Edo laikotarpio baldai

Tansu (箪笥) – japoniškos skrynios, spintelės, dėžutės, pirmą kartą pastebėtos VII a. antroje pusėje, imperatoriaus Tenmu valdymo laikotarpiu. Žodis tansu pirmą kartą buvo užfiksuotas XVII a. pabaigoje, t. y. Edo laikotarpyje. Tansu skrynios yra kampuotos dėžės formos, dažnai su apdailintu, išpuoštu priekiu, bet su ne itin, arba visiškai neapdailintais šonais. Kadangi tradiciniame japoniškame name dažnai centrinė erdvė yra stacionari, t.y. žmonės visada sėdi toje pačioje vietoje, nėra reikalo puošti šonų, nes jie nebus matomi. Žodžiai tan ir su atitinkamai reiškia maisto sandėliavimą ir malkų nešimą ir iš to galima nuspėti pirminę šių skrynių funkciją. Vėliau jų paskirtis išsiplėtė ir jie įgavo specifinius pavadinimus priklausomai nuo to, kam jie buvo naudojami (Tansu Cabinetry 2015).

Pati populiariausia rūšis namuose buvo išio-dansu (衣装箪笥 ishō-dansu), kuri reiškia drabužių komoda. Ji turėjo, palyginti, didelius stalčius, skirtus laikyti drabužiams, bei mažesnius skyrelius audiniams ir smulkesniems aksesuarams. Kadangi iki vakariečių atkeliavimo drabužių kabinimas buvo negirdėtas dalykas, kiekvieni namai turėjo turėti bent vieną drabužiams skirtą skrynią (Koizumi 1986).

Kita pagal svarbumą namų spintelė buvo arbatos spinta čia-dansu (茶箪笥 cha-dansu), kur, galima numanyti, buvo laikoma arbata. Ši spinta turėjo ne tik stalčius, bet taip pat ir atidaromas spinteles, kur buvo saugomi stambesni daiktai. Arbatos dėžutės buvo pastatytos bendrame arbatos kambaryje, kur užkandžiaudavo visa šeima, tad juose buvo laikomi tam svarbūs daiktai: puodukai, arbatiniai, lėkštės saldumynų serviravimui, valgymo pagaliukai ir kiti panašios paskirties reikmenys (Tansu 2014).

Kitos ypač tarp prekybininkų paplitusios dėžutės buvo mažos, turinčios tik vieną eilę stalčių su rankena viršuje, nešiojamos tansu, skirtos laikyti įvairiems rašmenims ir popieriams. Vėliau, kai itin suintensyvėjo prekyba, pirkliams nebeužteko vienos mažos dėžutės, todėl atsirado stambesnės (daugelis dar vis nešiojamos) pinigų skrynios (zeni-bako), turinčios viršuje tarpelį, kur dedami pinigai, spyną bei keletą eilių stalčių, skirtų laikyti teptukus, įvairius popierius ir kitus prekybai reikalingus dalykus. Turtingi prekybininkai be pinigų skrynios taip pat naudojo didžiules iždines senrio-bako (senryō-bako), skirtas laikyti stambesnes pinigų sumas (The Spruce 2017).

Kadangi Edo periodo metu prekyba Japonijoje gan dažnai vykdavo jūra, atsirado poreikis sandariems, vandens nepraleidžiantiems seifams. Šios jūrų skrynios (funa-dansu) buvo įvairių paskirčių: pinigams, rašmenims, sąskaitoms, popieriams, net drabužiams. Jos yra su rankenomis viršuje ir ant šonų, dėl sėkmingai besivystančio verslo dažniausiai prabangiai išpuoštos, taip pat su daugeliu paslėptų skyrelių (Tansu 2014).

Vaistininkams reikėjo turėti dėžutes, kur būtų galima laikyti įvairias žoleles bei preparatus. Jos vadinamos kusuri-dansu (薬箪笥) turi daugiau nei 50 (priklausomai nuo vaistininko finansinės padėties) mažyčių skyrelių, kurių pagalba nesusimaišo vaistai, viskas sudėta tvarkingai į atskirus stalčius (Koizumi 1986).

