Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Ainai

Ainai

Ainai (蝦夷 ezo/アイヌ ainu) – tai viena iš nykstančių  Azijos tautų, senieji  Sachalino bei Kurilų ir Japonijos salų gyventojai. Ainų etninė grupė pasižymi savita ir į japonų mažai kuo panašia kalba bei kultūra.

Kilmė

Ainai savo kilmę pasakojančioje legendoje teigia, jog jie Japonijos salose gyveno šimtus tūkstančių metų anksčiau prieš atkeliaujant japonams. Šioje legendoje yra dalis tiesos, nes daugelis šiuolaikinių tyrimų nurodo, jog ainai Japonijos salose gyveno jau virvelinės keramikos arba Džiomono periodu (縄文時代 Jōmon jidai; 10 000–300 m. pr.m. e.) Vis tik tiksli ainų kilmė nėra aiški, nors manoma, jog jie kilę iš Centrinėje ir Rytų Azijoje gyvenusių senųjų šiaurės mongoloidų. Svarbu paminėti ir tai, kad jie savo išvaizda panašesni į Australijos ir Naujosios Gvinėjos aborigenus. Dėl to viena iš ainų kilmės hipotezių teigia, jog jie ir minėti aborigenai gali turėti tuos pačius protėvius (New World Encyclopedia).

Gyvenama teritorija

Senovėje buvę pagrindiniai Japonijos salų gyventojai, dabar ainai ir ainų kilmės japonai gyvena daugiausiai šiauriausioje Japonijos saloje, Hokaide, nors turi gan gausią bendruomenę ir Honšiu šiaurėje bei  sostinėje Tokijuje. Šiuolaikinėje Japonijoje ainų gyvenama vietovė yra gana maža, bet anksčiau jie gyveno daug didesnėje teritorijoje. Kilę iš žemyninės Azijos, III a. ainai gyveno visose Japonijos salose, ankstyvais moderniaisiais laikais – didelėje Honšiu salos dalyje, Hokaide, Sachaline bei Kurilų salose, iš kurių ilgainiui buvo išstumti japonų ir priversti įsikurti dabartinėje teritorijoje (Visuotinė lietuvių enciklopedija, 1 tomas 2001, 189 p.) Be to, dėl istorinių priežasčių (visų pirma – dėl Rusijos-Japonijos karo XX a. pradžioje) daugelis ainų paliko anksčiau jų gyventas Rusijos salas ir įsikūrė Japonijoje (NWE). Taigi ainų gyvenama teritorija vis mažėja. Vis tik šiais laikais tai vyksta ne dėl kitų tautų ekspansijos ar karinių konfliktų, o dėl ainų populiacijos mažėjimo.

Kalba

Ainų populiacijos mažėjimas turi ir kitų padarinių. Dėl to ir ilgai besitęsusios ainų asimiliacijos, XX a. jų kalbą mokančių žmonių skaičius sparčiai mažėjo. Be to, ainai nenaudojo rašto ir visa informacija bei istorijos iš kartos į kartą buvo perduodamos žodžiu (Ainu Museum). Dabar „Endangered Languages Project“  suskaičiuoja tik 2 asmenis, laisvai kalbančius ainų kalba ir priskiria ją prie sparčiai nykstančių kalbų. Anksčiau būta bandymų įrodyti japonų ir ainų kalbų panašumus, tačiau nė vienas jų nesulaukė pripažinimo, nes jos turi ryškių sintaksinių, fonologinių ir morfologinių skirtumų. Dėl šių priežasčių šiuo metu ainų kalba yra laikoma negimininga jokiai kitai ir izoliuota kalba (NWE).

