Minamoto no Jošicunė

Minamoto no Jošicunė (jap. 源義経, Minamoto no Yoshitsune) (1159 m. – 1189 m. birželio 15 d.) – istorinė Heiano (平安時代 , Heian Jidai) ir Kamakuros (鎌倉時代, Kamakura jidai) laikotarpių sankirtoje gyvenusi Japonijos figūra, Minamoto klano (jap. 源氏, Minamoto Uji/Genji) karvedys.

Jo strateginiai bei taktiniai gebėjimai leido Minamoto klanui laimėti ne vieną mūšį, įkurti Kamakuros šiogūnatą (jap. 鎌倉幕府, Kamakura Bakufu) bei į valdžią iškilti jo broliui Minamoto no Joritomo (jap. 源頼朝, Minamoto no Yoritomo). Vėliau Jošičunė buvo nužudytas to paties brolio įsakymu, šiam baiminantis augančios Jošičunės galios.

Minamoto no Jošicunė yra viena geriausiai žinomų istorinių figūrų Japonijos istorijoje. Kartu su savo ištikimuoju pasekėju Benkei (jap. 弁慶, Benkei) Jošicunė yra tapęs Tekančios Saulės šalies liaudies pasakų, poemų, kabuki (jap. 歌舞伎, Kabuki) vaidinimų bei įvairių filmų herojumi (Lothia, 2007).

Ankstyvasis gyvenimas

Minamoto no Jošicunė gimė 1159 metais. Jis buvo jauniausias iš devynių Minamoto no Jošitomo (jap. 源義朝, Minamoto no Yoshitomo) (1123 m. – 1160 m.) sūnų.

Jošicunės tėvas buvo Tairos klano (jap. 平氏, Taira Uji, Heishi) sąjungininkas Hogeno sukilimo (jap. 保元の乱, Hōgen no Ran) (1156 m.) metu, tačiau 1159 metais, netrukus po Jošicunės gimimo, Jošitomo ir jo du vyriausieji sūnūs buvo nužudyti, šiems bandant priešintis Tairos klanui Heidžio sukilimo (jap. 平治の乱, Heiji no Ran) metu.

Jošicunė kartu su motina Tokiva Godzen (jap. 常盤御前, Tokiwa Gozen) (1138 m. – 1180 m.) buvo suimti ir nugabenti pas Tairą Kijomorį (jap. 平清盛, Taira no Kiyomori), kuris atleido jiems bet kokius kaltinimus, nepaisant to, kad jie priklausė priešų klanui.

Jošicunė buvo perduotas į Kuramos šventyklos (jap. 鞍馬寺, Kurama Dera) globą, esančią Hiei kalnuose (jap. 比叡山, Hieizan), netoli Kioto (jap. 京都, Kyōto) miesto. Vėliau Jošicunė buvo perduotas į Fudživara no Hidehiros (jap. 藤原秀衡, Fujiwara no Hidehira) globą Mucu provincijoje (jap. 陸奥国, Mutsu no Kuni). Tuo tarpu Jošicunės brolis Joritomo buvo ištremtas į Idzu provinciją (jap. 伊豆国, Izu no Kuni).

Istoriniai šaltiniai nutyli apie Minamoto no Jošicunės jaunystę, o tai savo ruožtu lėmė įvairių legendinių pasakojimų apie Jošicunės nuotykius atsiradimą. Geriausiai žinomos istorijos apie Jošicunės pabėgimą iš Kuramos šventyklos ir jo mokymasi kovoti kardu su mitinėmis japonų folkloro būtybėmis – tengu (jap. 天狗, Tengu).

1180 m. princas Močihito (jap. 以仁王, Mochihito-ō), nuversto imperatoriaus Go-Širakavos (jap. 後白河天皇, Go-Shirakawa-tennō) sūnus, skatino Minamoto klaną sukilti prieš Tairos klaną. Nors Minamoto Jorimasa (jap. 源頼政, Minamoto no Yorimasa) buvo sutriuškintas Udži mūšyje (jap. 宇治市, Uji-shi) ir Močihito nužudytas tų metų birželį, sukilimo liepsnos jau buvo įžiebtos.

1180 m. rugsėjį Jošicunės brolis Joritomo subūrė kariuomenę Kanto regione (jap. 関東地方, Kantō-chihō). Prie Jošicunės ir Joritomo gretų prisijungė jų brolis Minamoto no Norijoris (jap. 源範頼, Minamoto no Noriyori), kurie drauge kovojo paskutiniuose trijuose Genpei karo (jap. 源平合戦 Genpei Gassen) mūšiuose tarp Minamoto ir Tairos klanų.

1184 metais Jošicunė vedė kariuomenę prieš Minamoto no Jošinaką (jap. 源義仲, Minamoto no Yoshinaka), kuris kartu su Jošicune įveikęs Tairos klaną Kurikaros mūšyje (jap. 倶利伽羅峠の戦い, Kurikara tōge no tatakai) užėmė Kiotą ir ketino pasiskelbti nauju Japonijos imperatoriumi. Joritomo oponavo šiems veiksmams, todėl davė Jošicunei ir Norijoriui nurodymus išstumti iš Kioto Jošinaką ir jį nužudyti.