Samurajai taip pat turėjo tansu, skirtas laikyti kardams, šaudmenims. Tipinė katana-dansu turi du stalčius, skirtus kardams, bei keleta mažų stalčiukų, kuriuose buvo laikomi galąstuvai ir kiti smulkūs daiktai. Šaudmenų skrynios, tamajaku-dansu (tamayaku-dansu), priekyje yra durelės, už kurių slypi maži stalčiukai. Viršuje šonuose yra pritaisytos nejundančios rankenos, skirtos nešimui su kuolu (Koizumi 1986).

Sudzuribako

Sudzuribako (硯箱 suzuribako, liet. „tušo akmens dežutė“) – tai specialiai rašmenims skirta dežutė. Nors yra ir tansu, skirtų rašymo priemonėms, tačiau rašytojams, menininkams, biurokratams sudzuribako dėžutė buvo patogesnė. Suzuribako yra skirta saugoti teptukus, specialią vandens lašelinę, nedidelį peiliuką, rašalo gabaliukus, ir, svarbiausia, rašalo akmenį. Rašalo akmuo (硯suzuri) yra šiek tiek pašiurkštinta akmens, porceliano ar molio stačiakampė dėžutė, kur vienas galas yra nuožulnus, skirtas pilti rašalui, o kitas, lygus, patepus teptuką jį perbraukti lygiu paviršiumi, kad nevarvėtų (The Metropolitan museum 2014).

Vis dėlto, prabangios rašmenų dėžutės gali būti mišinys tarp tansu ir sudzuribako, turinčios ganėtinai nedidelį svorį ir daugiau skyrelių negu paprastas sudzuribako.

Stalai 

Cukue (机 tsukue)– japoniško stiliaus stalas. Kadangi tradiciniuose japoniškuose namuose nebuvo kėdžių, stalai yra pritaikyti rašymui ar skaitymui sėdint ant grindų. Jiems priskiriami budistinių apeigų stalai (kyōzukue), rašomieji stalai (fuzukue), buhalterijos stalai (choba-zukue) (Koizumi 1986).

Budistinių apeigų stalai kiodzukue buvo naudojami kaip stalai, skirti skaityti sutras šventyklose, bei namuose, pastatyti prieš namų altorių. Namuose jie dažniau atlieka apeigoms reikalingos detalės vaidmenį, jie buvo apdedami smilkalais, žvakėmis ir žvakidėmis, gėlėmis, mylimųjų nuotraukomis ir kitais reikmenimis. Šventyklų stalai buvo itin puošnūs, su į viršų išlenktais šonais, įvairiais piešiniais ir simboliais ant šonų, į tigro letenas panašiu dekoru. Namų kiodzukue įmantrumas priklauso nuo šeimos finansinės padėties (Koizumi 1986).

udzukue, palyginus su apeigų stalais, yra gana paprasti, bet išsiskiriantys  įmantria kojų  puošyba, kartais padailinti piešiniais ir neturintys religinės simbolikos, kaip apeigų stalai. Naudojami namuose, mokyklose, šventyklose (bet ne apeigose) (Koizumi 1986).

Buhalterijai skirti stalai iš esmės yra fudzukue stiliaus rašomieji stalai, tiktais su stalčiais. Naudojami verslo įstaigose (Koizumi 1986).

