Cao Cao

Hanų dinastijos valdymo pabaigoje, istorijos vingiuose iškilo daug žymių žmonių, kurių vardus minime iki šiol. Vienas iš jų buvo Cao Cao (kin. 曹操, Cao Cao) (155-220 m.). Jis geriausiai žinomas kaip karvedys, vadovavęs teritorijai, kuri vėliau tapo Vei (kin. 魏, Wei) valstybe. Jis dažnai buvo vaizduojamas kaip negailestingas tironas, tačiau tuo pačiu metu buvo aukštinamas kaip nuostabus valdytojas ir genialus karo strategas. Cao Cao tėvas Cao Songas (kin. 曹嵩, Cao Song) ėjo aukštas pareigas įvairiose vietose, bet geriausiai žinoma, kad 187 metais Cao Songas sumokėjo šimtus milijonų, kad taptų didžiuoju vadu, tuo metu tai buvo aukščiausios pareigos visuomenėje. Cao Songas buvo įvaikintas Cao Tengo (kin. 曹騰, Cao Teng), eunucho, tarnavusio pačiam imperatoriui. Yra manoma, kad Cao Songas buvo įvaikintas iš Siahou (Xiahou) giminės, kuri tuo metu buvo viena įtakingiausių giminių ir tai paaiškintu glaudžius Cao Cao ryšius su šia gimine. Cao Cao turėjo gausų palikuonių skaičių, iš kurių pripažino 25 sūnus ir 7 dukteris. Cao Cao taip pat garsėjo kaip poetas bei talentingas kaligrafas.

Ankstyvasis gyvenimo periodas

Vaikystę Cao Cao praleido šeimos valdose, su dažnais apsilankymais sostinėje Loujange (Louyang) lydint tėvą, kur mokėsi pas privatų mokytoją. Būdamas 20-ies (174 metais), Cao Cao buvo pakviestas į sostine tapti kadetu. Gyvendamas sostinėje ir turėdamas įtakingo tėvo paramą, Cao Cao praleido pirmuosius savo mokslų metus besilinksmindamas ir leisdamas laiką šunų lenktynėse. Tuo metu Cao Cao turėjo prastą reputaciją, nors, Čen Šou (Chen Shou) rašė, jog: „jis buvo protingas, viską apskaičiuojantis, bet taip pat nuožmus ir amoralus“ (De Crespigny, R. 2010). Iš kelių išlikusių istorinių šaltinių žinoma, jog Cao Cao buvo neįveikiamas: niekas nesugebėdavo jo sužeisti, nesvarbu su kiek vyrų jis būtų kovojęs vienu metu. Po metų praleistų sostinėje, jis buvo paskirtas Šiaurinės Loujango divizijos vadu. Visų nuostabai, Cao Cao ėjo šias pareigas atsakingai ir nepriekaištingai. 178 metais Cao Cao metė tarnybą ir išsikėlė gyventi į Pei, bet 180 metais sugrįžo į sostinę kaip konsultantas (De Crespigny, R. 2010).

184 metais Kinijoje prasidėjo „Geltonųjų turbanų“ revoliucija – tarnų revoliucija, vadovaujama Džango Džiue (kin. 張角, Zhang Jue). „Geltonųjų turbanų“ armijai sutriuškinus keletą generolų, Cao Cao buvo paskirtas vadovauti kavalerijos būriui Jingčuane (Yingchuan), kuriame jis turėjo padėti numalšinti besiplečiančią revoliuciją. Iškovojęs pergalę Jingčuane, Cao Cao buvo paskirtas į gretimus regionus tęsti savo pradėtų revoliucijos slopinimo darbų. Vėliau Cao Cao atsistatydino iš pareigų ir vėl pasitraukė į Pei. Kadangi Cao Cao nedalyvavo šalies valdymo procesuose, Vangas Fenas (Wang Fen) jam pasiūlė prisijungti prie sąmokslo nužudyti imperatorių. Cao Cao, būdamas ištikimas imperatoriškajam sostui, šio pasiūlymo atsisakė ir nedelsiant apie tai informavo imperatorių. Žlugus sąmokslui Vangas Fenas nusižudė (De Crespigny, R. 2007).

