Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Hina lėlės

Hina lėlės

Hina lėlės (jap. 雛人形, Hina ningyō) – tai specialios lėlės, kurios yra pagrindinis mergaičių dienos šventės (jap. 雛祭, hinamatsuri) atributas. Tradiciškai Hinamacuri šventė Japonijoje yra švenčiama kiekvienų metų kovo mėnesio 3-iąją dieną. Hina lėlių ekspozicija tai pat gali būti paruošiama pirmąją dieną po mergaitės gimimo (juho-tougei.com)

Nors Hinamacuri šventė švenčiama visos šalies mastu, tačiau Tekančios Saulės šalyje egzistuoja regioninės šios šventės bei hina lėlių stendų variacijos. Pavyzdžiui, Ehimės prefektūroje (jap.愛媛県, Ehime-ken) patirties turintys vietinės bendruomenės nariai padeda šeimoms įrengti Hina lėlių ekspoziciją savo namuose savaitė prieš Hinamacuri šventės pradžią. Šis darbas paprastai užtrunka apie savaitę, todėl mainais už suteiktą pagalbą šeimos nariai turi jos metu pagalbininkus vaišinti pietumis ir vakariene (Begin Japanology).

Nuo senų laikų Japonijoje tikima hina lėlių galia sugerti blogį bei nesėkmes. Norint apsisaugoti užtenka paliesti lėles. Vis dėlto, neišardžius lėlių ekspozicijos laiku visos nelaimės gali sugrįžti. Dėl šios priežasties stendas su lėlėmis yra išardomas iš karto pasibaigus šventei. Šis procesas paprastai užtrunka keletą valandų (JVT-en).

Lėlių ekspozicijų rūšys

Hina lėlių ekspozicija gali būti vienos, trijų, septynių pakopų arba su prie lubų tvirtinamomis dekoracijomis  (jap. 雛のつるし飾り, hina no tsurushi kazari). Ekspozicijos įmantrumas priklauso nuo kiekvienos šeimos finansinės padėties, gyvenamųjų patalpų dydžio arba kitų individualių poreikių.

Kai kurie iš šių lėlių komplektų gali būti sudaryti iš daugiau nei penkiolikos hina lėlių, tačiau tik pirmosios pakopos lėlės yra laikomos hina lėlėmis.

Imperatoriškoji lėlių pora yra vadinama dairibina (jap. 内裏雛, dairi-bina), imperatorių simbolizuojanti lėlė vadinama Obina (jap. 男雛, obina), o imperatorienės – Mebina (jap. 女雛 , mebina).

Prie šių lėlių ekspozicijų šeimos susirenka pasimelsti už šeimos mergaičių gerovę, sveikatą, ilgaamžiškumą, sėkmingą bei finansiškai stabilų šeimyninį gyvenimą. Šiuos šeimos norus atspindi pati lėlių ekspozicija bei joje esantys akcentai (JVT-en).

Standartinės septynių pakopų ekspozicijos išdėstymas

Šis hina lėlių išdėstymo variantas Japonijoje susiformavo Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai).

Ant pirmosios stendo pakopos paprastai pastatoma imperatoriškoji pora – dairibina. Jeigu obina pastatoma dešinėje, o mebina kairėje, tai reiškia, kad yra laikomasi to meto Kioto  (jap. 京都, Kyōto) imperatoriškuose rūmuose galiojusių taisyklių. Esant atvirkštiniam dairibinos išdėstymui vadovaujamasi Tokijo (jap. 東京都 , Tōkyō-to) standartu. Už dairibinos nugaros yra pastatoma auksinės spalvos širma, kuri būna dekoruota puošniais ir unikaliais ornamentais. Imperatoriškosios šeimos šonuose pastotomi šviestuvai, o tarp jų – staliukas su vazose pamerktomis gėlėmis.

Ant antrosios stendo pakopos yra sustatomi rūmų patarnautojai kartu su įrankiais, skirtais serviruoti sakę (jap. 酒, sake) imperatoriškąjai porai.

