Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Haiku

Haiku

Haiku (俳句) – specifinė japonų poezijos forma, sudaryta iš trijų eilučių, 17 skiemenų. Nepaisant to, kad eilėraštis yra toks trumpas, jis yra visiškai baigtas kūrinys. Pirmoji ir trečioji eilėraščio eilutė turi po penkias moras, o antroji – septynias (mora – tai garso vienetas, kuris prilyginamas skiemeniui (literarydevices.net). Haiku eilėraščiuose nenaudojamas rimas, išskyrus atsitiktinius atvejus arba vidinius rimus bei aliteracijas, susidarančias savaime, kiekvienam japonų kalbos skiemeniui baigiantis viena iš penkių balsių arba raide „n“, kuri skaitoma atskiru skiemeniu ir tariama taip, lyg po jos būtų balsis (proin.ktu.lt).

Haiku yra laikomas viena svarbiausių tradicinės poezijos rūšių Japonijoje. Nuo senų laikų buvo painiojami terminai haiku, hokku ir haikai. Terminas hokku (発句) pažodžiui reiškia „pradžios posmą“ − tai tarsi atidarymo strofa. Haikai (俳諧) yra tradicinės japonų poezijos rūšis, šiek tiek panaši į haiku, tačiau haikai ilgis ir skiemenų skaičius skaičiuojami truputį kitaip nei haiku. Haikai technika parašyti eilėraščiai apskritai neturi konkretaus ilgio (toyomasu.com).

Istorija

Haiku atsirado iš tankos, kuri IX–XII a. buvo populiari Japonijoje (literarydevices.net). Tanka (短歌) – tai poezijos kūrinys, sudarytas iš penkių eilučių. Pirmą ir trečią eilutes sudaro penki skiemenys, antrą, ketvirtą ir penktą – septyni skiemenys, iš viso 31 skiemuo. Tankai nereikia rimo, nes kiekvienas japonų kalbos žodis baigiasi balsiu arba garsu „n“, o kiekvienas skiemuo taip pat baigiasi balsiu. Tanka neturi ir metro, kuris būdingas Europos poezijai, nes japoniškų žodžių skiemenys ištariami beveik vienodu balso aukštumu. Ir be šių poezijos priemonių eilėraščiai, parašyti tankos technika, yra labai skambūs (japonija.lt).

XVII a. iš tankos išsivystė nauja poezijos forma – haiku. Iš esmės tai ta pati tanka, atmetus paskutines dvi jos eilutes. Nors šis laikotarpis laikytas naujos poezijos rūšies atsiradimo pradžia, atvirai kalbant, tikroji haiku istorija prasidėjo tik XIX a. pabaigoje. Garsiausios haiku eilutės buvo sukurtos Edo laikotarpiu (1600–1868 m.) tokių meistrų, kaip Macuo Bašio (Matsuo Basho), Josos Busono (Yosa Buson) ir Kobajašio Isos (Kobayashi Issa) (toyomasu.com).

Po Isos mirties 1827 m., praėjus beveik pusei amžiaus, haiku rašyme įvyko pokyčių. Tam įtakos turėjo Masaokos Šikio (Masaoka Shiki) (tikrasis vardas Masaoka Tsunenori) reforma, prasidėjusi 1892 m., ji davė pradžią šių laikų haiku. Reforma suteikė haiku žanrui naują nepriklausomą poetinę formą. Šikis nepakeitė tik dviejų tradicinių haiku elementų: 17 skiemenų padalijimo į tris dalis po penkis, septynis ir penkis bei kūriniuose vyraujančios metų laikų tematikos.

Vėliau Kavahigašis Hekigotas (Kawahigashi Hekigoto) pasiūlė pakeitimų Šikio reformai: pasak jo, haiku taptų tikroviškesnis, jei jame nebūtų interesų centro. Taip pat svarbiausia yra pirmasis poeto įspūdis, paimtas iš kasdienio gyvenimo ir sukurtas pasitelkus vietos spalvas (toyomasu.com).