Vėlyvasis gyvenimo laikotarpis

188 metais Cao Cao dar kartą sugrįžo į sostinę, kurioje buvo sudarytas specialusis karvedžių būrys. Cao Cao tapo ketvirtu jos nariu. Antru pagal rangą šiame būryje tapo Juanas Šao (kin. 袁紹, Yuan Shao), o pirmu – artimas imperatoriaus bendražygis, eunuchas Džianas Šinas (kin. Jian Shi). Po imperatoriaus Lingo (kin. 漢靈帝, Ling) mirties, nelikus sosto paveldėtojo ir nužudžius visus galimus kandidatus (tarp kurių buvo ir Džianas Šinas), specialusis būrys iširo. Cao Cao vėlesnėse rūmų intrigose nedalyvavo, nors ir toliau liko gyventi sostinėje. Imperatoriumi tapus Sianui (kin. 漢獻帝, Xian), Dongas Džuo (kin. 董卓, Dong Zhou) siūlė Cao Cao tapti kavalerijos vadu, bet Cao Cao atsisakė ir prisidengęs netikru vardu pasitraukė į Rytus. Sakoma, jog Cao Cao nesutiko padėti Dongui Džou, nes nujautė, jog šis ilgai valdžioje neišsilaikys.

Manoma, jog apie 189-190 metus, Cao Cao sėkmingai pasitraukė į Rytus, pardavė savo turėtas žemes ir pasisamdė asmeninę kariuomenę. Kartu su penkių tūkstančių vyrų būriu jis prisidėjo prie besiformuojančios koalicijos prieš patį Dongą Džuo. 191-192 metais Cao Cao tarnavo ir pakluso Juano Šao nurodymams, tačiau susilyginęs su juo savo turimu rangu, jis įgavo nepriklausomybę. 193 metais Cao Songas su žmona ir sūnumi Cao De, jaunesniuoju Cao Cao broliu, bandė pasitraukti iš įvykių sūkurio, bet buvo nužudyti Tao Čiano (kin. 陶謙, Tao Qian) pasiųstų karių. Įniršio apimtas Cao Cao ėmė rengti karinius žygius prieš Tao Čianą. Iš pradžių jį lydėjo sėkmė, tačiau patyręs keletą nesėkmių ir įsitikinęs, jog Tao Čiano sąjungininkas Tianas Kai (kin. 田楷, Tian Kai) yra įsitvirtinęs mieste, kurį jis ruošėsi pulti, Cao Cao 194 metų pavasarį atsitraukė. Tų metų vasarą, praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai Tianas Kai sugrįžo į savo valdomas žemes, Cao Cao vėl atnaujino puolimo veiksmus. Tačiau jam teko susiremti ne tik su Tao Čianu, bet ir su kitais jo varžovais, tokiais kaip Liu Bu (kin. 呂布, Lü Bu) ir Liu Bei (kin. 劉備, Liu Bei). Apie 195 metus, Cao Cao daugiausiai problemų sukėlė Liu Bu. Net jo sąjungininkas Džang Miao (kin. 張邈, Zhan Miao) perėjo į Liu Bu pusę. Tais pačiais metais mirė Tao Čianas, tačiau jo vietą kovoje su Cao Cao perėmė Liu Bei.