Religija ir papročiai

Nuo japonų ainai skiriasi ir savo religija. Japonų tradiciškai praktikuojamos religijos yra šintoizmas ir budizmas, o oficialiame ainų muziejaus puslapyje nurodoma, jog tradicinė jų religija yra animistinė, turinti daug dievų ir dvasių (ainų kalba bendrai vadinamų  kamui), gyvenančių gamtoje. Taigi kamui gali būti randami kiekviename natūraliame fenomene bei objekte. Ainų dievus būtų galima suskirstyti į kelis tipus: gamtos dievus (pvz., perkūno, ugnies), gyvūnų dievus (pvz., meškų ir lapių), augalų dievus (pvz., grybų), negyvuose objektuose esančius dievus (pvz., kalnų ir ežerų). Be to, egzistuoja tam tikras funkcijas atliekantys kamui (pvz., saugantys namus ar atsakingi už vedybas). Tačiau kaip ir daugelyje religijų, joje figūruoja ir blogi dievai, nešantys ligas ir nelaimes. Vis tik daugelis rūpinasi žmonėmis bei jų veikla  ir net nusileidžia į žemę tam, kad jiems padėtų, nors gali ir griežtai mokyti ar net bausti žmones. Siekiant to išvengti ir įsiteikti bei padėkoti dievams, ainai atlikdavo specialias religines ceremonijas ir ritualus. Ištisus metus vykdavo įvairios protėvių pagerbimui skirtos apeigos, buitinio gyvenimo įvykiams paminėti skirtos ceremonijos (tokios kaip: ritualai baigus statyti naują namą ar pirmojo tų metų žvejojimo paminėjimas) ir ceremonijos, skirtos atgal išsiųsti į žemę atkeliavusius kamui. Pastarosios apeigos ainams buvo itin svarbios, nes jos tuo pačiu buvo ir atsidėkojimas padėti atkeliavusiems dievams. Be religinių ceremonijų ainai su kamui bendravo ir per šokį. Buvo tikima, jog šokių festivaliai pradžiugins dievus, padės palaikyti ryšį su jais bei garantuos taiką (Ainu Museum).

Ainų panašumai ir skirtumai su japonais ir jų kultūra

Taigi, nuo japonų ainai skiriasi savo kalba, kuri pastarąjį amžių nyksta itin sparčiai, ir animistine religija bei atitinkamais religiniais ritualais. Tačiau šios dvi etninės grupės turi ir daugiau kultūrinių skirtumų. Vienas iš paminėtinų aspektų yra maisto kultūra. Ainai buvo medžiotojai-rankiotojai, gana vėlai pradėję užsiiminėti žemdirbyste. Tiek mėsą, tiek žuvį ainai valgė džiovintą arba termiškai apdorotą, o daržoves paprastai žalias (Ainu Museum). Tuo jie skiriasi nuo japonų, kurie paprasai žuvį valgo žalią. Yra skirtumų ir tarp ainų ir japonų tradicinių rūbų. Pats aprangos modelis yra panašus – ilgas chalato tipo rūbas, per juosmenį surišamas plačia juosta. Bet, priešingai nei japonai, ainai šį rūbą, vadinamą atuš (ainų k. attush), gamino iš specialiai apdirbtos medžio žievės (Ainu Museum). Be to, skiriasi ir ainų fizinė išvaizda – vyrai dažniausiai užsiaugindavo barzdas, o pilnametystę pasiekusioms moterims buvo ištatuiruojamos rankos ir burnos, taip parodant pasirengimą tuoktis (Ainu Museum). Šis savitas kultūrinis aspektas yra itin svarbus, nes japonai niekada neaugino vešlių barzdų ir nesidarė tatuiruočių. Dėl šių priežasčių galima teigti, jog nors dėl ilgo istorinio šių etninių grupių kontakto jos neišvengiamai turi panašumų, ainai vis tiek buvo sukūrę atskirą kultūrą su savita religija, maisto kultūra bei grožio supratimu.

Ainai iki XXI a.

Vis tik mažėjant ainų populiacijai, kartu su jais nyksta ir jų kultūra. Ilgus amžius kontaktas tarp ainų ir japonų buvo dominuojamas būtent pastarųjų. Nors nuo Meidži eros (明治時代 Meiji jidai; 1868-1912 m.) iki pat Antro pasaulinio karo pradžios mokykliniuose vadovėliuose ainai buvo pristatomi kaip senieji Japonijos gyventojai, jie buvo vaizduojami neigiamai (Ainu asociacija). Be to, Meidži restauracijos metu prasidėję politiniai, ekinominiai ir socialiniai pokyčiai turėjo neigiamas pasėkmes ainų bendruomenei. Siekiant absoliutaus Japonijos suvienijimo, vyriausybė ėmė skelbti, jog Japonija yra apgyvendinta vienos etninės grupės – japonų, o vykdoma politika vis labiau koncentravosi į ainų asimiliaciją. Buvo apribotos jų teisės užsiiminėti žemės ūkiu valstybinėse teritorijose bei uždrausta ainų kalba ir tai prisidėjo prie jos nykimo. Svarbu ir tai, kad patys ainai dažnai išnaudoti kaip darbininkai (NWE).  Sąlyginai žema ainų socialinė padėtis pastebima ir dabar, o aktyvios pastangos išsaugoti jų kultūrą yra dedamos tik pačių ainų be ryškaus Japonijos vyriausybės palaikymo.

