Gervės ir Japonijos kultūra

Japoninė gervė (lot. Grus japonensis) (jap. 丹頂鶴, Tanchōzuru) – gervinių šeimos migruojantis paukštis, kuris pavasarį ir vasarą gyvena Sibire, o žiemas leidžia įvairiose Japonijos, Kinijos ir Korėjos pusiasalio vietovėse.

Rytų Azijos regione Japoninės gervės yra laikomos sėkmės bei ilgaamžiškumo simboliu, o paukščių ištikimybės bei visą gyvenimą trunkančios partnerystės vaizdinys Tekančios Saulės šalyje taip pat yra įsivaizduojamas kaip tobulos poros pavyzdys.

Japoninės gervės užima svarbią vietą Japonų kultūros panteone, šalia tokių simbolinių gyvūnų kaip Japoninės makakos (lot. Macaca fuscata) (jap. 日本猿, Nihonzaru), dėmėtieji elniai (lot. Cervus nippon) (jap. 日本鹿, Nihonjika) bei žalieji fazanai (lot. Phasianus versicolor) (jap. 雉, Kiji).

Sąsajos su japonų tautosaka

Japoninės gervės yra neretai sutinkamos Tekančios Saulės šalies tautosakoje.

Pasakojimuose gervės dažniausiai atlieka žvėrtakių, t.y. žmonių, kurie gali virsti gyvūnais, arba gyvūnų, kurie gali virsti žmonėmis vaidmenį.

Japonijos tautosakoje į gerves ir atvirkščiai dažniausiai gali pavirsti gražios bei magiškų galių turinčios moterys.

Šie žvėrtakiai neretai patenka į įvairias nelaimes, tačiau juos paprastai išgelbėja arba juos išgydo nepritekliuje gyvenantys, sunkiai dirbantys, gailestingi bei geraširdžiai vyrai.

Vėliau šie žvėrtakiai arba gervės-moterys paprastai tampa šių vyrų žmonomis, taip norėdamos išreikšti dėkingumą savo gelbėtojams.

Susituokusios poros santuoka, taip pat kaip ir Japoninių gervių partnerystė, paprastai būna darni iki tam tikro kritinio momento.

Tautosakos pasakojimų pavyzdžiai ir jų variacijos

Japoninės gervės vaizdinys yra sutinkamas vienoje garsiausių Tekančios Saulės šalies „Gervės atsidėkojimo“ (jap. 鶴の恩返し, Tsuru no Ongaeshi) pasakoje, kurioje vyras nuo mirties spąstų išgelbsti sužeistą gervę.

Vienoje šios pasakos versijoje vyras yra pristatomas kaip turtų netekęs kilmingasis, kuris atiduoda savo paskutinį vertingą kardą mainais už tai, kad medžiotojas paliktų sužeistą gervę gyvą.

Sakoma, jog sekančią dieną prieš gervės gelbėtoją pasirodė graži mergina, kuri pareiškė norinti tapti jo žmona.

Vyras bandė įtikinti merginą, kad jis neturėjo galimybių juos abu aprūpinti maistu, tačiau mergina paprašė jo dėl to nesirūpinti, teigdama, kad jos turimo ryžių maišelio užteks jiems abiems.

Teigiama, kad pora susituokė ir ėmė vesti savo bendrą gyvenimą.

Vieną dieną mergina užsidarė kambaryje ir liepė vyrui jokiu būdu neiti į patalpos vidų.

Vyras prisiekė to nedaryti, o vėliau paslaptingoji mergina pasirodė prieš jį laikydama savo rankose puikiai išaustą audeklą.

Ji liepė savo vyrui nešti ir parduoti išaustą audeklą turguje.

Vyras padarė taip kaip jam buvo liepta ir pardavė audeklą už itin brangią kainą.

Sugrįžęs namo vyras buvo apimtas džiaugsmo ir teigė savo žmonai, jog jiems daugiau niekada nebereikės kęsti vargo.

Vis dėlto, bėgant laikui poros piniginiai resursai išsekdavo, todėl vyro žmona vėl užsidarydavo savo kambaryje, liepdavo jai netrukdyti, o vėliau pasirodydavo su nuostabiu audeklu, kurį vyrui liepdavo parduoti turguje.

Vieną kartą smalsumo apimtas vyras pravėrė savo žmonos duris, norėdamas išsiaiškinti ką ši veikia.

