Heiano laikotarpio kultūra

Heiano kultūriniu laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian Jidai, liet. „visuotinė taika“) yra vadinamas vienas iš Japonijos istorinių periodų, kuris truko nuo 794 iki 1185 metų. Kadangi pasibaigus Naros istoriniam laikotarpiui šalies sostinė buvo perkelta į Heiano miestą (dabartinį Kiotą), šiam naujam laikotarpiui ir buvo suteiktas Heiano pavadinimas. Heiano laikotarpiu Japonija nutraukė glaudžius diplomatinius ryšius su Kinija (Takayama, 1995). Šiuo periodu japonai atsigręžė į senuosius laikus, siekdami kurti naują ir unikalią šalies kultūrą. Nors Japonijoje ir buvo pradėtas formuoti savitas žmonių identitetas bei vertybės, Kinijos kultūros pavyzdys išliko svarbiu aspektu valstybės viduje. Heiano laikotarpis buvo unikalus ne tik dėl Fudživarų paskelbtos valstybinės santvarkos, bet ir dėl savo kultūrinio išskirtinumo. Kultūriniai Heiano periodo aspektai yra siejami su rafinuotu imperatoriškųjų rūmų gyvenimu. Dvaro aristokratai ir kilmingieji vertino kultūriškai išprususius žmones, tai yra tuos, kurie suprato pagrindinius estetikos principus, tuos, kurie sugebėdavo išreikšti save per skirtingas meno formas, tuos, kurie sugebėdavo interpretuoti meno kūrinių reikšmes. Heiano laikotarpiu žmogaus gyvenimo vertė būdavo vertinama pagal jo asmeninius meno pasiekimus. Šios priežastys lėmė, jog Heiano istoriniu periodu stipriai išsivystė japoniško meno, literatūros ir poezijos formos. 

Raštas

Heiano laikotarpis yra reikšmingas dėl japoniško rašto sistemos kūrimosi procesų. Būtent šiuo laikotarpiu buvo formuojama kana rašto sistema. Jos atsiradimą paskatino žmonių noras savo žodinę kalbą paversti rašto sistema ir taip atsiskirti nuo Japonijoje įsigalėjusio kinų rašto (iki Heiano laikotarpio pradžios Japonijoje buvo išskirtinai naudota kinų rašto sistema) (Iwasaki, 2013). Japonams savojo rašto sukūrimas simbolizavo valstybinio ir tautinio identiteto stiprėjimą. Kurdami rašto sistemą japonai, kaip pagrindą, panaudojo kiniškus hieroglifus – kandži (jap. 漢字, kanji), tačiau šie buvo pritaikyti japoniškam tarimui. Kai kurie kandži taip pat buvo panaudoti kuriant japoniškos kilmės žodžius. Dėl šios priežasties susiformavo du hieroglifų perskaitymo būdai: kun-jomi (liet. japoniškas skaitymas) ir on-jomi (liet. kiniškas skaitymas). Dėl kinų ir japonų kalbų gramatinių skirtumų nebuvo galima japonų kalbos užrašyti vien tik kandži sistema. Ši priežastis paskatino dar vienos ženklų sistemos manjogana atsiradimą. Ilgainiui, iš jos išsivystė iki dabar naudojama kana sistema – hiragana ir katakana. Hiragana yra sudaryta iš 71 simbolio, kurie daugiausia yra skaitomi kaip dvigarsiai. Tik penki pagrindiniai balsiai ir priebalsė „n“ turi atskirą simbolį. Hiragana – tai skiemeninis raštas, kuris yra pagrinde naudojamas užrašyti gramatinėms žodžių dalims. Katakanos rašto sistemą sudaro toks pat simbolių skaičius, tačiau šis skiemeninis raštas naudojamas užrašyti skoliniams iš Vakarietiškos kultūros ir kitų kalbų. Juo taip pat yra užrašomi užsieniečių vardai ar kiti pavadinimai. 