196 metais Cao Cao stengėsi suburti armiją prieš Juaną Šų, tačiau vėl įsivėlė į karą su „Geltonaisiais turbanais“. Cao Cao nužudė keletą „Geltonųjų turbanų“ vadų, o likusius karius prijungė prie savo kariuomenės gretų, taip ją ženkliai sustiprindamas. Sekančiais metais Cao Cao naikino savo priešus vieną po kito. Nors tarp jo ir Juano Šao (kuris kariavo su priešais Šiaurėje ir visai nenorėjo dar vieno papildomo konflikto) ėmė kilti nesutarimai, Cao Cao vis dar jautė, jog nėra pakankamai stiprus tiesiogiai užpulti savo priešininkus. 196-199 metais Cao Cao sudarė daugybę sąjungų, pasiekė daug pergalių bei patyrė keletą pralaimėjimų. Liu Bei tapus jo šalininku, 199 metais Juanas Šao jau nebeslėpė savo ketinimų pulti Cao Cao. 200-siais metais jis atvirai paskelbė karą Cao Cao. Nors Juano Šao kariuomenė buvo keletą kartų didesnė, ji patyrė didelių nuostolių kol pasiekė Guandu, kur buvo įsitvirtinęs Cao Cao. Juano Šao kariuomenei nepavykus pralaužti įtvirtinimų, kariuomenė susidūrė su logistinėmis problemomis. Cao Cao šnipams pavyko patekti į priešų stovyklą ir ją padegti. Patyręs didelių nuostolių Juanas Šao buvo priverstas atsitraukti su savo aštuoniolikos tūkstančių raitelių armija. Ši nesėkmė susilpnino Juano Šao pajėgumus keltui metų į priekį (De Crespigny, R. 2010).

202 metais mirus Juanui Šao, jo vietą užėmė sūnūs – Juanas Tanas (kin. 袁譚, Yuan Tan) ir Juanas  Šangas (kin. 袁尚, Yuan Shang), kurie tęsė tėvo pradėtus darbus. Nors kurį laika dauguma jų išpuolių buvo sužlugdyti, ir kartais jų armija patirdavo paties Cao Cao išpuolius, kurio armija atkakliai stūmė brolius tolyn į Šiaurę. Bet tuo metu kitoje pusėje iškilo kita grėsmė: Liu Bei, kuris supykdęs Cao Cao pabėgo į savo žemes. Liu Bei ne tik ėmė vadovauti savo armijai, bet ir su jos pagalba ėmė kontroliuoti kaimynines teritorijas. Viena iš jų buvo Liu Biao valdoma teritorija. Cao Cao patarėjo Gua Džia (kin. 郭嘉, Gua Jia) biografijoje rašoma, kad šis pataręs Cao Cao palikti brolius ramybėje, nes jei jie bus spaudžiami, jie padės vienas kitam, bet jei jie turės laisvės – pradės varžytis tarp savęs dėl valdžios, o šiems nusilpus, Cao Cao galėsiąs juos sunaikinti (De Crespigny, R. 2010). Paklausęs patarimo jis ėmė pulti Liu Biao. Liu Biao bandė prašyti brolių pagalbos, tačiau kaip tik tuo metu jie buvo tarpusavyje pradėję karą dėl valdžios. Netrukus Cao Cao sulaukė prašymo iš Juano Tano padėti šiam nugalėti savo brolį. Juanas Šangas bandė siųsti karvedžius sulaikyti Cao Cao ir savo brolio pajėgų, bet Juanas Tanas daugumą jų įtikino prisijungti prie jo. Užėmus Je (Ye) miestą Juanas Šangas pabėgo, o į nelaisvę pateko beveik visa Juanų šeima. Cao Cao užėmęs miestą, aplankė Juano Šao kapą ir iki ryto gėdėjo mirusio priešo. Taip pat jis Juano Šano našlei pasiūlė gražinti visus šeimos turtus. Be to, Cao Cao paskelbė, jog iš naujai prijungtų žemių nebus prašoma mokėti mokesčių. Tai padėjo padidinti Cao Cao populiarumą tarp to krašto žmonių (De Crespigny, R. 2007). Juanui Šangui pasitraukus pas trečiąjį brolį Juaną Si (kin. 袁熙, Yuan Xi), Juanas Tangas bandė į savo pusę užverbuoti generolus, pasidavusius Cao Cao. Juanas Tangas buvo apkaltintas sandorio nesilaikymu už kurį buvo nužudytas. Susitikus brolių Juano Šango, Juano Si ir Cao Cao armijoms, broliai patyrė pralaimėjimą. Jie pabėgo prašyti prieglobsčio Gongsuno Kango (kin. 公孫康, Gangsun Kang). Tačiau šis atsisakė jiems padėti ir nukirsdinęs jiems galvas, nusiuntė jas kaip dovaną Cao Cao. Po šios pergalės Cao Cao patraukė į Je miestą keletui mėnesių pailsėti, prieš nukreipdamas savo žvilgsnį į Pietus.