Vyro nuostabai, viduje buvo ne jo gražioji žmona, o gervė, kuri iš savo plunksnų audė nuostabų audeklą, kurį vyras paprastai parduodavo turguje.

Supratusi kas įvyko, vyro žmona prisipažino, kad ji yra ta pati paukštė, kurią jis išgelbėjo iš medžiotojo mirties gniaužtų.

Tačiau sakoma, kad gervė išskrido iš ir daugiau niekada nebegrįžo pas savo vyrą, pasakiusi jam, kad nebegali likti kartu su pažadus laužančiu žmogumi.

Dar vienoje žinomoje istorijoje apie moterį, galinčią virsti gerve, pavadintoje „Žmona gervė“ (jap. 鶴女房, Tsuru Nyōbō) pasakojama apie merginą, kuri apsigyveno pas neturtingą, galą su galu vos suduriantį vyrą ir vėliau tapo jo žmona.

Mergina gebėjo pavirsti į gervę, kuri galėjo išausti nuostabius audeklus iš savo plunksnų .

Vis dėlto, ši galia turėjo ir savo neigiamą pusę: mergina naudodama ją ėmė sparčiai liesėti, tapo ligota.

Vyras, sužinojęs savo žmonos ligos priežastį, maldavo ją liautis austi audeklus iš savo plunksnų, tačiau žmona gervė jam atsakė, kad taip ji aukojasi dėl savo mylimojo, o tas kuris negali to padaryti yra nevertas vieno meilės (Elder ir Hertha, 1994).

Gervės atspindžiai Japonijos salyno kultūroje

Gervės forma yra dažnai sutinkama japoniškame popieriaus lankstymo mene (jap. 折り紙, Origami).

Japonai tiki, kad tam, kuris išlankstys tūkstantį gervių, bus išpildytas vienas jo noras.

Šį teiginį puikiai iliustruoja garsi Sadako Sasaki (jap. 佐々木禎子, Sasaki Sadako) – mergaitės, Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje nukentėjusios nuo ant Hirošimos miesto (jap. 広島市, Hiroshima-shi) numestos atominės bombos radiacijos bei vėliau susirgusios leukemija, istorija.

Leisdama dienas ligoninėje mergaitė bandė sulankstyti tūkstantį gervių, tikėdama, kad tai padės jai vieną dieną pasveikti.

Vis dėlto, mergaitės norui nebuvo lemta išsipildyti: ji iki savo mirties spėjo sulankstyti 644 gerves, o likusias gerves, po jos mirties, pabaigė lankstyti jos draugai.

Japoninės gervės dėl savo gebėjimo pritraukti sėkmę yra neretai sutinkamos ir vietiniuose prietaruose.

Pavyzdžiui, japonai tiki, kad virš ryžių lauko praskridęs gervių pulkas atneš jiems gausų ryžių derlių.

Gervių motyvus dažnai galima išvysti ir tradiciniuose japonų šeimų herbuose (jap. 紋章, Monshō), kurie taip pat būna išaudžiami ant tradicinių drabužių.

Gervės taip pat dažnai sutinkamos japoniškoje keramikoje, mene, namų dekoravimo detalėse ir kitose srityse, taip žmonėms siekiant parodyti savo dėkingumą paukščiams už jų atnešamą sėkmę.

Senieji Japonijos salyno gyventojai – Ainu žmonės (ainų k. アィヌ, ainu) gerves laiko šventais paukščiais, kuriuos jie yra pavadinę tais, kurie stovi virš aukštos žolės arba „sarorun chikap“ (Batchelor, 1901).

„Gervės šokį“, kurio metu yra kartojami gervės judesiai, dar ir šiandien galima išvysti ainų bendruomenės tradiciniuose pasirodymuose.

Vietiniai tokiu būdu siekia pagarbinti „Kamui“ (ainų k. カムィ; jap. 神威 arba 神居, Kamui) arba senuosius Ainu dievus.

Naudota literatūra

1. Batchelor, J., 1901. The Ainu and their folk-lore. London: Religious Tract Society.
2. Dawn W., H., Elder, J., 1994. Family of Earth and Sky: Indigenous Tales of Nature from Around the World. Boston: Beacon Press.
3. Johnsgard, P., A., 1983. Cranes of the World: 8. Cranes in Myth and Legend. Digitalcommons.unl.edu. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. balandžio 10 d.].
4. Mehmet, K., Ersin, T., 2012. The Crane as a symbol of fidelity in Turkish and Japanese cultures. Millifolklor.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. balandžio 13 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras