Korėjietiška keramika
Korėjietiška keramika vadinami Korėjoje pagaminti moliniai, akmens keramikos arba porceliano dirbiniai. Nors korėjietiškos keramikos dirbinių meno raidai didelę įtaką padarė kinų keramikos dirbiniai, tačiau Korėjos amatininkai sugebėjo sukurti ir išsaugoti savo unikalų stilių, kuris išskiria šią meno rūšį pasauliniame kontekste.
Neolito laikotarpio keramika
Manoma, jog pirmieji korėjietiškos keramikos dirbiniai buvo sukurti apie 8000 m. pr. Kr. Šį argumentą leidžia pagrįsti pietinėje Korėjos pusiasalio dalyje bei Džedžiu saloje (kor. 제주도, Jejudo) surasti Junggimuno dirbiniai (kor. 융기문토기, Yunggimuntogi). Jų skiriamieji bruožai yra plokščias dugnas, iškeltos linijos bei ornamentika.
Vakarinėje bei centrinėje Korėjos pusiasalio dalyje taip pat randami Džilmuno (kor. 즐문, Jeulmun) keramikos dirbiniai, kurie buvo pagaminti apie 7000 m. pr. Kr. Šiems keramikos dirbiniams būdingas apvalus arba smailas dugnas bei šukinis raštas. Rasti keramikos dirbiniai turi panašumų su Mongolijoje bei Kinijos Liaoningo provincijoje (kin. 辽宁省, Liáoníng Shěng) rastais keramikos dirbiniais. Tai savo ruožtu leidžia mokslininkams daryti prielaidas apie galimus istorinius ryšius tarp šių regionų (Habu, Lape ir Olsen, 2017).
Šilos periodo keramika
Unikalus korėjietiškas keramikos stilius susiformavo Šilos (kor. 신라, Silla) karalystės periodu (57 pr. Kr. – 668 m.). Nors didžioji dalis keramikos dirbinių turėjo funkcinę paskirtį (pvz., kapuose laikomi keramikos dirbiniai buvo skirti mirusio individo pomirtinio gyvenimo reikmėms), tačiau nemažai jų buvo ir meninės paskirties. Mokslininkų ypač vertinami šio periodo indai su antropomorfiniais piešiniais dėl to, kad suteikia įžvalgų apie to meto keramikos meistrų technikas bei Šilos laikotarpiu gyvenusių žmonių kasdienybę.
Šilos karalystės laikotarpiui būdingi šie keramikos dirbinių tipai: taurės, ilgakakliai ąsočiai, kolbiniai indai su trumpu kaklu bei gobe (kor. 고배, Gobae) dubenys, kurių formai įtakos turėjo turėjo kiniški dou (kin. 豆, Dòu) indai. Gobe dubenys buvo skirti maistui ir naudoti tik ypatingomis progomis. Ilgakaklių ąsočių funkcinė paskirtis – vandens nešimas bei laikymas. Pastarieji turėjo suapvalintą arba įdubusį pagrindą, kuris leido vandens ąsotį užsidėti bei nešti ant galvos (Cartwright, 2016).
Nemažai keramikinių figūrėlių iš Šilos laikotarpio buvo rasta Gjongdžiu (kor. 경주, Gyeongju) bei Hvangnamo (kor. 황남동, Hwangnamdong) kapavietėse. Tarp jų – kiškių, šunų, karvių, kiaulių, tigrų, vėžlių, gyvačių ir ančių statulėlių. Taip pat rasta ir dramblio statulėlė, kurio atvaizdas byloja, kad ją sukūręs meistras turėjo mažai žinių apie šio gyvūno tikrąją išvaizdą.
Šiuo periodu keramikos dirbiniai buvo puošiami geometriniais raštais (dažniausiai apskritimais), banguotomis ir paralelinėmis linijomis. Dirbiniai taip pat neretai buvo pagražinami gamtos fragmentais (lapai, gyvatės ir pan.) taip pabrėžiant šamanistinės religijos svarbą.
Suvienytosios Šilos karalystės laikotarpiu (668 – 935 m.) šalyje sustiprėjo budizmo įtaka ir tai savo ruožtu ėmė atsispindėti to laikmečio keramikos dirbiniuose. Kremavimui reikalingų urnų dekoracijose atsirado budizmo simboliai – lotosas ir debesys. Iš molio pradėtos gaminti gėlių raštais papuoštos grindų plytelės bei čerpės su įtūžusių kaukių piešiniais. Žmonių statulėlės iš šio laikotarpio išsiskiria savo detalumu (ypač daug dėmėsios skirta žmonių aprangai).
Nors kasdienio gyvenimo poreikiams skirti keramikos dirbiniai nepasižymėjo dekoratyvumu, tačiau ypatingoms progoms skirti dirbiniai buvo įmantraus dizaino. Šiuo laikotarpiu pirmą kartą panaudota žalia glazūra, pradėta seladono ir baltojo porceliano gamyba (Cartwright, 2016).