208 metais, mirus Liu Biao (kin. 劉表), Cao Cao vėl tikėjosi sėkmės kovoje, nes dėl valdžios perėmimo liko varžytis du broliai. Tačiau istorijai pasikartoti sutrukdė Liu Bei, kuris buvo geras giminės draugas. Cao Cao ėmė persekioti Liu Bei norėdamas jį sunaikinti, tačiau šiam vis pavykdavo pasprukti. Galiausiai Liu Bei nusprendė suvienyti jėgas su Sunu Čiuanu (kin. 孫權, Sun Quan) ir drauge įveikti Cao Cao. Derėtis buvo pasiųstas vienas artimiausių Liu Bei patikėtinių – gabus politikas Džuge Liangas (kin. 諸葛亮, Zhuge Liang). Tuo pačiu metu Sunas Čiuanas gavo žinutę iš Cao Cao, su pasiūlymų medžioti. Žinutė buvo aiški. Sunui Čiuanui ir Liu Bei suvienijus pajėgas Cao Cao Jangdzės (Yangzi) upe atplaukė iki vietos, kurioje buvo įsitvirtinę sąjungininkai, su aštuonių šimtų tūkstančių žmonių armija. Bent Cao Cao skelbėsi, kad jo armija tokio dydžio, kai tuo tarpu sąjungininkų armija nesiekė dviejų šimtų tūkstančių. Mūšis buvo pavadintas „Raudonosios uolos“ mūšiu, kurį laimėjo Liu Bei ir Suno Čiuano armija, vadovaujama Žou Ju (kin. 周瑜, Zhou Yu). Visa Cao Cao laivų flotilė buvo sunaikinta nedidelės Žou Ju pasiųstų degančių laivų flotilės. Pats, su lengvai ginkluotų karių armija, puolė likusią kariuomenę sausumoje. Cao Cao atsitraukimas buvo sunkus, nes kelias, kuriuo jis bandė pasitraukti buvo vien purvas, ir dauguma karių bei žirgų įklimpę žuvo. Po šio mūšio Žao Ju buvo iškeliamas kaip genialus karvedys. Po pergalės Sunas Čiuanas nusprendė siųsti antrą frontą karių tikėdamasis taip palaužti Cao Cao karių norą kovoti, bet jie taip ir neprasiveržė toliau nei Huai. Na, o Cao Cao grįžo į sostinę, kad užsitikrintų savo poziciją ir įsitikinti, kad niekas iš ten esančių nesukels problemų.

Kovos atsinaujino 212 metais Cao Cao sumanius užpulti Suną Čiuaną prie Jangdzės upės. Savo pranašumo įrodyti nesugebėjo nei viena pusė, todėl galiausiai Sunas Čiuanas pasiūlė Cao Cao dėrėtis dėl taikos. Cao Cao mielai priėmė šį pasiūlymą. Buvę priešai sutarė dėl bendros vedybų sutarties, taip pradėdami naują draugystės etapą.

Mirtis

Cao Cao mirė 220 metais, dėl nežinomų priežasčių. Istoriniuose šaliniuose yra rašoma, jog Cao Cao dažnai kęsdavo galvos skausmus. Geriausias to meto gydytojas Hua Tao (kin. 華佗, Hua Tuo) teigė, jog karvedys galvoje turėjo auglį. Cao Cao buvo palaidotas Gaolinge (kin. Gaoling). 2009 metų pabaigoje naujienų portalas „The Guardian“ paskelbė straipsnį, kuriame rašoma, jog buvo atrastas Cao Cao kapas. Vis dėlto, šalia jo, per paskutinius kelerius metus, buvo atrasti kiti kapai su žmonių palaikais, todėl iki šiol nėra žinoma, kurie palaikai priklauso Cao Cao (The Guardian, 2009).