Ainai dabartinėje Japonijoje

Ainų situacija priklauso ir nuo visuomenės, nes Japonijoje nėra pakankamai žinių ir supratimo apie valstybės etnines grupes. Tokia padėtis susidarė dėl švietimo, paplitusio dėl japoniško gyvenimo stiliaus, didelio rasinio panašumo tarp Japonijoje gyvenančių etninių grupių bei demografinės situacijos valstybėje: daugiau nei 98% piliečių yra japonai (Nakamura 2013, p. 210). Be to, po ilgai trukusios asimiliacijos ir vis dar dažniau pasireiškiančios diskriminacijos, daug ainų kilmės asmenų slepia savo šaknis. Įtakos ainų situacijai dabartinėje Japonijoje turi ir tai, jog jie atskira etnine grupe ir senaisiais Japonijos gyventojais buvo pripažinti tik 2008 m., tačiau net po to jų diskriminacija tebesitęsia (Onai 2011). Dabar ainų populiacija tėra apie 24 tūkst. žmonių (Irvine  2015m.). Pagrindinė ainų socialinio statuso gerinimo ir kultūros išsaugojimo siekianti organizacija yra jau ne vieną dešimtmetį veikianti Hokaido ainų asociacija (北海道アイヌ協会 Hokkaidou Ainu Kyoukai), tačiau dabar yra įsteigta ir nemažai ainus pristatančių muziejų, o Hokaido universitete yra įkurtas ir ainų studijų centras. Sekiant supažindinti su ainų virtuve yra įsteigti keli tradicinio ainų maisto restoranai, visi esantys Tokijuje arba Hokaide. Nepaisant pastangų išsaugoti ainų kultūrą, jų situacija Japonijoje išlieka prasta: nemažai žmonių tebeneigia ainų etninės grupės egzistavimą (Nakamura 2013, p. 210), tik apie 32,6% ainų gauna aukštąjį išsilavinimą, nors valstybinis vidurkis Japonijoje yra net 50% (Hokaido ainų asociacija). Dėl to daugelis jų yra darbininkai, o dalis aptarnauja turistus (VLE, 1 tomas 2001m., p. 189).

Senieji Japonijos čiabuviai ainai yra sparčiai nykstanti Japonijos etninė mažuma, turinti savitą kalbą ir kultūrą, bet dėl įvairių istorinių ir socialinių priežasčių nykstanti itin sparčiai. Yra imtasi priemonių išsaugoti šios etninės grupės kultūrą, tačiau kol kas tai nedavė ryškių rezultatų.

Literatūros sąrašas

  1. Ainu Association of Hokkaido. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2016 m. balandžio 1 d.]
  2. Ainu Museum. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.]
  3. Endangered Languages Project. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2016m. kovo 30d.]
  4. Irvine, D., 2015. Japan’s hidden people: Ainu try to keep ancient traditions alive. CNN. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2016 m. kovo 30 d.]
  5. Nakamura, N., 2013. Realising Ainu indigenous rights: a commentary on Hiroshi Maruyama’s ‘Japan’s post-war Ainu policy. Why the Japanese Government has not recognised Ainu indigenous rights?’. Polar record. Sackville: Cambridge University Press, p. 209-211.
  6. New World Encyclopedia. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2016 m. kovo 31 d.]
  7. Onai, T., 2011. Living Conditions and Consciousness of Predent-day Ainu: Report on the 2008 Hokkaido Ainu Living Conditions Survey. Sapporo: Hakuyo Printing Co.
  8. Visuotinė lietuvių enciklopedija, 1 tomas, 2001. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 189.
4 votes