Širma

Biobu (屏風 byōbu, pažodžiui reiškia „vėjas“ ir „siena“) – japoniškos sulankstomos širmos, skirtos paslėpti kambario erdves, įėjimus, sudaryti foną šokiams, teatrui, arbatos ceremonijoms, kaip užtvaras budistinėms apeigoms ar tiesiog kaip prisidengimas nuo vėjo. Japonijoje pirmieji jos atsirado XVII a. ir didžiausio populiarumo sulaukė Edo eroje, kai susidomėjimas menu išaugo ir širmas buvo pradėta gerokai labiau puošti. Jos gali būti padalintos nuo 2 iki 10 dalių, sujungtų vyriais, tačiau vis tiek išlaiko bendrą stačiakampio formą. Dažniausiai dalių skaičius priklauso nuo širmos funkcijos. Pavyzdžiui, maži, 2 perlenkimų atitvarai buvo naudojami arbatos ceremonijose, o dideli, turintys iki 10 skyrelių – kaip fonas teatrui ir šokiui. Patogumo dėlei, širmos turėjo būti lanksčios ir lengvos, kad būtų galima jas lengvai pernešti į skirtingas vietas. Skyreliai buvo sujungti tvirtais popieriniais vyriais, kurių dėka panelės laisvai lankstėsi (Japanese screens 2012).

Japoniškų širmų išskirtiniausias aspektas yra įvairūs piešiniai ir raštai ant panelių šonų.  Piešiniai taip pat turėjo ypatingą reikšmę ir, tam tikromis progomis, širmos su specifiniais piešiniais turėjo būti naudojamos. Pavyzdžiui, naujagimio gimimas reikalavo širmos, vienspalviai padabintos sėkmę nešančia gerve ir vėžliu, arba širma, papuošta plonais aukso lakštelias (金箔 kinpaku), buvo reikalinga svarbiam įvykiui paminėti (Japanese screens 2012).

Pertvaros buvo dažniausiai statomos šalia sėdimos erdvės arba už garbingosios vietos, o kartais buvo kabinamos tiesiog ant sienos ar lubų kaip dekoracija (Koizumi 1986).

Kėdės 

Košikake (腰掛 koshikake) reiškia „baldas ant kurio pakabini klubus“ – tai yra kėdės ir sėdimosios vietos. Kadangi tradiciniuose japonų namuose kėdės nebuvo naudojamos, jų variacijų nėra daug ir išskirtinumas minimalus (Koizumi 1986). Žinomos tokios jų rūšys: 

• Kiokuroku (曲六 Kyokuroku) – lenkto medžio krėslas daugiausiai naudojamas šventyklose. Gali būti su įstrižai sulankstomu rėmu arba su 4 atskiromis kojomis.
• Šiogi (床几 shōgi)– gana paprasta sulankstoma kėdutė, kilusi iš senovės, kur buvo naudojama karinių operacijų metu. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kaip kėdė, gerai tikusi pasisėdėjimams lauke prie arbatos.
• Ton – japoniška taburetė. Gali būti visokių formų ir stilių- paprastų ir labai įmantrių, priklausomai nuo pajamų. Turtingesnių žmonių galėjo būti pagamintos iš keramikos, tuo tarpu valstiečiai apsiribojo paprastomis, iš ryžių šiaudų pintais krėslais.
• Kiosoku (kyosoku) yra rankų atrama, skirta naudoti sėdint ant grindų. Kyosoku yra panašus į suoliuką, tačiau mažesnis ir su minkšta medžiaga apmuštu viršumi, nors paprastesni ir pigesni neturėjo jokio paminkštinimo (Koizumi 1986). 

Naudota literatūra

1. Asian Art Education, 2012, „Edo Period (1615-1868) Culture and Lifestyle in Japan“, Asian Art Education Prieiga per internetą: Čia[žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
2. Binscik M. 2014, „Japanese writing boxes“,  The Metropolitan museum. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 30 d.].
3. Heineken T. 2015, „Tansu History”, Tansu Cabinetry. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
4. Jackson D. 2009, „Tansu: Edo & Meiji periods“, Tansu conservation. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
5. Japanese screens, 2012, „History of Byobu“, Japanese screens. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 1 d.].
6. Khan C. 2014, „What is Tansu in Japanese?“, Tansu. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
7. Koizumi K., 1986, Traditional Japanese Furniture, Kodansha International ltd., Japan, Tokyo.
8. Segal. T. 2017, „A tally of Tansu“, The Spruce. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.]
9. Victoria and Albert museum, 2016, „The Edo period in Japanese history“, Victoria and Albert museum. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
10. Nuotrauka paimta iš vikipedijos.