Hiosube
Hiosube (jap. 兵主部, Hyōsube) – tai vaiko dydžio Tekančios Saulės šalies mitologinė būtybė, priskiriama vandens jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) kategorijai.
Sakoma, kad šie maži, išdaigas bei baklažanus mėgstantys padarai yra dažniausiai sutinkami povandeniniuose urvuose, Japonijos pietinėje Kiūšiū (jap. 九州, Kyūshū) salos dalyje.
Hiosube yra laikomi kito garsaus Japonijos jokajaus – kappa (jap. 河童, Kappa) giminaičiais.
Išvaizda
Hiosube yra apibūdinama kaip žema (~1 metro ūgio), į žmogų panaši būtybė.
Teigiama, kad jos kojos yra sulinkę, nagai – ilgi ir aštrūs, galva – praplikusi, o akys – paraudusios.
Taip pat sakoma, kad hiosube visada plačiai šypsosi, o jos burnoje galima pamatyti daug smulkių, bet aštrių dantų.
Hiosube oda yra padengta gaurais, kuriuose kaupiasi dulkės, purvas ir riebalai.
Šie jokajai ne tik smarkiai šeriasi, bet ir skleidžia žmogaus nosiai nemalonų kvapą.
Jokajus tyrinėjantys specialistai teigia, kad hiosube savo išvaizda primena Pietryčių Azijos giboną (Natsuhiko, 2006).
Elgsena
Hiosube gyvena šalia upių, vandens telkinių bei dažniausiai minta žuvimi.
Kadangi jos itin mėgsta baklažanus, Hiosube neretai apsilanko ir vietinių žmonių daržuose.
Sakoma, kad šie jokajai taip pat mėgsta naktimis patekti į žmonių namų vidų bei atsipalaiduoti jų namuose esančioje vonioje.
Nors Hiosube pasižymi įžūliu, nenuspėjamu ir agresyviu charakteriu, tačiau teigiama, kad ji taip pat turi tvirtą savigarbos jausmą.
Šie jokajai gyvena dėl išdaigų ir dėl to yra labiau pavojingi žmonėms nei jų kappa giminaičiai.
Tikima, kad paprasčiausias žvilgsnis į hiosubę žmogui gali sukelti karščiavimą, o žmogų išgirdusį jų piktdžiugišką juoką ir nusijuokus kartu – gali ištikti staigi mirtis (Meyer, 2015).
Vardo kilmės teorijos
Skirtingose Kiūšiū regiono dalyse yra pastebimos būtybės vardo variacijos, tokios kaip Hiosunbo (jap. ひょうすんぼ, Hyōsunbo), Hiosue (jap. ひょうすえ, Hyōsue), Heusuhe (jap. へうすへ, Heusuhe) ir kt. (Misarin, 2002).
Dėl šios priežasties egzistuoja ir ne viena Hiosube vardo kilmės teorija.
Pirmoji teigia, kad Hiosube vardo kilmės ištakos siekia pirmuosius mūsų eros amžius, kuomet Tekančios Saulės šalyje kartu su Kinijos kultūros plėtra paplito ir karo dievo Hiodzu (jap. 兵主神, Hyōzu-shin), kuris Kinijoje yra tapatinamas su karo dievu Čijou (kin. 蚩尤, Chiyou), kultas.
Bėgant laikui dievybės funkcijos Japonijoje pakito: ilgainiui Hiodzu pavirto į maisto ir vandens dievybę.
Hiosube yra tapatinama su Hiodzu dėl to, kad šios mitloginės būtybės vardas yra užrašomas naudojant tuos pačius karą simbolizuojančius hieroglifus arba kandži (jap. 漢字, Kanji).
Antroji teorija teigia, kad šio jokajaus vardo kilmė gali būti siejama su legenda apie pabaisas ir jų padarytą žalą vietiniams regiono gyventojams.
Legendoje pasakojama, kad kadaise vietinius nuo pabaisų išgelbėjo vyriausias ministro padėjėjas arba Hiobu-taifu (jap. 兵部大輔, Hyōbu-taifu).
Kai kurie mano, kad būtent nuo šių pareigų pavadinimo jokajams ir buvo suteiktas Hiosube pavadinimas.