Gavęs generolo rangą (jap. 総大将, Sô-daisho), Jošicunė vadovavo Joritomo suburtai kariuomenei bei įveikė Jošinaką. Pastarasis pabėgo iš Kioto, tačiau buvo apsuptas Avadzu mieste, kuriame atliko ritualinę savižudybę (jap. 切腹, Seppuku). Nusižudžius Jošinakai, Joritomo gavo paramą iš nuverstojo imperatoriaus Go-Širakavos, jam taip pat suteiktas leidimas skelbti karą prieš Tairos klaną (Lothia, 2007).

Genpei karas – mūšiai prieš Tairos klaną

Iči no tani mūšis

1184 m. kovo 13 d. (kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose gegužę) Jošicunei ir Norijoriui buvo suteiktas leidimas vesti kariuomenę į vakarines Japonijos provincijas, vedančias link vidinės Japonijos jūros (jap. 瀬戸内海, Seto Naikai). Pirmuoju kariuomenės taikiniu tapo Tairos klano forpostas Iči no Tani (jap. 一の谷, Ichi no Tani). Jošicunės ir Norijorio kariuomenė buvo padalinta į dvi dalis: pirmasis ketino pulti iš šiaurės, o Norijoris iš rytų pusės. Gegužės 18 d. Jošicunė pradėjo Mikusajamos apgultį (jap. 三草山の戦い, Mikusayama no Tatakai) bei įveikė priešą per vieną naktį. Heikės pasakojime (jap. 平家物語, Heike Monogatari), teigiama, kad 500 žmonių mirė, o išgyvenusieji, tarp jų trys Taira Kidžiomorio anūkai, pabėgo į Šikoku (jap. 四国, Shikoku). Užėmęs Mikusajamą, Jošicunė įsakė savo raiteliams keliauti į vakarus ir apsupti Tairos fortą. Pats Jošicunė kartu su 3000 karių pakilo ant uolų esančių virš Iči no Tani. Kol Norijoris kovėsi su pagrindinėmis Tairos klano pajėgomis, Jošicunė kartu su savo raiteliais nusileido stačiomis uolomis žemyn, tokiu būdu atsidurdami Tairos klano pajėgų užnugaryje. Turėdami strateginį pranašumą, Minamoto klano kariai sutriuškino Tairos kariuomenę, kurios likučiai su laivais pasitraukė į Jašimą (jap. 屋島, Yashima).

Ši pergalė Minamoto klanui atvėrė kelią į pagrindinę Tairos klano tvirtovę Šikoku saloje. Jošicunė ir Norijoris norėjo tęsti kovą prieš Tairos klano pajėgas, tačiau Joritomo nusprendė karinius veiksmus sustabdyti bei sudaryti stipresnę kariuomenę. Jošicunė ir Norijoris buvo priversti paklusti ir sugrįžti į Kiotą.

Po Iči no Tani mūšio Joritomo nusprendė Jošicunei nesuteikti jokio titulo ar atlygio už šio karvedžio pastangas. Tai buvo santykių tarp Joritomo ir Jošicunės blogėjimo pradžia (McCullough, 1988).

Jašimos mūšis

1185 m. kovą, Jošicunei buvo įsakyta pratęsti karinius veiksmus su Tairos klanu. Planuodamas užimti Jašimą, Jošicunė subūrė laivyną Secu provincijoje (jap. 摂津国, Settsu no Kuni). Kovo 22 dieną Minamoto kariai pasiekė Šikoku salą ir ruošėsi keliauti link Jašimos. Tuomet Jašima buvo atskirta nuo pagrindinės salos, bet į ją buvo galima patekti esant atoslūgiui. Taira Munemoris (jap. 平 宗盛, Taira no Munemori), pamatęs gaisrus artimajame Takamacu mieste ir bijodamas, kad artėja milžiniška Minamoto kariuomenė, liepė evakuoti Jašimos tvirtovę.

Besitraukiančios Tairos klano pajėgos buvo netikėtai užkluptos, nes nežinojo, kad Jošicunė turėjo mažą, tačiau mobilią kariuomenę. Jašimos tvirtovė buvo padegta, o Tairos klano kariuomenė sutriuškinta.

Tairos kariuomenės likučiai buvo priversti bėgti, ši kartą į Šido (jap. 志度, Shido) uostą. Tuo tarpu Jošicunės kariuomenė vijosi laivais besitraukiančius kariuomenės likučius pakrante. Heikės pasakojime teigiama, kad Tairos klanas manė, jog Minamoto kariuomenė buvo keliasdešimt kartų didesnė, todėl paliko nusprendė palikti Šikoku salą ir suburti savo pajėgas Hikošimoje (jap. 彦島, Hikoshima), Nagato provincijoje (jap. 長門国, Nagato no Kuni). Jošicunė išnaudojo šį laiką persikeldamas į Suo provinciją (jap. 周防国, Suō no Kuni) bei rinkdamas gausesnes pajėgas iš vietinių klanų (Cartwright, 2017; McCullough, 1988).