Literatūra

Heiano laikotarpiu suklestėjo literatūra. Šiuo periodu parašyti romanai, dienoraščiai ir kitos knygos išliko iki mūsų dienų. Jos yra laikomos literatūros klasika. Tarp visų šiuo laikotarpiu parašytų kūrinių išskirtinis dėmesys yra skiriamas dvejiems darbams: Šikibu Murasaki parašytai „Sakmei apie princą Gendžį“ (jap. 源氏物語, Genji monogatari) bei Šionagon Sei parašytai „Priegalvio knygai“ (jap. 枕草子, Makura no Sōshi). „Sakmė apie princą Gendžį“ yra laikoma pirmuoju pasaulio psichologiniu romanu (Akiko Hirota, 1997). Šis kūrinys, net ir šiais laikais daro įtaką kuriantiems autoriams ir jų naujai gimstantiems kūriniams. Romane pavaizduotas subtilus ir rafinuotas Heiano periodo aristokratijos pasaulis. Romane pasakojama apie imperatoriaus sūnų princą Gendžį, kilmingųjų gyvenimą, draugystę, šeimą ir  meilės santykius. Tuo tarpu „Priegalvio knyga“ japonams simbolizuoja kalbos grynumą. Autoriaus darbe nėra aiškių siužetinių veikėjų, jame gvildenamos įvairios temos, kombinuojami skirtingi rašymo stiliai. Tekstas pasižymi laisvumu, joje autoriaus mintys dažnai nuklysta prie kitos temos. Šis kūrinys kartais yra vadinamas dienoraščiu, nes knygoje yra anekdotų, sąrašų ir kitų tarpusavyje nesusijusių temų. Knyga yra parašyta dzuihicu (jap. 随筆, Zuihitsu) stiliumi, kuriam būdingas autoriaus gebėjimas aprašyti visas galvoje kylančias mintis. Mintis, kurios yra pamatomos arba girdimos pasikliaujant vidiniais pojūčiais. Netikėtų minčių, rutinos ar kasdienių atsitiktinumų užrašymas japonams yra svarbus, nes net ir paprastuose dalykuose jie įžvelgia gilių, svarbių ir lemtingų gyvenimo ženklų. Šios dvi knygos neprarado savo vertės iki šių dienų. Šie Heiano periodu parašyti darbai ir toliau įkvepia įvairių naujų spektaklių ar filmų ekranizacijų atsiradimą.

Poezija

Poezja buvo svarbiu Heiano laikotarpio skiriamuoju bruožu. Heiano eroje aristokratai daugiausia energijos ir laiko skyrė poemų ir eilėraščių rašymui. Poezijos kokybė priklausė nuo autoriaus jausmų išraiškos, žodyno ir rašto grožio (kaligrafijos) (Swann, 1996). Eilėraščiai tuo metu neretai pakeisdavo vyriausybinių institucijų memorandumus. Kiekvienas organizuojamas renginys buvo neįsivaizduojamas be poezijos. Žmonės mėgdavo puikuotis savo sugebėjimais kurti ir valdyti poeziją. Asmenims, kuriems trūkdavo poetinių įgūdžių Heiano visuomenė nebuvo itin patrauklia vieta gyventi. Šiuo laikotarpiu aristokratai mėgdavo vieni kitiems poezijos būdu perduoti informaciją. Tai buvo galimybė kalbėti tarp eilučių, žaisti su žodžiais ir išsakyti įvairias nuorodas. Poezija buvo puikia priemone, kuri leido subtiliai, rafinuotai ir netiesiogiai perteikti savo mintis. Šiuo būdu buvo bendrauta ne tik kasdieniniame gyvenime, bet taip pat ir viešuose imperatoriškojo dvaro renginiuose.

Šioje eroje moterys, nors ir skyrė dėmesio poezijai, daugiausiai rašė romanus ir noveles. Poezija buvo laikoma svarbia vyrų meninės raiškos priemone. Pirmoji japonų eilėraščių antologija (jap. 古今和歌, Kokin Wakashū ) pasirodė 905 metais. Tai buvo vyrų ir moterų eilėraščių rinkinys, kuris buvo sudarytas Ki no Curajuki (jap. 紀貫之, Ki no Tsurayuki ).

Skulptūra ir tapyba

Heiano laikotarpiu japonų menininkams didelę įtaką darė Kinijos menas. Vis dėlto, šioje eroje skulptoriams ir dailininkams pavyko sukurti savitą bei unikalų japonišką stilių.

Ankstyvasis Heiano laikotarpis yra išskirtinis dėl savo medžio skulptūrų, kurių atsiradimas gali būti siejamas su budizmo religinių idėjų plėtra. Tarp jų savo religine tematika išsiskiria tokios skulptūros kaip: Njoirin Kanon (jap. 如意輪観音坐像, Nyoirin Kannon), Yakuši Njorai (jap. 薬師如来, Yakushi Nyorai) ar Džiočio Njorai (jap. 定朝, Jocho Nyorai) (Swann, 1996). Heiano laikotarpiu buvo populiaru tapyti arba iš medžio gaminti budas, kurios, išlikusios iki mūsų dienų yra laikomos meno šedevrais. Pagamintai budai dažniausiai būdavo suteikiamas vardas. Pavyzdžiui, Amida Bucu (jap. 阿弥陀仏, Amida Butsu, liet. „Begalinės šviesos buda“) vardas simbolizuoja jos ilgaamžiškumą, žmogiškąją pagarbą ir toleranciją. Menininkai skulptūras paprastai pagamindavo iš vieno medžio rąsto, tačiau šis skulptūrų drožimo būdas buvo per lėtas norint patenkinti to meto augantį skulptūros poreikį. (Swann, 1996). Dėl šios priežasties žymus japonų skulptorius Džiočio (jap. 定朝, Jōchō) sukūrė naują skulptūrų gamybos būdą. Meistrai, pagaminę atskirus drožinius iš kruopščiai atrinktos medienos, juos sujungdavo. Asistentų pagalbos dėka skulptoriai galėdavo pagaminti atskiras skulptūros dalis dideliais kiekiais. Šis darbo metodas buvo taikomas ir vėlesniais istoriniais periodais.