Trečioji pakopa skirta penkiems muzikantams, kurių kiekvienas turi savo unikalius atributus.

Ketvirtojoje pakopoje tradiciškai statomos dvi samurajų (jap. 侍, samurai) lėlės, kurios saugo dairibiną. Ant šios pakopos tarp samurajų taip pat padedami smulkūs karių aksesuarai, staliukai su nešiojamu maistu ir spalvotais ryžių pyragėliais. Kiekviena spalva turi savo reikšmę: balta – tai sniegas, žalia – lapai, kitos spalvos simbolizuoja gėles. Spalvų įvairovė padeda sukurti pavasario įvaizdį. (juho-tougei.com).

Penktoje pakopoje statomi trys rūmų pagalbininkai kartu su savo darbo įrankiais bei sakuros (jap. 桜, sakura) ir apelsinmedžio medeliai. Pagalbininkai išrikiuojami pakopos centre, o medeliai pastatomi šonuose.

Šeštoji ir septintoji pakopos yra skirtos rūmų buičiai bei baldams.

Šeštoje pakopoje pastatomas nuotakos kraitis, kuris yra sudarytas iš spintelių, skrynelių, kaitintuvėlių, kimono (jap. 着物, kimono) arba futono krepšelio (jap. 布団 袋, futon-bukuro), siuvimo reikmenų rinkinio, spintelių su veidrodžiais bei arbatos ceremonijai (jap. 茶道, chadō) skirtų reikmenų.

Paskutinėje septintoje pakopoje sudedami tokie daiktai kaip neštuvai (jap. おかご, okago), jaučių traukiama karieta (jap. 牛車, gissha) bei kelionėms skirtos maisto dėžutės (jap. 重箱, ju-bako).

Šio rinkinio sudėtis gali skirtis skirtinguose šalies regionuose: pavyzdžiui tik Kioto hina lėlių stenduose galima rasti virtuvės reikmenis, kurie dedami tėvams siekiant, kad jų dukterys taptų geromis žmonomis (Kawaki S.).

Hina lėlių gamybos procesas

Tiek tradicinės, tiek moderniosios hina lėlės bei jų rinkiniai yra savo amatą ištobulinusių meistrų, rankų darbo rezultatas (JVT-en).

Seniausia hina lėlių rūšis – stovinčios lėlės tačihina (jap. 立雛, tachi hina). Ši lėlė padaroma ant medinio stovo pritvirtinant galvą ant kurios vėliau yra nupiešiamas veidas, o pati lėlė aprengiama įmantriai ornamentuotais popieriniais arba medžiaginiais drabužėliais (Kawaki S.).

Edo laikotarpiu atsirado hina lėlių rūšis vadinama kokinbina (jap. 古今雛, kokinbina). Jos išsiskiria savo realistiška išvaizda. Kansajaus (関西, Kansai) stiliaus konkinbinos veidas yra apvalus, o Kanto (jap. 関東, Kantō) stiliaus – veidas yra šiek tiek pailgas (Kawaki S.). Konkinbinos taip pat turi stiklines akis, plonus antakius, smailią nosį bei rafinuotą veido išraišką. Didžioji dalis šiuolaikinių hina lėlių dizainų yra paremti būtent šių stilių pagrindu (Begin Japanology).

Vienos lėlės gamybos procesas gali trukti iki šešių mėnesių, kiekvieną lėlės kūno dalį gamina atskiras amato meistras.

Lėlės pieno baltumo oda yra sukuriama sluoksniais tepant kalcį, kuris gaunamas iš kriauklių. Akys yra gaminamos iš stiklo karoliukų, kurie padeda suformuoti norimas veido išraiškas. Hina lėlių meistrai teigia, jog lėlės lūpose slypi jos elegancija, o šypsenos užuomina leidžia sukurti aristokratiškumo aurą.

Pabaigus formuoti lėlės veidą, hina lėlės galva yra perduodama plaukų specialistui. Plaukai – tai juodai nudažyti šilkiniai siūlai. Atlikus paukų dažymo procesą, plaukai yra išlyginami ir sušukuojami. Pabaigoje yra suformuojama aristokratiška šukuosena (Begin Japanology).