Trečioji teorija teigia, kad šių jokajų vardo kilmė gali būti asocijuojama su jų skleidžiamu „hio hio“ (jap. ひょう-ひょう, hyō-hyō) garsu, kuriuos jie mėgsta skleisti lakstydami tarp Kiūšiū regiono upių ir kalnų.
Legendos
Žymiausioje Hiosube legendoje pasakojama, kad VIII a. statant Kasuga didžiąją šventyklą (jap. 春日大社, Kasuga-taisha) pritrūko darbo rankų bei fizinės jėgos.
Siekiant išspręsti šią problemą buvo norėta pasitelkti burtus, kurie įkvėptų gyvybę lėlėms, kad šios padėtų pabaigti statybos darbus.
Teigiama, kad burtai buvo sėkmingai atlikti, lėlės atgijo ir padėjo sklandžiai pabaigti šventyklos statybos darbus.
Vis dėlto, po atliktų darbų lėlės tapo nebereikalingomis, todėl buvo nuspręsta jas sumesti į upę, kuri kaip manoma, buvo pripildyta mistinės kappa energijos.
Sakoma, kad magiškas vanduo tokiu būdu pavertė lėles į hiosubes, t.y., jokajus, turinčius blogiausias kappa savybes.
Pasak legendos, Hiosube netrukus ėmė žaloti vietinės apylinkės gyventojus bei niokoti jų turimą turtą.
Nors Hiosube ilgainiui pavyko nuraminti, tačiau iki šiol tikima, kad jos retkarčiais gali pasirodyti žmonių akivaizdoje bei iškrėsti jiems įvairių pokštų.
Kitoje gerai žinomoje legendoje yra pasakojama apie Sugavara klano (jap. 菅原氏, Sugawara-shi) karvedį, kuriam vieną kartą pavyko sugauti Hiosube.
Sakoma, kad karvedys norėjo nužudyti Hiosube, tačiau buvo įtikintas to nedaryti, jokajui pažadėjus jį ir jo šeimą apsaugoti nuo vandens nelaimių.
Japonų mitologijoje taip pat gausu informacijos apie Hiosube išdaigas.
Vienoje istorijoje pasakojama kaip Hiosube sutrypė baklažanų daržus, o šį reginį išvydusi moteris po kelių dienų numirė, įgavusi violetinę odos spalvą.
Kitame pasakojime teigiama, kad vienas vyras ryte rado blogą kvapą skleidžiančią bei Hiosube plaukų pilną vonią.
Sakoma, kad vyras išpylė visą vonios turinį, siekdamas, kad šis jokajus daugiau nebepasirodytų, tačiau Hiosube atkeršijo jam už šį poelgį, nužudydama vyro arklį (Meyer, 2009).
Tradiciniai apsisaugojimo ritualai ir kiti papročiai
Tekančios Saulės šalies žmonės turėjo įvairių papročių, skirtų apsaugoti juos nuo Hiosube ir jos piktadarysčių.
Tradiciškai vietiniai ūkininkai ant ieties pamaudavo pirmuosius derliaus baklažanus Hiosube, prašydami jos pasigailėti bei nesutrypti jų daržų.
Vaikų kojos kartais būdavo aprišamos plonu siūleliu, kuris juos turėjo apsaugoti nuo Hiosube sukeliamų vandens nelaimių.
Dėl savo artimo ryšio su karo dievybėmis, Hiosube dar ir šiandien yra garbinamos Tekančios Saulės šalies šintoizmo (jap. 神道, Shintō) maldyklose (Meyer, 2015; Misarin, 2002).
Naudota literatūra
- Foster, M., D., 2015. The Book of Yokai : Mysterious Creatures of Japanese Folklore. Kalifornija: Kalifornijos universiteto leidykla.
- Meyer, M., 2009. A-Yokai-A-Day: Hyosube. Matthew Meyer. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. kovo 30 d.].
- Meyer, M., 2015. The Night Parade of One Hundred Demons: A Field Guide to Japanese Yokai. Academia.edu. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. kovo 31 d.].
- Misarin, 2002. Hyosube. Misarin. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. kovo 31 d.].
- Natsuhiko, K., 2006. Pictorial Book of Yokai – Supernatural Monsters. Tokijas: Tosho Kanko Kai.
Redagavo Andrius Bimbiras