Haiku Vakaruose

Iki 1950-ųjų Vakarų pasaulis nedaug buvo girdėjęs apie haiku. Viskas pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo, kai Jungtinės Amerikos Valstijos pradėjo kontroliuoti Japoniją. Trys antropologai – H. Blythas, Kennethas Yasuda ir Haroldas G. Hendersonas – nuo 1949 m. iki 1958 m. parengė kelis leidinius apie haiku, kurie supažindino amerikiečius su kitokia, tik Japonijai būdinga poezijos rūšimi. Po šių kūrinių išleidimo amerikiečiai labiau susidomėjo haiku. Kad galėtų daugiau sužinoti ne tik apie klasikinius haiku kūrinius, bet ir apie pačią haiku esmę, studentai ir dėstytojai pradėjo aktyviai ieškoti informacijos apie haiku, bandė pasitelkti kontaktus Japonijoje (webexhibits.org).

Žymiausi rašytojai

Pirmieji haiku meistrai buvo Macuo Bašis, Josa Busonas ir Kobajašis Isa (poets.org). Rašytojas ir poetas, laikytas vienu iškiliausių haiku istorijoje, sukristalizavusių šios poezijos stilių, buvo Macuo Bašis. Haiku meistras turėjo mokinių, kurie taip pat tapo žinomais haiku rašytojais, tai: Ecudžinas (Etsujin), Kiorai (Kyorai), Ja (Yah) ir kiti. Josa Busonas buvo toks pat garsus kaip ir Macuo Bašis, bet labiausiai žmonės mėgo nelaimingąjį Kobajašį Isą – ne tokį poetišką lyginant su pirmaisiais dviem, bet artimesnį paprastam, eiliniam piliečiui (proin.ktu.lt).

Macuo Bašis (1644–1694 m.) – žymiausias Japonijos haiku poetas. Bašis laikomas tikru haiku meistru, jo darbai giriami už glaustumą, aiškumą ir subtilius perėjimus (egs.edu). Bašis nustatė pagrindines estetines haiku kategorijas ir pavertė haiku rimtu poezijos žanru. Poetas parašė apie 2000 haiku eilėraščių, iš kurių apie šimtas laikomi aukščiausiu haiku poezijos meno pasiekimu.

Bašis norėjo atverti širdį gamtai, todėl stengėsi kuo labiau sumažinti betarpišką asmeninių jausmų išraišką. Bašio kūryboje dzenbudistinis beasmeniškumas arba deindividualizacija pasiekė nepakartojamą raišką (poezija.sdf-eu.org).

Savo kūrybos pradžioje, kol tai dar buvo madinga, poetas kaip centrinę eilėraščio figūrą naudojo humorą ir žaidė žodžiais. Vėlesnei Bašio poezijai įtaką darė IV a. pr. Kr. filosofija: jo hokku technika parašyti eilėraščiai persisunkė filosofinėmis nuotaikomis. Kartais poetas naudojo citatas iš knygos „Mokytojo Čuango knyga“ (zaliazole.lt).

„Nukritęs žiedas,

sugrįžtąs į šaką? Ne!

Balta peteliškė.“

Bašis (proin.ktu.lt)

Josa Busonas (1716–1784 m.) – dar vienas žymus japonų haiku meistras, dailininkas. Jis yra žinomas kaip Josa Busonas arba Tanigučis Busonas. Priešingai nei Bašis, Busonas į savo kūrybą neįtraukė filosofijos, nerodė empatinių gestų. Rafinuotai jo eilėraščių išraiškai ir techniniams gabumams nebuvo lygių. Busonas buvo genijus, galėjęs pajusti kraštovaizdžio amžinybę  aprašydamas vieną paprastutę sceną. Būtent dėl šio bruožo savo kūriniuose jis sėkmingai perteikė aiškias spalvas (big.or.jp).

Busono eilėraščiai yra samprotaujamojo pobūdžio, jų peizažas ne realus, o idealizuotas. Tai reiškia, kad dalykus savo poezijoje jis norėjo apibūdinti giliai, parodyti jų esmę, o ne slysti paviršiumi (big.or.jp).

