Balio sala

Balis – viena iš Indonezijos respublikos salų, tarp Javos vakaruose ir Lomboko salų rytuose. Balio sala yra maždaug 5632 km². ploto. Nuo šiaurinio smaigalio iki pietinio – 55 km., nuo vakarinio iki pietinio – 140 km. Landšaftas kalvotas, ypač vakarų regione, centrinėje salos dalyje yra vulkaninių kalnų. Aukščiausias taškas – Agungo ugnikalnis (3148 m). Šiaurinėje ir pietinėje centrinių kalnų dalyje išplėtota terasinė žemdirbystė, bei auginamos įvairios kultūros, pvz.: ryžiai, kukurūzai, kava, arbata, tabakas, kakava, vanilė, sojos pupelės, čili pipirai.

Temperatūra svyruoja nuo 32˚C iki 35˚C. Paprastai karščiau ir sausiau būna sausuoju laikotarpiu, nuo balandžio iki rugsėjo, kai lietūs tampa ne tokie ilgi ir dažni.

Flora ir Fauna

Balio sala pasižymi itin didele floros įvairove. Dažniausiai aptinkami augalai, tokie kaip tamarindai, akacijos, kokosų palmės, įvairių rūšių bambukai. Taip pat bugenvilijos, jazminai, vandens lelijos ir daugybė įvairiausių rūšių orchidėjų.

Tigrai ir drambliai Balyje išnyko dar XX a. pr., tačiau saloje galima rasti įvairių beždžionių rūšių, civetų, muntjakų ar nykštukinių elnių, daugiau nei 300 paukščių rūšių, tarp kurių tokie kaip: jūriniai ereliai, gegutės, bėgikai, baltieji garniai ar varnėnai.

Populiacija

Balio saloje gyvena apie 4 mln. gyventojų ir jų skaičius kasmet auga. Vyraujančios tautos: baliečiai, javiečiai bei madūriečiai. Kalbama indoneziečių ir baliečių kalbomis. Daugiausiai žmonių gyvena pietinėse pakrančių zonose, o didžiausias miestas ir administracinis centras – Denparas, su 700 000 tūkst. gyventojų (2010 m.).

Istorija

Balio sala buvo apgyvendinta dar priešistoriniais laikais, tačiau istorinių žinių apie tai nėra daug. Seniausi archeologiniai radiniai – 3000 m. senumo akmeniniai įnagiai ir moliniai indai. Ne itin daug žinoma ir apie invazinį periodą, kai Indijos pirkliai į Indonezijos salyną atnešė su savimi induizmą. Seniausi rašytiniai šaltiniai – užrašai ant akmenų, datuojami maždaug IX a. Tuo laikotarpiu Balio gyventojai vertėsi drėkinamąja ryžių žemdirbyste, vietinių gyventojų vadinama subak, ir buvo dabartinių Balio kultūrinių bei religinių tradicijų pirmtakai.

Javos salos karaliaus Airlanggos (991-1049 m.) valdymo laikais, Balis buvo itin stipriai veikiamas šios salos induistinės kultūros. Airlanggai gimus, jo motina išvyko į Balį ir ištekėjo ten dar kartą, tad jam užaugus ir perėmus sostą, susikūrė ryšys tarp Javos ir Balio salų. Javos kultūrinės ir tradicinės ypatybės ėmė skverbtis į Balį, pvz.: javiečių kalba, žinoma kaip kawi, itin sparčiai buvo įsisavinta Balio aukštuomenės, kalbėti šia kalba buvo išskirtinė, prestižinė diduomenės teisė.

Mirus karaliui Airlanggai, Balio sala atsiskyrė, tapo pusiau nepriklausoma, tarpkultūrinė komunikacija nutrūko. Tačiau Javoje karaliumi tapus Singasari dinastijos atstovui Kertaganarai, 1284 m. Balis buvo užkariautas ir aštuonis metus okupuotas iki Kertaganaro nužudymo. Pasinaudojęs karaliaus mirtimi ir kilusia sumaištimi valstybėje, Balis vėl atsiskyrė ir valdomas Pejengo dinastijos tapo galinga valstybe. Tačiau 1343 m., Gajaha Mada, Javos Madžapadhito imperijos ministras pirmininkas, įveikė Pejangų dinastijos karalių Dalemą Bedaulu ir vėl grąžino Javos priespaudą į Balio salą. Nors Gajaha Mada itin stengėsi kontroliuoti Balį ir palaikyti priespaudą, tai nesutrukdė Balio salos gyventojams XIV a. perkelti sostinę į Gelgelo miestą (netoli dabartinės Samaspuros) ir ten apgyvendinti neoficialų Balio valdovą – Deva Agungą.