Atlikus galvos, veido ir plaukų formavimo procesą, lėlės patenka pas už lėlių drabužius atsakingą meistrą. Hina lėlės kimono yra sudarytas iš 150 dalių, kurioms naudojamas brokatas, išaustas šilkiniais siūlais.

Lėlės liemuo yra sukuriamas iš popierinių skiaučių, vyniojamų aplink pritvirtintą medinį pagaliuką.

Kimono formuojamas ant šio liemens taip, kad medvilninis kamšalas, dedamas aplink krūtinę, pečius ir nugarą, suformuotų moterišką siluetą.

Suformavus visą kūną, hina lėlės galva yra įstatoma į vietą.

Obina lėlės gaminamos panašiu principu, tai yra joms galioja tie patys išvaizdos reikalavimai: siauros akys, ploni antakiai, smaila nosis, elegantiška šypsena bei aristokratiška šukuosena. Iš esmės skiriasi tik silueto formavimo procesas, kurio metu kamšalu yra suformuojama vyriška kūno forma.

Hina lėlių populiarumas nesumenko keičiantis kartoms, tačiau pakito žmonių nuomonė dėl lėlių kainos ar išvaizdos. Siekiant patenkinti moderniosios kartos poreikius, palaipsniui pasikeitė ir pats lėlių gamybos procesas bei pačių hina lėlių išvaizda. Šių lėlių moteriškasis įvaizdis kuriamas pritaikant naujausias mados ir makiažo tendencijas.

Šiuolaikinių hina lėlių meistrai nenaudoja tradicinių pigmentų spalvoms išgauti. Pavyzdžiui, lūpoms naudojami nagų lakai dėl plataus spalvų spektro pasirinkimo.

Šiuolaikinės hina lėlės, taip pat kaip ir tradicinės, turi apvalius veidus, baltą odą, plonus antakius. Vis dėlto, neretai galima rasti hina lėlių su Vakarų kultūros žmonėms būdingais bruožais: didelėmis akimis, ilgomis blakstienomis bei madingomis šukuosenomis (Begin Japanology).

Kai kurios lėlės išsiskiria savo netradicine išvaizda: rusvais, šviesiais ar rudais plaukais. Vyriškos lyties lėlės gali savo rankose laikyti gėles, o moteriškos lyties lėlės – turėti ant galvos tiarą arba kokį kitą modernų aksesuarą.

Kai lėlės tampa nebereikalingos

Hina lėlės turi sentimentalią vertę, todėl šeimoje paprastai yra paveldimos iš kartos į kartą. Susidėvėjusios arba savo šeimininkų netekusios lėlės taip pat nėra tiesiog išmetamos. Vakajamos mieste (jap. 和歌山市, Wakayama-shi) esančioje Avašimos šventykloje (jap. 淡島神社, Awashima jinja), Hinamacuri šventės metu yra laikomos specialios apeigos, skirtos atsisveikinti su šiomis hina lėlėmis. Ceremonijos metu atliekamos maldos, o vėliau lėlės yra sudedamos į valteles ir paleidžiamos į jūrą. Tikima, kad su jų išvykimu, iškeliauja visos žmonių negandos ir bėdos (Begin Japanology).

Naudota literatūra

  1.  Begin Japanology, Hina Dolls. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 1 d.].
  2. Juho – Tougei, What are Hina-dolls?. Juho – Tougei. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 1d.].
  3. JVT-en, Hina – Ningyo Dolls. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 1 d.].
  4. Kawaki, S., All about Japanese Hina Dolls. Kyoto National museum. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 1 d.].
  5. Pate, A. S., 2012. Japananese dolls – The fascinating World of Ningyo. Tuttle Publishing.
  6. The Japan Foundation, 2012. The Dolls of Japan. Shape of Prayer, Embodiments of Love. The Japan Foundation.

Redagavo Andrius Bimbiras

0 votes