Talčumas

Talčumas (탈춤 talchum) gali būti apibūdinamas kaip korėjietiškas šokis su kaukėmis, kurio metu mėgdžiojama, kalbama ir net kartais dainuojama. Nors dauguma korėjiečių mano, kad talčumas yra tiesiog šokių drama su kaukėmis. Daugiau nei 700 metų, Gogurjo (고구려 Goguryeo) karalystėje apimančią vietą, kurioje šiuo metu yra šiaurinė Korėja ir dalis Mandžiūrijos, buvo atliekama rūmų muzika ir šokiai iš centrinės Azijos, Kinijos, Mandžiūrijos ir Korėjos, kurios vadinosi čiso (지소 Chiso). Gogurjo kaimyninėje karalystėje Pekčė (백제 Paekche), kaip budistinė forma buvo atliekamas šokis su kaukėmis rūmuose, kuris vadinasi korėjietiškai kiak (기악 kiak). Arijų bruožai ant kai kurių kaukių aiškiai parodė Indijos arba centrinės Azijos bruožus (Ministry of Foreign Affairs and Trade 2007).

Trijų Karalysčių periodas

Dėl įrašų stygiaus sunku kruopščiai apibūdinti Korėjos Trijų Karalysčių periodo pasirodymus bei teatrą. Kinijos, Japonijos ir Korėjos įrašai prasideda nuo VII a., kurie davė šiek tiek žinių apie rūmų meną trijose karalystėse Gogurjo, Pekčė ir Sila (신라 Silla). Gogurjo laikais muzika ir šokiai buvo sujungti su vietiniais stiliais. Dvylika iš 24 dalių repertuaro buvo šokiai su kaukėmis. Labiausiai vertinami Gogurjo menai, kurie buvo išskirti į dalis pagal devynias muzikos ir teatro ministerijas Tangų rūmuose, Kinijoje. 25 muzikos bei šokių detalės buvo atpažintos korėjietiškomis ir nuo VII a., jos buvo pristatytos Japonijoje, kurios tapo bugaku (舞楽 bugaku) pradmenimis, (rūmų kaukių šokiu).

Didžiojo Sila periodas

Trečioji karalystė, Sila perėmė Gogurjo ir Pekčė VII a. Per Didįjį arba Susijungimo Sila periodą (668-935 metais) liaudis ir karališkųjų rūmų atlikėjai iš visų Korėjos kampelių susivienydavo. Keli šokių su kaukėmis tipai yra paminėti įrašuose apie Silą. Užmaskuotame kardų šokyje, atsispindėjo kilmingo berniuko dvasia, kuri bandė išgelbėsi savo tėvo sostą. Šokiai su kaukėmis vadinosi „Penki pasirodymai“. Jie buvo paminėti Silos poetiškoje kompozicijoje, IX a. Į juos įėjo akrobatika, žongliravimas su kamuoliais, farso pantomimos, šamanistiniai šokiai su kaukėmis ir liūto šokis.

Vienas iš svarbiausių to meto šokių, bugaku – rytinės jūros Dievo Drakono pagerbimas. Bugaku parodė neišpasakytą dosnumą negandų dvasioms, kad nuo šiol jokia dvasia nepasirodys namuose, kuriuose kabės bugaku paveikslas. Iš pradžių kilęs iš animistinių įsitikinimų, šokis buvo pakeistas ir išvystytas Džosono (대조선국 Joseon) dinastijoje (1392-1910) į improvizuojantį šokį, kuris atliekamas su 5 kaukėtais vyriškos lyties šokėjais, 16 šokančių merginų be kaukių ir 37 muzikantais iš ansamblio.

Gorjo (고려 goryeo) periodas

Du pagrindiniai karališkųjų rūmų festivaliai, kuriuose vyko pasirodymai, buvo atliekami Gorjo periodu (935-1392). Tai Budos gimtadienis arba kitaip žibintų festivalis ir antro mėnesio pagal Mėnulio kalendorių, žiemos vidurio ceremonija, kad pagerbti vietines dvasias. Šokiai ir kaukių teatro pasirodymai iš Sila laikų, buvo kruopščiai paruošti bei atlikti tomis progomis, specialiai tam dekoruotose ceremonijų kambariuose. Nauji šokiai su kaukėmis padėjo prisiminti apie ištikimus karius, kurie žuvo kovoje X a. Budai buvo aukojamas vynas bei maistas ir pasirodymas buvo skirtas to laiko harmonijai ir taikai palaikyti. Nuo karaliaus Mundžiong (문종 Munjong) (1046-1083), tango stiliaus šokiai ir dainuojamosios dramos buvo atliekamos kitomis progomis.

