Vakašiu

Vakašiu

Terminas  „vakašiu“ (jap. 若衆, wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603-1868 m.) ir reiškia jaunus vyrus, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka, 2016).

Vakašiu termino kilmė

Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian-jidai) (794-1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, spektaklių ir kitų kultūrinės raiškos formų. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti jauni berniukai. Ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, Čigo-Ennen (jap. 稚児延年 chigo-ennen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys „gražiausi“ berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o veikiau senos tradicijos raida (Ortolani, 1963).

Istorija

Edo laikotarpiu (1603-1868 m.) kabuki (jap. 歌舞伎 kabuki) spektakliai tapo svarbesni Japonijos kultūros sektoriuje. Šios pjesės buvo tam tikra teatro forma, daugiausia paremta šokiu. Buvo ir vyriškų, ir moteriškų kabuki vaidinimų. Tačiau kabuki buvo ne tik vaidinimas; seksualumas ėmė vaidinti daug svarbesnį vaidmenį, nes dauguma kabuki šokėjų taip pat vertėsi prostitucija. Tačiau šiogunatas (jap. 幕府 bakufu) nelabai mėgo šiuos spektaklius, nes jie trukdė Japonijoje įprastai klasinei hierarchijai. Iš tikrųjų į šiuos kabuki spektaklius kartais susirinkdavo paprasti žmonės, turtingi pirkliai ir samurajai. Konservatyvusis šiogunatas nepritarė tokiam Japonijos klasinės hierarchijos griovimui, be to, kabuki spektakliai pasižymėjo itin seksualiais elementais. Todėl 1600 m. viduryje buvo uždrausta praktikuoti onna-kabuki (spektakliai tik su moterimis šokėjomis). Šiuo laikotarpiu labai išpopuliarėjo wakashi-kabuki, kuriuose išliko seksualinių elementų, tuomet gyventojų ir teatro lankytojų tarpe pradėta ypatingai seksualizuoti jaunus vyrus (Leupp, 1997; Lombard, 1928; Masato, 2007). Žinoma, šiogunatas tam taip pat nepritarė, todėl po kelerių metų wakashi-kabuki buvo uždrausti. Po to kabuki vaidino tik suaugę vyrai. Tačiau šie vyrai atlikdavo ir vyrų, ir moterų vaidmenis, o seksualiniai elementai, lydintys kabuki, šiogunato siaubui, išliko. Šiuo laikotarpiu kabuki ir toliau buvo labai seksualizuotas, vyrai aktyviai dirbo prostitutėmis tiek moterims, tiek vyrams. Žiūrovai kartais imdavo kovoti tarpusavyje dėl ypač patrauklių vakašiu. Dėl šios priežasties šiogunatas uždraudė net ir suaugusių vyrų vaidinamus vakašiu vaidmenis, nors ir trumpam (Leupp, 1997). Uždraudus kabuki moterims, jauni vyrai paprasčiausiai užėmė jų vietas ir tapo Japonijos gyventojų seksualinėmis perspektyvomis.

Vakašiu nykimas

Apie 1842 m. Edo mieste kilo daug gaisrų, kuriuos sukėlė ilgas sausros laikotarpis. Sudegė daug kabuki teatrų. Šiogunatas pasinaudojo kilusia stichine nelaime ir „uždraudė“ kabuki iškeldindamas jį iš miesto. Taip kabuki teatro pasirodymai mieste tapo negalimi ir neprieinami. Naujos šių teatrų vietos buvo pavadintos Saruvaka-mači (jap. サルワカ街 Saruwaka-machi), todėl paskutiniai 30 Tokugavos valdymo metų buvo vadinami Saruvaka-mači laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu spektakliai tapo vis ekstremalesni, taip pat ir seksualiniu požiūriu. Tačiau pjesės taip pat darėsi daug mažiau populiarios, nes buvo toliau už miesto ribų (Masato, 2007).

Kai 1868 m. baigėsi Tokugavų valdymas ir prasidėjo Meidži laikotarpis (jap. 明治時代 Meiji jidai), kabuki spektakliai grįžo į Edo „erotinius rajonus“. Tai dar kartą parodė, kad kabuki ir jo aktoriai buvo labai susiję su prostitucija ir seksualumu. Tačiau būtent tada išryškėja ir kitos temos, pavyzdžiui, dramos ir specifinės personažų grupės. Iš dalies todėl, kad samurajų klasė išnyko, o visos kitos klasės mėgavosi kabuki. To pasekoje, seksualiniai kabuki ir jo aktorių elementai pamažu nyko, taip pat ir terminas vakašiu. Po Antrojo pasaulinio karo kabuki buvo įvestos cenzūros taisyklės, todėl kabuki niekada nebesugrįžo prie seksualumo, koks buvo anksčiau, kaip ir jų vakašiu (Asagoro, 2006; Toita, 1970).

Vakašiu moderniais laikais

Vakašiu įtaka Japonijos kultūrai neišblėso. Japonijos popkultūroje svarbų vaidmenį atlieka bišionenai (jap. 美少年 bishōnen), kurie esą šiuolaikinė vakašiu interpretacija. Bišionenai dažnai sutinkami animė (jap. アニメ anime)  ir mangoje (jap. 漫画 manga), nors nebūtinai yra tokie seksualizuoti kaip vakašiu. Kai kurie teigia, kad šie bišionenai dažnai pasirodydavo homoerotinėse scenose. Tačiau kiti teigia, kad tai nėra taip homoerotiška, kai bišionenai turi tiek daug moteriškų bruožų (Buruma, 1985; Monnet, 1999).

Šiandieninėse diskusijose apie lyčių tapatybes bišionenai dažnai laikomi „alternatyvia lyčių diferenciacija“ arba „trečiąja lytimi“. Tačiau homoerotiniai bišionenų elementai vis dar yra diskusijų objektas (Buruma, 1985). Vis dėlto tai rodo, kaip toli siekia vakašiu įtaka – sena tradicija, kuri gali būti įdomi šiuolaikinių diskusijų perspektyva.

Literatūra:

Asagoro, S. 2006, Kabuki Chronology of the 19th Century. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2023 m. balandžio 3].

Buruma, I. 1985, A Japanese Mirror: Heroes and Villains of Japanese Culture, Jonathan Cape, London.

Isaka, M. 2016, Onnagata: A Labyrinth of Gendering in Kabuki Theater, University of Washington Press, Seattle.

Leupp, G. P. 1997, Male Colors: The Construction of Homosexuality in Tokugawa Japan, University of California Press, Berkeley.

Lombard, F. A. 1928, An Outline History of the Japanese Drama, George Allen & Unwin LTD, London.

Masato, T. 2007, History of Kabuki: Birth of Saruwaka-Machi, Watanabe Norihiko.

Monnet, L. 1999,  Montage, cinematic subjectivity and feminism in Ozaki Midori’s Drifting in the World of the Seventh Sense, Japan Forum. Vol. 11 (1).

Ortolani, B. 1963, Das Wakashu-Kabuki und das Yarō-Kabuki, Monumenta Nipponica, Vol. 18 (1).

Toita, Y. 1970, Kabuki: The Popular Theater. Performing Arts of Japan. Vol 2.