Gorjo laikotarpio keramika
Gorjo (kor. 고려, Goryeo) dinastijos laikotarpiu (918 – 1392 m.) seladonas (porcelianas su žalia įvairių niuansų glazūra) tapo dominuojančiu keramikos tipu Korėjoje. Jo gamybos technika buvo perimta iš Kinijos meistrų, vėliau buvo patobulinta. Gorjo periodo seladono keramika varijavo nuo paprastų, nedekoruotų dirbinių iki išraižytų, spalvingų indų, papuoštų auksu. Teigiama, jog XII a. pagaminti Korėjos seladono dirbiniai savo kokybe lenkė to meto dirbinius iš Kinijos. Žymiausi seladono dirbiniai buvo pagaminti Buane (kor. 부안군, Buangun) ir Gangdžine (kor. 강진군, Gangjingun), kurie yra Džiolos provincijoje (kor. 전라도, Jeollado). Čia krosnių darbas buvo kontroliuojamas Korėjos vyriausybės, o dirbiniai iš šio regiono yra randami kilmingųjų kapavietėse (Koehler, 2012).
Gorjo karalystės laikotarpiui buvo būdingi šie keramikos dirbinių tipai: vazos, ąsočiai ir dubenys. Dirbiniai puošti reljefo, ažūriniais dizainais, budizmo bei gėlių motyvais (lotosų, bijūnų ir chrizantemų žiedais), paukščių, žuvų ir vabzdžių vaizdiniais. Indai taip pat būdavo puošiami naudojant linijinį raštą, kitiems taikytas Sanggamo (kor. 상감, Sanggam) metodas – jo metu dirbinys būdavo inkrustuojamas baltos, raudonos, juodos, rudos spalvos moliu, tauriuoju metalu ar kitomis medžiagomis ir padengiamas glazūra. Žinomiausia seladono keramikos forma vadinama mebjongu (kor. 매병, Maebyeong) – tai vynui laikyti skirta aukšta vaza su trumpu ir siauru kakleliu. Seladonas buvo naudotas ir kuriant įmantrius smilkalų degiklius, kosmetines dėžutes bei stogo čerpes. Figūrinėje keramikoje matomi liūto, žirafos, drakono, bambuko, granato, persiko ir meliono atvaizdai (Koehler, 2012).
XIII a. įvykusi mongolų invazija į Korėjos pusiasalį bei instrumentinis keramikos dirbtuvių naikinimo procesas lėmė seladono gamybos sumažėjimą. Šiuo laikotarpiu smuko seladono gaminių kokybė, dekoracijos tapo primityvesnės, o seladonui būdinga nefrito spalva buvo pakeista į tamsesnę spalvą.
XIV a. seladono spalva tapo beveik juoda, dekoracijos buvo antspauduojamos, buvo prarastas išradingumas ir kūrybiškumas. Vis dėlto, seladono gaminių buvo daugiau negu ankstesniame laikotarpyje, o meistrų krosnių skaičius išaugo ir paplito visoje šalies teritorijoje.
Džiosono periodo keramika
Džiosono (kor. 조선, Joseon) dinastijos metu (1392 – 1897 m.), iškilo bunčongo (kor. 분청, buncheong) keramika. Nuo seladono bunčongas skiriasi tik baltu padengimu, užtepamu ar pamerkiamu prieš glazūruojant. Ant jo paviršiaus būdavo išraižomi arba išgraviruojami įvairūs piešiniai. Pagrindinis skirtumas šioje keramikos šakoje yra pasaulėžiūros: seladonas simbolizuoja dvasinį Gorjo budistų elitą, o bunčongas apima laisvą, įnoringą stilių bei atspindi konfucianistinę filosofiją. Bunčongo keramikos dirbiniai buvo laisvai kuriami amatininkų visoje šalyje bei degami nevyriausybinėse krosnyse. Taip pat egzistavo regioniniai bunčongo keramikos skirtumai: pietrytinėje Gjongsango (kor. 경상도, Gyeongsangdo) provincijoje buvo naudojamas antspaudavimo (kor. 인화, Inhwa) metodas, vakarinėje ir centrinėje Čungčongo (kor. 충청도, Chungcheongdo) provincijoje – poglazūrinės geležies dekoracijos (kor. 철화, Cheolhwa), o pietvakarinėje Džiolos provincijoje – džiohvos (kor. 저화, Jeohwa) metodas, kurio metu ant dirbinių paviršiaus būdavo išraižomi gėlių motyvai (Koehler, 2012). Regioniniai skirtumai prisidėjo prie Korėjos keramikos įvairovės. Bunčongo tradicija buvo palaipsniui pakeista baltuoju porcelianu, jos pabaiga buvo pažymėta Japonijos įsiveržimu į Korėjos pusiasalį XVI a. pabaigoje.