Vienu metu, parašydamas trieilį tokia skiemenų tvarka: 11, 8, 5, Busonas bandė sulaužyti griežtą haiku formą, tačiau po vieno bandymo eksperimentų atsisakė. Vėlesnių laikų haiku kūrėjai ir specialistai pripažįsta, kad hokku išlieka savimi ir tada, kai kūrinyje nuklystama nuo griežtos skiemenų formulės. Todėl versdami haiku kai kurie vertėjai, pavyzdžiui, Harolas G. Hendersonas, ne visada laikosi nustatyto skiemenų skaičiaus. Išverstiems haiku eilėraščiams vertėjai suteikia pavadinimus, pirmąją kūrinio eilutę rimuoja su trečiąja. Naudodamiesi vertimo laisve jie aiškina, kad haiku tik originalo kalboje be rimo gali atrodyti kaip tobulas poezijos kūrinys, o norint sukurti baigtumo įspūdį vertime, rimas iš tikrųjų reikalingas. Originaliuose haiku nėra ir skyrybos ženklų, juos atstoja vadinamieji kireji (切れ痔) – neišverčiami žodžiai. Kireji – tai tarsi nuoroda į nebaigtą sakinį, pridedanti trieiliams ekspresinės jėgos (proin.ktu.lt).

„Vienišas skėtis

temstant slenka pro namus.

Pirmasis sniegas.“

Busonas (proin.ktu.lt)

Kobajašis Isa (1763–1828 m.) – japonų poetas, dar žinomas kaip Kobajašis Jataras ar Kobajašis Nobujukis. Jis pasirinko slapyvardį Isa, reiškiantį arbatos puodelį. Isos gyvenimas, priešingai nei kitų žymių haiku meistrų, nebuvo lengvas; tai atsispindi ir jo kūryboje. Vaikystėje netekęs mamos, vėliau nesutaręs su savo pamote, studijuoti haiku jis išvažiavo į Edą (Tokiją). Kai po daugybės metų poetas grįžo į savo gimtąją Kašivabarą, jo gyvenimą apgaubė sielvartas: mirė pirmoji žmona ir trys vaikai, po to sekė nesėkminga antroji santuoka, tada sudegė namas, įvyko trečioji santuoka. Visi šie įvykiai atsispindi jo poezijoje. Savo kūriniuose Isa atkreipia dėmesį į mažus pasaulio dalykus, tokius kaip uodai, katės ar šikšnosparniai. Visa jo kūryba tarsi apgaubta sielvarto  ir sudėtingų žmogaus gyvenimo niuansų. Be haiku Isa rašė ir kitus kūrinius, prozos ir poezijos mišinius (poetryfoundation.org).

„Žiūrėk į žvakę!

Koksai alkanas vėjas

medžioja sniege!“

Isa (proin.ktu.lt)

Rašymas. Pirmasis haiku reikalavimas – kūrinys turi priminti skaitytojui kurį nors vieną metų laikotarpį. Antrasis – kūrinyje turi atsiskleisti objektyvus ir subjektyvus momentai, kurie būtų išreikšti konkrečiu aprašymu ir emocinių išgyvenimų sukėlimu. Išorinis pasaulis, ypač gamtos ir žmogaus nuotaikos, haiku yra vaizduojamas impresionistiškai (japonija.lt). Haiku poezijoje pilna metaforų ir personifikacijų. Poetai haiku kūrinius turėtų rašyti remdamiesi objektyvia, o ne subjektyvia patirtimi (Burleson, 1998). Haiku eilėraštis yra tarsi paveikslas, priverčiantis susimąstyti ir sukeliantis estetinių jausmų (japonija.lt). Poetas tarsi sukuria langą į visatos grožį ir vientisumą (Burleson, 1998).