Sugriuvus Medžapadhito imperijai ir Baliui vėl atgavus nepriklausomybę, daugybė Javos inteligentų, menininkų, aktorių, muzikantų ir kitų profesijų atstovų ėmė migruoti į Balio salą. Ši migracija sukėlė kultūrinį sprogimą, sala išgyveno aukso amžių. 1487 m. įvyko pats didžiausias ir paskutinis javiečių masinis išsikėlimas į Balį.

Kontaktas su Europa. Olandų užkariavimas

1597 m. pirmieji Balyje išsilaipinę europiečiai buvo olandų jūrininkai, vadovaujami kapitono Kornelio de Hutmano (Cornelis de Houtman). Anot istorinių įrašų, susipažinę su sala ir jos tradicijomis, jūrininkai liko be galo sužavėti, netgi atsisakė iš jos išvykti. Būtent tuo laikotarpiu Balis išgyveno klestėjimo viršūnę – kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas buvo pasiekę piką.

1710 m. Gelgelo karalystės sostinė buvo perkelta prie Klunkungo (dabartinės Samaspuros), bet tai sukėlė vietinių gyventojų nepasitenkinimą dėl Gelgelo dominavimo, kuris tik augo; kilo suirutės, separatistiniai judėjimai, iškilo nauji radžos ir tarp jų kilę vaidai ardė karalystes. Tuo pasinaudojo olandai ir 1846 m., prisidengę pagalba karalystėms malšinti neramumus, išlaipino savo kariuomenę šiaurinėje Balio salos dalyje.

1894 m. olandai vienai Lomboko salos sasakų grupuotei padėjo kovose prieš Balio karalystę. Po itin žiaurių ir kruvinų susirėmimų baliečiai buvo nugalėti, šiaurinis Balis buvo okupuotas ir atiteko Olandijai. Pietų Baliui taip pat grėsė rimtas pavojus netekti nepriklausomybės.

1906 m. olandai surengė galutinę ataką. Apsupę paskutines tris Budungo radžas, tikėjosi, kad šie pasiduos, kadangi jie neturėjo nei ginklų, nei organizuotos rikiuotės, tačiau baliečiai pasirinko puputan – garbingą nugalėjimą kaunantis iki mirties. Olandai reikalavo baliečių pasiduoti ir neaukoti savo gyvybių, tačiau šie nesutiko, ir grupė po grupės beginklių karių ėjo į frontą. Daugiau nei 4000 baliečių žuvo puputan mirtimi.

Karangasemo ir Gianyaro karalystės kapituliavo, pasidavė olandams ir taip išsaugojo tam tikras galias ir kai kurias savivaldos teisias. Tačiau išliko ir kovojančių už laisvę. Klunkungo radža irgi pasirinko savižudybių būdą kovoti su priespauda. Tačiau tai nesutrukdė Olandijai paskelbti Balį Rytų Indijos dalimi ir galutinai įvesti savo rėžimą. Kitą okupaciją Balis patyrė per Antrąjį pasaulinį karą, kai visa Indonezija buvo užimta Japonijos.

Nepriklausomybė

1945 m. rugpjūčio 17 d., iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Indonezijos vadovas Sakurno paskelbė tautos nepriklausomybę, bet reikėjo dar keturių metų derybų su olandais, įtikinti juos, kad atsisakytų teisių į Balio salą ir nebelaikytų savo kolonija. 1949 m. Olandija pagaliau sutiko pripažinti Indonezijos ir Balio nepriklausomybę.

Turizmas

Turizmo bumas prasidėjo ankstyvaisiais 1970 m. ir atnešė daug pasikeitimų bei persitvarkymų valstybėje. Naujos lėšos pagerino salos būvį – suremontuoti ir nutiesti nauji keliai, išplėtotos telekomunikacijos, išvystyta sveikatos apsauga ir švietimas. Nepaisant turizmo suklestėjimo sukeltų tam tikrų neigiamų padarinių aplinkai, turizmo išaugimas šaliai atnešė daug teigiamų pokyčių.

2002 m. Balio neaplenkė teroro išpuolis, kai sprogus dviem laikrodinėms bomboms turistų gausiai lankomoje Kutoje žuvo daugiau nei 500 žmonių. Po šio įvykio Balio sala patyrė itin didelį turizmo ir visos ekonomikos nuosmukį. Nuo 2010 m. turizmas vėl ėmė sparčiai plėtotis, daugiau nei trys milijonai žmonių kiekvienais metais aplanko salą.