Bunčongo keramika Džiosono aukštuomenei atrodė pernelyg šiurkšti ir nerūpestinga, tad gavus kiniško porceliano, itin sumažėjo bunčongo dirbinių paklausa. XV a. Džiosono karališkasis teismas priėmė sprendimą naudoti tik baltąjį porcelianą. Siekdama pagerinti baltojo porceliano gamybos sistemą ir metodus, vyriausybė nusprendė Gjonggi (kor. 경기도, Gyeonggido) provincijoje įsteigti valstybinę krosnį, kuri gamintų jį tik kilmingiesiems. Dėl vyriausybės pastangų porceliano gamyba buvo centralizuota – šalia sostinės buvo sukurtas krosnių tinklas, pavadintas Bunvonu (kor. 분원, Bunwon). Jis atliko manufaktūrinio porceliano centro vaidmenį iki antrosios XIX a. pusės.
XV a. baltasis porcelianas buvo vertinamas dėl savo formos ir spalvos. Jis simbolizavo Džiosono dinastijos sąžiningumą ir tyrumą. Dekoracijos išliko panašios: gėlių, augalų, debesų piešiniai, naudotas Sanggamo metodas. Iki tol gamintus vienspalvius baltus dirbinius papuošė mėlynos dekoracijos, imituojančios kinišką porcelianą. XVI a. baltojo porceliano paklausa išaugo, todėl buvo pastatyta daugiau regioninių porceliano degimo krosnių.
XVII–XVIII a. Džiosono dinastija pasiekė krizę. Japonijos invazijų metu šimtai amatininkų buvo nužudyti ir pagrobti. Korėjos keramikos industrija patyrė nuostolių, kurie lėmė stiliaus supaprastėjimą. Buvo sugrįžta prie vienspalvio baltojo porceliano, kurtos minimalistinės dekoracijos, remtasi konfucianizmo vertybėmis (kuklumu, taupumu). Vienas iš žinomiausių pavyzdžių – mėnulio indas, kuris savo spalva ir apvalia forma atspindi savo pavadinimą ir simbolizuoja Korėjos visuomenės sentimentalumą bei estetiką. Pasibaigus šiam laikotarpiui vis dažniau pastebimi hieroglifiniai raštai, geležies ir mėlynos kobalto dekoracijos.
XVIII–XIX a. dėl masinės baltojo porceliano gamybos suprastėjo dirbinių kokybė. Šiuo metu ypač suklestėjo mėlynos poglazūrinės dekoracijos. Bunvono gamykla buvo perkelta prie Hano upės, siekiant palengvinti kuro ir medžiagų transportavimą. Pagrindiniai svarbioms ceremonijoms skirti Bunvono dirbiniai buvo dideli indai su aukštu kakleliu bei mėlynomis drakonų dekoracijomis bei vyno buteliai su plačiu pagrindu. Nors šie dirbiniai buvo stereotipiškai siejami su kiniškos Čingų (kin. 清, Qīng) dinastijos laikotarpio keramika, tačiau nedideli objektai, tokie kaip šukų laikikliai arba lašintuvai, išlaikė korėjietišką originalumą ir išradingumą. Dauguma lašintuvų turėjo gyvūnų ir būtybių formas, buvo papuošti mėlynomis arba raudonomis gamtos vaizdų dekoracijomis. Šie dirbiniai atspindėjo tuometinį taikų gyvenimą.
Dėl brangaus Bunvono išlaikymo Korėjos vyriausybė nusprendė perduoti krosnis privačiam verslui. Perimant naujus keramikos gamybos metodus iš užsieniečių buvo pamažu atitolta nuo korėjietiškos keramikos tradicijų.
Korėjietiškos keramikos tradicijų atgimimas
Korėjietiška keramika išsiskyrė savo moliniais Šilos dirbiniais, Gorjo seladonu ir Džiosono porcelianu. Pasibaigus Japonijos kolonizacijos periodui, moderni korėjietiškos keramikos gamyba buvo atnaujinta 1960 metais, šalies universitetuose pradėjus keramikos kursus. Korėjoje buvo atgaivinta tradicinių keramikos stilių įvairovė bei imtos formuoti naujos inovacijos. Šalyje užaugo nauji meno talentai, tokie kaip Kvon Sunhjongas (kor. 권순형, Kwon Soonhyung), Kim Sokhvanas (kor. 김석환, Kim Seokhwan), Kim Ikjongas (kor. 김익영, Kim Yikyung), Jun Kvangčo (kor. 윤광초, Yoon Kwangcho) bei Šin Sangho (kor. 신상호, Shin Sangho), kurie suformavo šiuolaikinę Korėjos keramiką ir tapo šio meno tradicijos tęsėjais (Koehler, 2012).
Naudota literatūra:
- Cartwright, M., 2016. „Korean Celadon Pottery“, Ancient History Encyclopedia. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 3 d.].
- Cartwright, M., 2016. „Silla Pottery“, Ancient History Encyclopedia. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 3 d.].
- Habu, J., Lape, P. V., Olsen J. W., 2017. Handbook of East and Southeast Asian Archaeology. Springer New York, New York.
- Koehler, R., 2012, Korean Ceramics: The Beauty of Natural Forms. Seoul Selection, Seoul.
- Savage, G., 2009. „Korean Pottery“, Encyclopedia Britannica. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 3 d.].
Redagavo Andrius Bimbiras
