to prasidėtų kūno puvimas.

Po pirmų dviejų etapų būsimų šventųjų kūnai tapdavo labai silpni ir gležni, todėl paskutinysis 1000 dienų etapas buvo skirtas meditacijai, o ne fizinėms treniruotėms. Taip pat, kad organizmas būtų dar labiau dehidratuotas, vienuoliams nebūdavo leista gerti vandens. Vienintelis jų gėrimas buvo nuodinga arbata, pagaminta iš Toxicodendron verniculum arba uruši medžio (jap. 漆樹 urushi) sulos, iš kurios buvo gaminamas japoniškas lakas medžiui apdirbti. Ši arbata buvo geriama, nes, bandydamas atsikratyti į organizmą patekusių arbatoje esančių nuodingų medžiagų, žmogus kūnas išskiria didelius kiekius skysčių. Be to, dideliais kiekiais vartojant šį gėrimą, žmogaus skrandžio sienelės būdavo padengiamos medžiagomis, kurios neleisdavo daugintis skaidančioms bakterijoms ir vykti puvimo procesui. Negana to, vanduo šiai arbatai gaminti būdavo semiamas iš šventomis laikomų Judono kalno karštųjų versmių, kuriose mokslininkai aptiko didelį kiekį arseno. Tyrėjų teigimu, būtent šio medžio toksinai kartu su arsenu sunaikino visas vienuolių kūno bakterijas, todėl jiems pavyko sėkmingai įvykdyti savimumifikaciją (Kimball 2023).

Pasibaigus paskutiniajam etapui, vienuoliai būdavo uždaromi urvuose arba bambukinėse dėžėse su anglimi palaidojami po žeme dar būdami gyvi. Jiems būdavo paliktas bambuko stiebo vamzdelis, susisiekiantis su išore, oro cirkuliacijai bei varpelis, kurį jie paskambindavo, kad praneštų, jog dar nėra pasiekę nušvitimo būsenos, tai yra, kad dar yra gyvi. Kai varpelis nustodavo skambėti, oro kanalą atstojantis vamzdelis būdavo ištraukiams ir atsivėrusi ertmė užveriama dar 1000 dienų. Šiam laikui praėjus, lavonas būdavo ekshumuojamas ir patikrinamas: jei matyti kūno irimo pėdsakų – numirėlis nevertingas, o jei jis tapo mumija – jis paskelbiamas sokušinbucu ir gabenamas į šventyklą, kur jį pagerbti ateis besimeldžiantieji (Young 2016).

Taipogi, tokių rinktinių mumijų kūnai būdavo papildomai tepami specialiomis medžiagomis bei chemikalais, kurie neleistų daugintis skaidytojams ir stabdytų irimo procesus tam, kad šios šventyklų centrinės garbinimo figūros būtų išsaugotos ilgam laikui (Pedretti 2021).

Buvo manoma, kad vienuoliai, kuriems nepavyko įvykdyti savimumifikacijos, buvo nepakankamai dvasingi, tačiau dabartinė nuomonė yra, kad būtent medžio nuodų ir arseno mišinys buvo esminis savimumifikacijos sėkmės aspektas. Tokią hipotezę paremia faktas, kad didžioji dalis budistų vienuolių mumijų buvo rasta regione aplink Judono kalną, nors šingono sektos vienuolių buvo visoje Japonijoje (Kimball 2023).

Sokushinbucu šiais laikais

1879 m. imperatoriaus Meidži (jap. 明治天皇 Meiji tenno) įsakymu budistų vienuolių savimumifikacijos praktika, kartu su kitomis savižudybės formomis, buvo uždrausta. Paskutinis žinomas bandymas pasiekti niūdžio būseną tampant sokušinbucu buvo įvykdytas vienuolio Bukai Šionino (jap. Bukkai Shonin) 1903 m., tai yra, šiai praktikai jau tapus neteisėtai.

Šiais laikais, turistai gali aplankyti 16 vienuolių mumijų. Geriausiai žinoma iš jų yra vienuolio Šinjokai Šionino (jap. Shinnyokai Shonin), kuri šiuo metu saugoma Dainičibo (jap. 大日坊 Dainichibou) šventykloje ant Judono kalno. Kitas galima rasti Nangaku (jap. 南岳寺 Nangakuji) šventykloje, Tsuruokos (jap. 鶴岡市 Tsuruoka-shi) priemiestyje ir Kaiko (jap. 海向寺 Kaikōji) šventykloje Sakatoje (jap. 酒田市 Sakata-shi) (Mitchell 2021).

Naudota literatūra

1. Clements, F. W. 2016, ,,The Buddhas of mount Yudono”, Expedition Magazine 58(2), p. 31-34. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
2. Fujita, H., Koike, J., Sugimori, H. & Shin, D.H. 2021, ,,Mummies in Japan“, The Handbook of Mummy Studies, p. 1-14. Springer, Singapore. čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
3. Young, D. 2016, The monks who spent years turning themselves into mummies—while alive, Atlas Obscura. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
4. Kimball, D. 2023, Tohoku’s sokushinbutsu: The mummies of northern Japan, A Different Side of Japan. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
5. Mahoney, B. J. 2021, ,,Exchanging self for others: The bodhisattva & the sokushinbutsu“, Bulletin of Center for International Education and Research, 16, p. 65-76. Mie University. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
6. Michiaki, I. 2022, “Sokushinbutsu”: Japan’s buddhist mummies, Nippon. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
7. Mitchell, S. 2021, Japanese tourist attraction creeps the world out, Escape. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
8. Pedretti, F. 2021, ,,The Buddha mummies of north Japan“, Canadian Journal of Buddhist Studies, 16, p. 232-235. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].