Vis didėjantis užsieniečių turistų skaičius pareikalavo ir tam tikrų, naujų turizmo šakų atsiradimo, viena iš tokių – sekso turizmas. „Balio žigolo“ (angl. Bali gigolos), „Kutos kaubojai“ (angl. Kuta cowboys) – tai tik nedaugelis epitetų, kuriais turistės moterys vadina Balio vietinius vyrus. Paprastai, juos surasti nesunku, nes vyrai patys siūlo savo paslaugas miesto gatvėse ar paplūdimiuose. Kadangi toks uždarbiavimo būdas yra greitas būdas užsidirbti pinigų, nemokamai pavalgyti, ar gauti dovanų, vis daugiau jaunų vyrų renkasi šį pragyvenimo būdą.

Religija

Balio salos gyventojams religija yra itin svarbi kasdieniniame gyvenime. 90% salos gyventojų išpažįsta induizmą, maždaug 5% – islamą, likę 5% – budizmą ir krikščionybę.

Kai XVII a. po Javos salą ėmė sklisti islamas, daugybė induistų persikėlė į Balį. Čia induizmas išliko kaip dominuojanti religija, išsaugojusi visas savo dogmas bei tradicijas.

Nepaisant to, Balyje induizmas susimaišė su senovinio tikėjimo tradicijomis ir išsivystė nauja tikėjimo atšaka, oficialiai vadinama Agama Tritha (liet. Švento vandens religija). Šio tikėjimo ištakos veda į Indijos induizmą ir budizmą, su persipynusiomis vietinio animizmo tradicijomis. Gamta – pagrindinė dievo buveinė. Augalai, gyvūnai ar netgi negyvosios gamtos elementai, anot vietinio induizmo, turi savo vidinę energiją ar galią, kuri ir yra dievo skleidžiama. Netgi buitiniuose, negyvuose objektuose tikima esant tam tikrą dvasią, pvz.: peilyje ar staltiesėje, tačiau dvasia gali būti gera – dharma arba bloga – adharma. Todėl tam, kad pagelbėtų gerosioms dvasioms ir dievams, neleistų išvešėti ir viešpatauti blogiui, atliekama begalė specialių ritualų. Vieni iš tokių – išgryninimo ritualai, tam tikros ir itin reikšmingos apeigos, kurių metu žmogus būna pašventinamas, apvalomas šventu vandeniu. Balio salos gyventojai tiki, kad kalnai, gyvybę dovanojančio gėlo vandens šaltinis, yra gerųjų dvasių ir aukščiausiųjų dievų gyvenamoji vieta, tuo tarpu jūrose gyvena demonai ir milžinai.

Socialiniai aspektai

Tradicinė Balio visuomenė yra itin bendruomeniška ir glaudi. Kaimų organizacijos, dirbamosios žemės laukai ar netgi meno kūriniai yra laikomi bendruomenės nuosavybe. Žmogus priklauso savo šeimai, klanui, kastai ir kaimui kaip visumai.

Balio gyventojų visuomenės pagrindą sudaro kolektyvinis atsakingumas. Jeigu moteris menstruacijų metu įžengia į šventyklą, tai laikoma tam tikru nepagarbos ženklu dievams, o šis jos nusižengimas nėra asmeninis dalykas, bet visos bendruomenės nuodėmė dievams. Šis kolektyvinis atsakingumas lydi žmogų kiekvieną dieną ir yra privaloma laikytis adat – nerašytinio tradicinių vertybių bei papročių kodekso.

Nors turizmas į salą atnešė daug ekonominės naudos ir leido suklestėti viduriniajai klasei, Balio salos gyventojai išsaugojo savo tradicinę ryžių augintojų kultūrą. 2012 m. UNESCO įtraukė Balio ryžių auginimo tradicijas ir drėkinamąją, terasinę žemdirbystę subak į pasaulio paveldo sąrašą.

Naudota literatūra

1. Baliguide.com, 2014, Geography. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 m. gegužės 12 d.].
2. Berkmoes, V. R. ir kt., 2013, Indonesia, Lonely Planet Publications, Singapure.
3. Comohotel, 2015, Religion. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 m. gegužės 12 d.].
4. Global Indonesia voices, 2014, The naked true behind Bali‘s sex tourism. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 m. gegužės 14 d.].