Amaterasu

Amaterasu (天照, liet. „apšviečianti dangų“) – svarbiausia dievybė japonų šintoizmo panteone – saulės ir visatos deivė, Japonijos imperatorių pirmtakė. Pirmą kartą dievybė paminėta mitologinėse istorijose, pateiktose Kodžikio (古事記 Kojiki, liet. „Senovės reikalų užrašai“) ir Nihono Šiokio knygose (日本書紀 Nihon Shoki, liet. „Japonijos kronikos“).

Istorija
Pagal šintoizmo pasaulio sukūrimo mitą, Amaterasu yra Idzanagio ir Idzanamės (伊弉冉尊/伊邪那美命 Izanami) dukra. Kodžikio knygoje teigiama, kad deivė atsirado iš kairiosios Idzanagio akies,  pastarajam sugrįžus iš Jomi (黄泉 Yomi, liet. „pomirtinio pasaulio“) po nesėkmingo bandymo išgelbėti Idzanami, kai jis upėje atliko švarinimosi ritualą. Idzanagis Amaterasu įteikė brangenybių vėrinį magatamą (勾玉) ir teisę valdyti Takamagaharą (高天原 Takamagahara) – dangų, visų kami (神, liet. „dievas, dievai“) buveinę. Nihono Šiokio knygoje teigiama, kad Idzanami buvo gyva, kai jie abu su Idzanagiu nusprendė sukurti vyriausiąją dievybę.

Amaterasu ir Susanoo
Susanoo – Amaterasu brolis, audros dievas. Jam buvo skirta valdyti jūras, tačiau Susanoo dėl to buvo nepatenkintas. Įniršio apimtas Idzanagis jį išvijo, todėl Susanoo nuvyko atsisveikinti su Amaterasu. Brolis tikino neturintis priekaištų jos valdymui, tačiau pasiūlė varžybas: „Tas, kuris gebės sukurti daugiau dievų, bus nugalėtojas“ (Roberts 2010, p. 30). Brolio duotą kardą Amaterasu sulaužė į tris dalis ir įsidėjo į burną . Kai Amaterasu išspjovė kardo dalis, susiformavo rūkas ir iš tų dalių atsirado trys deivės. Susanoo paėmė sesers brangenybių vėrinį magatamą ir perkando jį − iškilo penki dievai. „Aš laimėjau,“ − tarė Susanoo. „Ne, nelaimėjai, − atsakė Amaterasu. − Dievai gimė iš mano vėrinio, todėl nugalėjau aš. Tavo kardas davė tik tris deives“ (Roberts 2010, p. 31).

Amaterasu ir Dangaus ola
Įniršęs Susanoo užtvindė deivės ryžių laukus ir nužudė vieną iš jos palydovių. Amaterasu pasislėpė Dangaus oloje (天岩戸 Ama no iwato). Žemę užliejo visiška tamsa ir blogis. Dievai įvairiais būdais bandė išvilioti deivę iš olos, tačiau nesėkmingai. Galiausiai, priešais olą kartu su gaidžiu, žyminčiu aušrą, buvo pastatytas veidrodis jata-no-kagami (八咫鏡 Yata no kagami). Aušros ir linksmybių deivė Udzumė (天宇受売命/天鈿女命 Ame-no-Uzume-no-mikoto) pradėjo šokti ir įsijautusi nusimetė drabužius, taip prajuokindama ją stebinčius dievus. Išgirdusi garsus, pamačiusi atspindį veidrodyje ir smalsumo vedama Saulės deivė artėjo angos link. Pasaulis nušvito dar kartą. Įėjimas į olą buvo užblokuotas. Susanoo buvo nubaustas ir ištremtas iš dangaus. Klajodamas žemėje jis nugalėjo pabaisą ir gavo kardą kusanagį (草薙), jį išsiuntė Amaterasu kaip taikos ženklą.

Garbinimas
Ise (伊勢) šventykla – svarbiausia šintoizmo šventykla Japonijoje, skirta dievybei Amaterasu. Manoma, kad jos šventasis veidrodis jata-no-kagami yra šioje šventykloje. Jis laikomas vienu iš imperatoriškųjų regalijų.

Menas
Japonų mene deivė vaizduojama kaip geraširdiška, dažnai sėdinti kartu su savo broliu Mėnulio dievu Cukujomiu (月読 Tsukuyomi). Gaidys siejamas su deive kaip aušros pranašas, varnas – kaip jos pasiuntinys.

Deivė ir imperatoriškoji šeima
Pasak Kodžikio, Amaterasu įsakė sūnui valdyti žemę, bet šis atsisakė, nes ji buvo per daug chaotiška. Vietoj sūnaus žemės valdyti buvo pasiųstas jos anūkas Ninigis (瓊瓊杵尊 Ninigi-no-mikoto). Jis iš deivės gavo tris dovanas: brangenybių vėrinį magatamą, veidrodį jata-no-kagami ir kardą kusanagį. Šie daiktai tapo Ninigio jėgos simboliais ir imperijos regalijomis.

Prasidėjo dievų amžiaus pabaiga ir žmonių amžiaus pradžia. Pirmasis Japonijos imperatorius Džimu (神武天皇 Jimmu) 660–585 m. pr. m. e. suvienijo gentis, 660 m. pr. m. e. įkūrė Japonijos valstybę ir teigė esąs tiesioginis Amaterasu palikuonis. Šis tikėjimas leido imperatoriams sėkmingai valdyti iki šių dienų.

Naudota literatūra:

• BBC, 2009. Shinto History. < http://www.bbc.co.uk/religion/religions/shinto/history/history_1.shtml >
• Kasulis, T. P., 2004. Shinto: the way home. Hawaii, Honolulu: University of Hawai‘i Press.
• Mikailionis, V., (sud.). 1998. Japonijos mitai ir legendos. Vilnius: Mintis.
• Paula R. H. 2009. World religions. Shinto. New York: Infobase publishing.
• Roberts, J., 2010. Japanese mythology A to Z. Second edition. New York: Chealsea house.

 

Redagavo: Greta Kiškytė