Dan no Ura mūšis

1185 metų balandžio mėnesį Jošicunė, su vietinių karvedžių pagalba, sutelkęs karo laivyną išplaukė į jūrų mūšį kovoti prieš Tairos klaną. Šis, praradęs visas savo tvirtoves bei sąjungininkus buvo priverstas stoti į žūtbūtinę kovą. Tairos klanui vadovavo karo strategas Taira Tamomoris. Abi pusės kovėsi aršiai, kova buvo apylygė. Situacija pasikeitė, kai Tairos klano pusėje besikovęs samurajus Tagučis Šigejošis išdavė priešams savo imperatoriaus Tairos Munemorio buvimo vietą laive. Jošicunė sutelkęs pajėgas smogė imperatoriaus laivui. Pamatę Tairą Munemorį Jošicunės laive Tairos klano kariai prarado moralę toliau tęsti kovą, didžioji dalis jų šoko į vandenį ir nusiskandino. Taira Munemoris buvo paimtas į nelaisvę, o Minamoto klanas tapo Genpei karo nugalėtoju (McCullough 1988).

Konfliktas su Joritomo bei Minamoto no Jošicunės mirtis

Pasibaigus Dan no Ura (jap. 壇ノ浦の戦い, Dan-no-ura no tatakai) mūšiui, Joritomo dar kartą nesuteikė jokio titulo ar turto Jošicunei už jo nuopelnus. Heikės pasakojime teigiama, jog jo konkurentas Kadživara Kagetokis (jap. 梶原 景時, Kajiwara Kagetoki) naudojosi kiekviena galimybe apšmeižti Jošicunę Minamoto no Joritomui. Šis nusprendė neįleisti Jošicunės į Kamakuros rūmus, nors šis atgabeno patį Tairą Munemorį. Taira Munemoris buvo atimtas iš Jošicunės globos. Pastarasis laukė 20 dienų, tikėdamasis patekti į rūmus, o 20-ą dieną parašė Košigoe laišką (jap. 腰越手紙, Koshigoe tegami), kuriame prisiekė savo ištikimybę Joritomo ir visam Minamoto klanui. Nesulaukęs jokios reakcijos Jošicunė sugrįžo į Kiotą.

1185 metų vasarą Joritomo nusprendė atsikratyti Jošicunės. Pirmiausia šis darbas buvo patikėtas Norijoriui, tačiau šis atsisakė vykdyti duotą įsakymą ir dėl to buvo ištremtas. Vietoje jo buvo paskirtas Tosa no bo Masatošis (土佐のぼ正敏, Tosa no bo Masatoshi), kuris vėliau buvo įkalintas ir nužudytas Jošicunės karių.

Suvokęs, jog Joritomo nori jį nužudyti, Jošicunė kreipėsi į Go-Širakavą, kuris 1185 m. spalį suteikė leidimą pradėti karą prieš savo brolį. Sudaręs sąjungą su savo dėde Minamoto Jukie, Jošicunė ruošėsi pulti Joritomo, tačiau gavęs žinią, apie milžinišką Joritomo kariuomenę, nusprendė trauktis į Kiušiu (jap. 九州, Kyūshū). Secu provincijoje Jošicunė buvo užkluptas Minamoto klano karių, todėl dar kartą turėjo trauktis. Jo karių parama išblėso, todėl jis buvo priverstas slėptis kalvose į pietus nuo Kioto.

1187 m. spalį Jošicunė sugebėjo pasiekti Mucu provinciją, kurioje jį sutiko priglausti Fudživara Hidehira. Pastarasis mirė tų pačių metų lapkritį. Savo testamente jis suteikė Jošicunei Mucu provincijos valdytojo titulą, tačiau šiam sprendimui prieštaravo veliono sūnus Jasuhira. Dėl šio konflikto Joritomo sužinojo apie Jošicunės buvimo vietą.

1189 m. birželio 13 d. Jošicunė ir jo lojalus pavaldinys Benkei slėpėsi Fudživaros Motonario rūmuose Koromogavoje  (jap. 衣川村, Koromogawa), kai Fudživara Jasuhira užpuolė juos kartu su Joritomo atsiųsta kariuomene iš Kioto. Pasak legendos, Benkei stovėdamas ant tilto, kuris vedė į rūmus, sugebėjo vienas įveikti daugiau nei 300 karių. Jošicunė, nenorėdamas patekti į Joritomo nelaisvę atliko ritualinę savižudybę (McCullough, 1988).

Naudota literatūra

1. Cartwright, M., 2017. Genpei War. Ancient History Encyclopedia. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. vasario 4 d.].
2. Lothia, G., Tikkanen, A., 2020. Minamoto Yoshitsune: Japanese Warrior. Encyclopedia Britannica. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. vasario 4 d.].
3. McCullough, H., 1988. The Tale of Heike (Heike Monogatari). Sonic.net. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. vasario 4 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras