Hiosubė

Hiosubė (jap. 兵主部 Hyōsube) – tai vaiko dydžio Tekančios Saulės šalies mitologinė būtybė, priskiriama vandens jokajų (jap. 妖怪 Yōkai) kategorijai. Sakoma, kad šie maži, išdaigas bei baklažanus mėgstantys padarai yra dažniausiai sutinkami povandeniniuose urvuose, Japonijos pietinėje Kiūšiū (jap. 九州 Kyūshū) salos dalyje. Hiosubė yra laikoma kito garsaus Japonijos jokajaus – kapa (jap. 河童 Kappa) giminaičiais.

Išvaizda

Hiosubė apibūdinama kaip žema (~1 m ūgio), į žmogų panaši būtybė. Teigiama, kad jos kojos yra sulinkę, nagai – ilgi ir aštrūs, galva – praplikusi, o akys – paraudusios. Taip pat sakoma, kad hiosube visada plačiai šypsosi, o jos burnoje galima pamatyti daug smulkių, bet aštrių dantų. Oda yra padengta gaurais, kuriuose kaupiasi dulkės, purvas ir riebalai. Šie jokajai ne tik smarkiai šeriasi, bet ir skleidžia žmogaus nosiai nemalonų kvapą. Jokajus tyrinėjantys specialistai teigia, kad hiosubė savo išvaizda primena Pietryčių Azijos giboną (Natsuhiko 2006).

Elgsena

Hiosubė gyvena šalia upių, vandens telkinių bei dažniausiai minta žuvimi. Kadangi jos itin mėgsta baklažanus, hiosubė neretai apsilanko ir vietinių žmonių daržuose. Sakoma, kad šie jokajai taip pat mėgsta naktimis patekti į žmonių namų vidų bei atsipalaiduoti jų namuose esančioje vonioje. Nors jie pasižymi įžūliu, nenuspėjamu ir agresyviu charakteriu, tačiau taip pat turi tvirtą savigarbos jausmą.

Šie jokajai gyvena dėl išdaigų ir dėl to yra labiau pavojingi žmonėms nei jų giminaičiai kapos. Tikima, kad paprasčiausias žvilgsnis į hiosubę žmogui gali sukelti karščiavimą, o žmogų, išgirdusį jų piktdžiugišką juoką ir nusijuokus kartu, gali ištikti staigi mirtis (Meyer 2015).

Pavadinimo kilmės teorijos

Skirtingose Kiūšiū regiono dalyse yra pastebimos būtybės pavadinimo variacijos, tokios kaip hiosunbas (jap. ひょうすんぼ Hyōsunbo), hiosue (jap. ひょうすえ Hyōsue), heusuhė (jap. へうすへ Heusuhe) ir kt. (Misarin 2002). Dėl šios priežasties egzistuoja ir ne viena pavadinimo kilmės teorija.

Pirmoji teigia, kad hiosubės pavadinimo ištakos siekia pirmuosius mūsų eros amžius, kuomet Japonijoje kartu su Kinijos kultūros plėtra paplito ir karo dievo Hiodzu (jap. 兵主神 Hyōzu-shin), kuris Kinijoje yra tapatinamas su karo dievu Čijou (kin. 蚩尤 Chiyou), kultas. Bėgant laikui dievybės funkcijos Japonijoje pakito: ilgainiui Hiodzu pavirto į maisto ir vandens dievybę. Hiosubė yra tapatinama su Hiodzu dėl to, kad šios mitloginės būtybės vardas yra užrašomas naudojant tuos pačius karą simbolizuojančius hieroglifus arba kandži (jap. 漢字 kanji).

Antroji teorija teigia, kad šio jokajaus pavadinimo kilmė gali būti siejama su legenda apie pabaisas ir jų padarytą žalą vietiniams regiono gyventojams. Legendoje pasakojama, kad kadaise vietinius nuo pabaisų išgelbėjo vyriausias ministro padėjėjas arba hiobu-taifu (jap. 兵部大輔 Hyōbu-taifu). Kai kurie mano, kad būtent nuo šių pareigų pavadinimo jokajams ir buvo suteiktas hiosubės pavadinimas.