Liaudies šokiai ir spektakliai neabejotinai buvo daug amžių atgal prieš tai. Gorjo periodu, profesionalios trupės tapdavo pagrindine miesto gyventojų pramoga. Populiarios trupės pradėjo sekuliarizuoti religinius šokius su kaukėmis, tokius kaip narjė (나례 narye), kurie ankščiau padėdavo atsikratyti blogųjų dvasių (Brandon 2011).

Džosono ir modernusis laikotarpiai

Džosono dinastijoje Budizmas kaip religija, buvo atmestas. Todėl karališkųjų rūmų pramogos daugiau nebebuvo planuojamos pagal Budos garbinimo dienas. Kinų pasiuntinys Džosono rūmams 1488 m. aprašė karališkųjų rūmų spektaklius, kuriuos sudarė ir Dievo Drakono bei vaikų šokiai, akrobatika, ėjimas virve ir vaidinimai su gyvūnų lėlėmis. Po Japonijos (1592) ir Mandžiūrijos (1636) invazijų, rūmų parama sumažėjo. Ankščiau buvę rūmų atlikėjai formavo naujas profesionalias trupes, pritaikydami kitų rūmų normas, kad įgautų didesnį populiarumą ir įtiktų visiems skoniams. Šie atlikėjai įtraukdavo sceninio meno įvairovę į savo repertuarą ir sukurdavo įvairius rūmų liaudies šokius ir kaukių pasirodymus, kurie įprastai vadindavosi sande (산대 sandae).

Satyriniai vaidmenys retkarčiais buvo atliekami ir karališkuose rūmuose. Bet aktoriaus ištrėmimas 1504 m. už tai, kad jis išjuokė karaliaus instituciją rūmuose per pasirodymą, nulėmė, kad satyriniai pasirodymai nėra pageidaujami. Pansori (판소리 pansori) – dainuojamasis pasakojimas, lydintis būgnais, buvo sukurtas profesionalių atlikėjų per Džosono periodą. Tiek vyras, tiek moteris galėjo būti solo dainininkais-šokėjais ir dažniausiai atlikėjas būdavo šamanas. Dabartinis šešių pasakojimų repertuaras buvo iššifruotas atlikėjo Šin Džehjo (신재효 Shin Jae-hyo), XIX a.

Be profesionalių grupių, kaimo žmonės iš skirtingų vietovių suformavo liaudies grupes, kad jie atliktų savo nuosavą vietinę sande kaukių pasirodymo ir šokio versiją. Šiais laikais sande kaukėtas pasirodymas atliekamas kaimo žmonių iš Jangdžu (양주시 Yangju) provincijos ir pietų Kjongsango (경상도 Kyongsang) provincijoje, pietų Korėjoje, taip pat Pongsano (풍산개 Pongsan) šiaurės Korėjoje. Atlikėjais turi būti vyrai. Kaukės dengia visą veidą arba veidą ir yra padarytos iš popieriaus, moliūgų arba tiesiog išdrožinėtos iš medžio. Jos yra išmargintos visokiais raštais, kad reprezentuotų tam tikrus veikėjus: vienuolius, šamanus, aukštuomenę, jaunas šokančias merginas ir daug daugiau. Apytiksliai naudojama 20 arba 30 kaukių. Dažnai jos būna deginamos ir padaromos iš naujo kiekvienais metais, kad užtikrintų jų ritualinį skaistumą. Pasirodymas apima dainavimą, šokį, pantomimą ir dialogus. Pasakojimai būna apie kaimo gyventojus, jiems būdingos bei įprastos scenos įskaitant ir dievų aukas, kritiką budizmo dvasininkams, korupciją, laidojimo paslaugas. Pasirodymas, gali būti daromas ir dėl to, kad prišaukti lietų.