Cao Cao bei šalies ekonomikos ir švietimo stiprinimas

Didžiąją laiko dalį Cao Cao skyrė kariuomenės stiprinimui, tačiau tuo pačiu metu jis suvokė, jog didžiules armijas gali lengvai įveikti maisto stygius. Dėl šios priežasties Cao Cao skatino žemės ūkio plėtros procesus: steigė fermas tose vietose, kur anksčiau stovėjo karo stovyklos. Jo iniciatyvos padėjo pagerinti padėtį šalyje, suteikti karo pabėgėliams prieglobstį bei darbą. 203 metais, Cao Cao ėmė skatinti švietimo plėtrą, parengdamas švietimo programą, pagal kurią mokslams buvo atrenkami gabūs jaunuoliai. Jis manė, jog išsilavinęs jaunimas bus naudingas ir prisidės prie ateities visuomenės vystymo procesų.

Coa Cao ir poezija

Cao Cao buvo gabus poetas, sukūręs ne vieną poezijos kūrinį. Gabus buvo ne tik jis, bet ir jo du sūnūs – Cao Pi ir Cao Dži ( kin. Cao Zhi). Jis kartu su sūnumis buvo tokie talentingi, kad vėliau visi trys imti tyrinėtojų vadinti „trimis Cao“ (angl. „Three Caos“) (Yip, W. 1998). Tuo laikmečiu jų poezijos stilius pasižymėjo modernumu, vėliau panašus stilius imtas naudoti tik Tangų dinastijos laikais. Garsiausias Cao Cao kūrinys – „Though the Tortoise Lives Long“, parašytas 207 metais. Kitas, ne ką mažiau žinomas jo kūrinys, buvo parašytas prieš pat „Raudonosios uolos“ mūšį ir pavadintas „Short Song Style“.

Cao Cao ir šiuolaikinė kultūra

Cao Cao yra svarbi Kinijos istorinė figūra, kuri išlieka populiari ir mūsų laikais. Apie jį yra sukurta nemažai filmų bei serialų. Geriausiai žinomas – keturių valandų filmas „Raudonoji uola“. Cao Cao galima sutikti ir tokiuose kompiuteriniuose žaidimuose kaip „Dynasty Warriors“, „Civilization V“, ir kituose žaidimuose. Grožinėje literatūroje Cao Cao dažnai vaizduojamas kaip niekšas arba tironas. Geriausias pavyzdys – knyga, pavadinta „Romance of The Three Kingdoms“.

Naudota literatūra

1. De Crespigny, R. 2007.A Biographical Dictionary of Later Han to the Three Kingdoms 23–220 AD. Leiden: Brill.
2. De Crespigny, R. 2010. Imperial Warlord : A Biography of Cao Cao 155-220 AD. Leiden: Brill.
3. Declercq, D. 1998. Writing Against the State: Political Rhetorics in Third and Fourth Century China. Boston: Brill.
4. Yip, W. 1998.Chinese Poetry: An Anthology of Major Modes and Genres. Durham and London: Duke University Press.
5. Luo, G. 2002. Romance of the Three Kingdoms. Singapore: Tuttle Publishing.

Naudoti šaltiniai

1. Everington, K. 2018. Tomb of legendary Chinese general Cao Cao found. Taiwan news. Prieiga per internetą: <https://www.taiwannews.com.tw/en/news/3390636> [Žiūrėta 2018m. Lapkričio 24d.].
2. The Guardian, 2009. Chinese archaeologists ‘discover’ tomb of notorious pantomime villain Cao Cao. The Guardian. Prieiga per internetą: <https://www.theguardian.com/world/2009/dec/27/china-cao-cao-discovery-henan> [Žiūrėta 2018m. Lapkričio 25d.].

Redagavo Andrius Bimbiras