Trečioji teorija teigia, kad šių jokajų vardo kilmė gali būti asocijuojama su jų skleidžiamu „hio hio“ (jap. ひょう-ひょう hyō-hyō) garsu, kuriuos jie mėgsta skleisti lakstydami tarp Kiūšiū regiono upių ir kalnų.

Legendos

Žymiausioje hiosubės legendoje pasakojama, kad VIII a. statant Kasuga didžiąją šventyklą (jap. 春日大社 Kasuga-taisha) pritrūko darbo rankų bei fizinės jėgos. Siekiant išspręsti šią problemą norėta pasitelkti burtus, kurie įkvėptų gyvybę lėlėms, kad šios padėtų pabaigti statybos darbus. Teigiama, kad burtai buvo sėkmingi, lėlės atgijo ir padėjo sklandžiai pabaigti šventyklos statybos darbus.

Vis dėlto, po atliktų darbų lėlės tapo nebereikalingomis, todėl buvo nuspręsta jas sumesti į upę, kuri kaip manoma, buvo pripildyta mistinės kapų energijos. Sakoma, kad magiškas vanduo tokiu būdu pavertė lėles į hiosubes, t.y., jokajus, turinčius blogiausias kapų savybes. Pasak legendos, hiosubės netrukus ėmė žaloti vietinės apylinkės gyventojus bei niokoti jų turimą turtą. Nors hiosubes ilgainiui pavyko nuraminti, tačiau iki šiol tikima, kad jos retkarčiais gali pasirodyti žmonių akivaizdoje bei iškrėsti jiems įvairių pokštų.

Kitoje gerai žinomoje legendoje pasakojama apie Sugavara klano (jap. 菅原氏 Sugawara-shi) karvedį, kuriam vieną kartą pavyko sugauti hiosube. Sakoma, kad karvedys norėjo nužudyti hiosubę, tačiau mainais už gyvybę jokajus jam pažadėjo jį ir jo šeimą apsaugoti nuo vandens nelaimių.

Japonų mitologijoje taip pat gausu informacijos apie hiosubės išdaigas. Vienoje istorijoje pasakojama, kaip hiosubė sutrypė baklažanų daržus, o šį reginį išvydusi moteris po kelių dienų numirė, įgavusi violetinę odos spalvą.

Kitame pasakojime teigiama, kad vienas vyras ryte rado blogą kvapą skleidžiančią bei hiosubės plaukų pilną vonią. Sakoma, kad vyras išpylė visą vonios turinį, siekdamas, kad šis jokajus daugiau nebepasirodytų, tačiau hiosubė atkeršijo jam nužudydama vyro arklį (Meyer 2009).

Tradiciniai apsisaugojimo ritualai ir kiti papročiai

Tekančios Saulės šalies žmonės turėjo įvairių papročių, skirtų apsaugoti juos nuo hiosubės ir jos piktadarysčių. Tradiciškai vietiniai ūkininkai ant ieties pamaudavo pirmuosius derliaus baklažanus hiosubei, prašydami jos pasigailėti bei nesutrypti jų daržų. Vaikų kojos kartais būdavo aprišamos plonu siūleliu, kuris juos turėjo apsaugoti nuo hiosubės sukeliamų vandens nelaimių.

Dėl savo artimo ryšio su karo dievybėmis, hiosubė dar ir šiandien yra garbinama šintoizmo (jap. 神道 Shintō) maldyklose (Meyer 2015; Misarin 2002).

Naudota literatūra

1. Foster, M., D., 2015. The Book of Yokai : Mysterious Creatures of Japanese Folklore. Kalifornija: Kalifornijos universiteto leidykla.
2. Meyer, M., 2009. A-Yokai-A-Day: Hyosube. Matthew Meyer. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. kovo 30 d.].
3. Meyer, M., 2015. The Night Parade of One Hundred Demons: A Field Guide to Japanese Yokai. Academia.edu. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. kovo 31 d.].
4. Misarin, 2002. Hyosube. Misarin. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. kovo 31 d.].
5. Natsuhiko, K., 2006. Pictorial Book of Yokai – Supernatural Monsters. Tokijas: Tosho Kanko Kai.

Redagavo Andrius Bimbiras