Lėlių spektaklio kilmė Korėjoje nebuvo nustatyta. Nors Gorjo periode, lėlių spektakliai buvo plačiai atliekami ir labai populiarūs taip kaimo gyventojų. Keli tokių tipų spektakliai buvo sukurti Korėjoje. Liaudies lėlių vaidinimas koktukakši (곡두각시 kkoktukaksi) buvo pavadintas po pagrindinio veikėjo žmonos. Jį vis dar atlieka šešių arba septynių ūkininkų trupės vasaros mėnesiais pietų Korėjoje. Dvylika arba penkiolika lėlių sudaro komplektą (palyginus su daugiau nei 100 Indonezijos arba Japonijos lėlių teatre). Jie tiesiog padaryti iš pirštinės ir lipnių figūrų, kurie valdomi vieno lėlininko.

Gu gug (구국 gu guk) – pažodžiui „vaidina seni“, išpopuliarėjo apie XIX a. vid. Jie grojo dramatiškas dainas, šoko pagal gestus ir lengvus grupės judesius. Trupės pasirodydavo visose apylinkėse ir Nacionaliniame Teatre, Seule, kurį pastatė vyriausybė 1902 metais. Iki 1930-ųjų, gu guk programų įvairovė ir moterų rūmų šokiai buvo populiari pramoga miesto komerciniuose teatruose. Sentimentalios melodramos, kurios vadinosi „nauja mokykla“ pasirodymas, buvo atliekamas keliolikos trupių, kurios susikūrė, bet ir išsiskyrė tarp 1908 ir apie 1930 metais. Naujos mokyklos judėjimas prasidėjo nuo novelisto Dži Indžik (지인직 Ji Injik). Kitos žinomos asmenybės išmoko stiliaus, kai mokėsi Japonijoje. 1931 metais, aktorius Hong Hesong (홍해송 Hong Haesŏng) ir kiti sukūrė pačią pirmą dramą ir kino parodą Korėjoje. Vėliau tais pačiais metais, organizatoriai sudarė draugiją dramatiško meno mokymuisi, kurį tyrinėjo ir surengė modernios Europos pasirodymų vertimus. Ji veikė iki 1939 m., tada buvo nuslopinta Japonijos kolonijos valdžios. Nepaisant to, iki 1940 metų, apytiksliai 100 mėgėjiškų grupių, naudojo realistinę „naują dramą“ tai reiškia socialinį ir politinį protestą (Lee 2007, p. 126-129).

Po 2-ojo Pasaulinio karo

Korėjoje po 1940-ųjų metų, visos dramatiškos grupės buvo priverstos priklausyti Japonijos organizuojamuose korėjietiškos dramos asociacijose. Daug grupių išgyveno karą su Japonija, keliaudamos per mažus miestus bei kaimus. Spektakliai buvo pristabdyti iškart po Antrojo Pasaulinio Karo, dėl sunkių sąlygų. Naujas nacionalinis teatras buvo įkurtas Seule, prieš pat prasidedant Korėjos karui. Teatro pasirodymai net gavo nacionalinę paramą. Tiek šiaurės, tiek pietų Korėjoje beveik visi teatrai buvo sunaikinti per karą. Geriausi teatrai buvo pastatyti 1970-tais ir 80-tais.

Pietų Korėjoje Nacionalinis Teatras, rėmė didelio masto muzikines dramas ir tradicinę muziką. Socialinės problemos ir integracija tradicinių bei modernių būdų, buvo bendros šiuolaikinės dramaturgijos. Vakarietiško stiliaus opera, baletas ir modernaus šokio trupės taip pat pasirodydavo (Brandon 2011).

Šaltiniai:

• Brandon, J. R., 2011. Korean performing arts. Encyclopaedia Britannica [internete] Rasta: <http://www.britannica.com/art/Korean-performing-arts> [Žiūrėta: 2016 gegužės 26].
• Kim, J., 2006. Talchum: Korean masked dance. The KNU Times [internete] Rasta: <http://www.knutimes.com/news/article.html?no=688> [Žiūrėta: 2016 gegužės 25].
• Lee, N., 2007. The making of Minjung. [e-knyga] United States of America. [internete] Rasta: <https://books.google.lt/books?id=oC1UpVz0h5wC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false> [Žiūrėta: 2016 gegužės 26].
• Ministry of Foreign Affairs and Trade, 2007. [internete] Rasta: <http://news.mofat.go.kr/enewspaper/articleview.php?master=&aid=2622&ssid=27&mvid=740>[Žiūrėta: 2016 gegužės 25].