Haiku poezijoje nėra skyrybos. Sakiniuose nėra santykinių įvardžių, vengiama veiksmažodžių.  Norėdami skaitytojui sudaryti nebaigtos minties įspūdį, paskutinį haikų žodį poetai dažnai vartoja taip, kaip kad mes daugtaškį lietuvių kalboje. Išversti haiku į kitą kalbą ir išlaikyti nepakitusį trieilio skiemenų skaičių – nelengva užduotis. Taigi, ir į lietuvių kalbą išversti haiku retai kada atitinka originalų skiemenų skaičių (japonija.lt).

Haiku galima rašyti beveik apie viską: kartais labiausiai jaudinantys haiku kūriniai apibūdina kasdienybę, kuri suteikia skaitytojui naują požiūrį į jau gerai žinomas situacijas.

Kiekvienas haiku turi turėti kigo (季語) − sezono žodį, kuris nurodo, kuriam sezonui šis haiku skirtas. Pavyzdžiui, vyšnių žydėjimas rodo pavasarį, sniegas – žiemą, o uodai – vasarą, bet ne visada sezoninis žodis yra toks akivaizdus.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad haiku rašomi keliomis skirtingomis kalbomis pagal skirtingas taisykles, todėl versdamas eilėraščius vertėjas pats turi nuspręsti, ar griežtai laikysis visų taisyklių, ar perteiks tik haiku esmę. Versdami haiku kūrinius vertėjai turi būti atsargūs, nes perteikti tokį eilėraštį kita kalba labai sudėtinga (toyomasu.com).

Taigi, galima teigti, kad haiku yra suformuotas iš vieno sakinio, pasakyto vienu įkvėpimu, o paskutinėje jo eilutėje dažniausiai laukia netikėtumas (zaliazole.lt).

 

Naudota literatūra:

Burleson, P., 1998. The history and artistry of Haiku, [internete] rasta: < http://spice.fsi.stanford.edu/sites/default/files/haiku.pdf > [žiūrėta: 2015 m. balandžio 15 d.].

Haiku for People, 2001. [internete] rasta: < http://www.toyomasu.com/haiku/ > [žiūrėta: 2015 m. balandžio 20 d.].

Haiku poezijos kilmė [internete] rasta: < http://zaliazole.lt/kuriniai/spausdinti/8748 > [žiūrėta: 2015 m. kovo 20 d.].

Yotsuya, R., History of Haiku [internete] rasta: < http://www.big.or.jp/~loupe/links/ehisto/ebuson.shtml > [žiūrėta: 2015 m. balandžio 29 d.].

Kas yra haiku? 2004 [internete] rasta: < http://proin.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=17&KL_KODAS=14 > [žiūrėta: 2015 m. kovo 27 d.].

Literary Devices Definition and examples of Literary Terms; Haiku [internete] rasta: < http://literarydevices.net/haiku/ > [žiūrėta: 2015 m. balandžio 15 d.].

Matsuo Basho; Pagal „Drugelis sniege: Haiku“, K., 1999 [internete] rasta: < http://poezija.sdf-eu.org/basio.html > [žiūrėta: 2015 m. kovo 20 d.].

Poetic Form: Haiku, 2004 [internete] rasta: < http://www.poets.org/poetsorg/text/poetic-form-haiku > [žiūrėta: 2015 m. balandžio 15 d.].

Poetry foundation; Kobayashi Issa [internete] rasta: < http://www.poetryfoundation.org/bio/kobayashi-issa#poet >[žiūrėta: 2015 m. balandžio 29 d.].

Poetry through the Ages; Precise art in three lines, 2008. [internete] rasta: < http://www.webexhibits.org/poetry/explore_famous_haiku_background.html > [žiūrėta: 2015 m. kovo 27 d.].

The European graduate school; Matsuo Basho – biography [internete] rasta: < http://www.egs.edu/library/matsuo-basho/biography/ > [žiūrėta: 2015 04 29].

Tininis, Tanka ir Haiku – ypatingos japonų poezijos formos, 2012. [internete] rasta: < http://japonija.lt/tanka-ir-haiku-ypatingos-japonu-poezijos-formos/ > [žiūrėta: 2015 04 20].

 

Redagavo: Greta Kiškytė

5 votes