Tapyboje Heiano laikotarpio menininkai sąmoningai sukūrė ir išplėtojo japoniškąjį stilių. Atskyrę nuo kiniško stiliaus, naująjį pavadino jamato-e (jap. 大和絵, Yamato-e ). Šis tapymo būdas išsiskyrė savo plonomis linijomis bei ryškiomis spalvomis. Iš pradžių jamato-e  stilius buvo naudojamas religinio pobūdžio mene, tačiau vėliau imtas naudoti ir pasaulietiniame mene. Susiformavo keturios pagrindinės jamato-e tapymo kryptys. Tai buvo peizažai, vaizduojantys keturis metų laikus, vietos gamtos grožį, žmones dirbančius sezoninius darbus ir literatūros scenos. Naujas tapymo stilius buvo naudojamas sienoms, ekranams ir stumdomosioms namų bei šventyklų durims dekoruoti. Populiariausiu jamato-e tapymo būdo pavyzdžiu išliko slinkties tapyba (angl. Scroll paintings). Šie piešiniai vaizduoja scenas iš dešinės į kairę, todėl vyniojant ritinį galima chronologiškai sekti įvykius. Toks tapymo būdas buvo išrastas Kinijoje, tačiau japonai pridėjo savitų, originalių idėjų. Pavyzdžiui, japonai dažnai savo piešinius piešdavo tokiu rakursu, jog žiūrint į jį buvo galima įsivaizduoti, kad yra žiūrima pro permatomą stogą.

Apibendrinimas

Heiano laikotarpis, kuris truko beveik 400 metų, japonams buvo itin reikšmingas naujais kultūriniais atradimais ir pasiekimais. Japonai žengė didelį žingsnį atsisakydami Kinijos kultūros įtakos ir suformuodami savitą šalies identitetą. Laikotarpis pasižymėjo rašto sistemos atsiradimu, budizmo plėtra, japoniškojo meno stiliaus atsiradimu, literatūrinių šedevrų gimimu. Šie, taikos ir kultūrinio klestėjimo laikotarpyje pasiekti laimėjimai garsina Japoniją iki šių dienų.

Naudota literatūra

1. Akiko, H., 1997. The Tale of Genji: From Heian Classic to Heisei Comic. Popular Culture. Vol. 31, p. 29-68. Prieiga per internetą: <https://onlinelibrary-wiley-com.ezproxy.vdu.lt:2443/doi/epdf/10.1111/j.0022-3840.1997.00029.x> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 10 d.].
2. Ivanova, G., 2016. Re-Gendering a Classic: „The Pillow Book“ for Early Modern Female Readers. Japanese Language and Literature. Vol. 50, p. 105-154. Prieiga per internetą: Vytauto Didžiojo Universiteto biblioteka <https://www-jstor-org.ezproxy.vdu.lt:2443/stable/24891981?seq=9#metadata_info_tab_contents> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 11 d].
3. Iwasaki, S., 2013. Japanese.Amsterdam: John Benjamins Publishing Company. Prieiga per internetą: <https://ebookcentral-proquest-com.ezproxy.vdu.lt:2443/lib/vmulib-ebooks/reader.action?docID=1163756&ppg=40> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 10 d.].
4. Moran, F. S., 1972. Early Heian Sculpture at Its Best: Three Outstanding Examples. Artibus Asia. Vol. 34, (2/3), p. 119-161. Prieiga per internetą: Vytauto Didžiojo Universiteto biblioteka <https://www-jstor-org.ezproxy.vdu.lt:2443/stable/pdf/3249644.pdf?refreqid=excelsior%3Ac910785cbda80d94bcfec39ab5234b38>  [žiūrėta 2018 m. lapkričio 11 d].
5. Swann, C. P., 1996. Art of the world. New York: Greystone Press.
6. Takayama, P. K., 1995. Adaptation and Resistance to Chinese Literary Hegemony: Korea and Japan. International Journal of Politics, Culture and Society. Vol. 8, (3), p. 467-487. Prieiga per internetą: Vytauto Didžiojo Universiteto biblioteka <https://link-springer-com.ezproxy.vdu.lt:2443/content/pdf/10.1007%2FBF02142896.pdf>  [žiūrėta 2018 m. lapkričio 11 d].

Redagavo Andrius Bimbiras