Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Japonijos Liberalų demokratų partija

Japonijos Liberalų demokratų partija

Japonijos Liberalų demokratų partija (自由民主党 Jiyū-Minshutō) nuo 1955 m. iki mūsų laikų buvo pagrindinė partija, kuri valdė Japoniją su keliomis išimtimis nuo 1993 m. iki 1994 m. ir nuo 2009 m. iki 2012 m. Dabartinis Japonijos ministras pirmininkas – Šindzo Abė (安倍 晋三  Abe Shinzo) taip pat priklauso šiai partijai. Ši partija yra laikoma dešiniojo sparno politine partija (Liberal Democratic Party of Japan, n.d.).

Liberalų demokratų partijos istorija

1955 m. Demokratinė partija ir liberalai susijungė į vieną partija ir sudarė Liberalų demokratų partiją (Reischauer 1995, p. 255). Per pirmuosius rinkimus į Žemuosius rūmus 1958 m. Liberalų demokratų partija laimėjo triuškinamai – 61,5% vietų, po to balsai ėmė pamažu tirpti ir 1976 m. tesudarė 42%. Dėl opozicijos Liberalų demokratų partija turi šiek tiek daugiau vietų nei balsų, be to prie jos po rinkimų prisijungia tie, kurie balotiravosi kaip nepriklausomi, todėl jai dažniausiai pavyksta išlaikyti absoliučią daugumą Žemesniuose parlamento rūmuose, o tais retais atvejais, kaip nepasiseka, valdžią išlaikyti padeda tyli arba formali kokios nors centro partijos parama – trumpą laiką tai buvo Naujasis liberalų klubas, 1976-1986 m. nuo LPD atskilęs kaip atskira grupė (Reischauer 1995, p.258).

1976 m. LDP pradėjo atsigauti ir 1986 m.  ji laimėjo 49,4% balsų ir absoliučią 300 vietų iš 512-os daugumą. Jos nepaprastai geri rinkimų rezultatai 1980 m. ir 1986 m. buvo aiškinami „dvigubais“ rinkimais į Žemesniuosius rūmus ir pusę Aukštesniųjų rūmų, bet tai ne svarbiausia priežastis. LDP laimėti padėjo ir miestuose mažėjantis marksizmo palaikymas, visuomenės pasitenkinimas LDP politika. Taip pat labai padėjo 1986 m. žmonių charizmatinis susižavėjimas Nakasone (中曽根 康弘 Nakasone Yasuhiro), kuris sugebėjo pasinaudodamas televizijos pagalba išlikti kaip žymiausia asmenybė užsienyje ir tėvynėje. Japonų politiniame gyvenime pradėjo atsirasti nauja tendencija – naudotis televizija savo gerovei. Pastarojo faktoriaus svarba liudija, kad japonų politiniame gyvenime randasi nauja tendencija (Reischauer 1995, p. 258).

Liberalų demokratų partijos struktūra

LDP partijai svarbiausia yra parlamento nariai, kurie jos visuotiniame suvažiavime sudaro delegatų daugumą: čia jie renka partijos pirmininką, o parlamentinė partijos dauguma jį paskiria ministru pirmininku. Kad išlaikytų stiprią valdžią parlamente, partija turi remtis griežta partijos narių drausme. Pažiūrėjus į amerikiečių partijas, atrodytų kad tai padaryti sunku, nes visi nariai išrenkami asmeniškai ir kiekvieną jų remia koenkai (後援会  koenkai) asmeniniai rėmėjai. Bet, nepaisant to, japonams puikiai sekasi palaikyti griežtą partinę tvarką. Jiems padeda įgudimas ir įpratimas veikti grupėmis – komandinis darbas. Kita priežastis – dviejų tradicinių partijų, kurios susijungė į LDP, istorija. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jas siejo bendra kova dėl parlamentinės valdžios, siekiant pasipriešinti antidemokratinėms jėgoms, o po karo – tradicinės politinės demokratijos ir laisvos ekonominės veiklos gynimas prieš marksistines partijas, kurias paprastai įvardija kaip „pažangiosios“ partijos. Labai svarbu, kad individualiems parlamento kandidatams būtinas oficialus centrinės partijos vadovybės patvirtinimas, kaip ir finansinė parama, kad turėtų daugiau galimybių laimėti. Bet, net išrinkti į parlamentą partijos nariai privalo paklausti griežtai partijos tvarkai, kitaip negaus jokių „gardžių kąsnelių“. Tie „gardūs kąsneliai“, padidinantys pakartotinio išrinkimo galimybes, – tai postai kabinete ar kabineto padaliniuose, komitetų pirmininkų vietos, tvirta ir įtakinga pozicija partijos organizacijoje. Ištikimybė vadovybei reiškė daug. Iki 1972 m., kai baigėsi ministro pirmininko kadencijos laikas, dauguma ministrų pirmininkų buvo valdininkai, ankščiau ilgą laiką dirbę ministerijose. Tokios asmenybės, kurių pranašumas buvo didelė valstybinio valdymo patirtis, pokario metais sugebėjo iš profesionalių politikų perimti vadovavimą partijoms. Bet pradedant ministru Tanaka (田中角栄 Tanaka Kakuei), kuris į valdžią atėjo 1972 m., frakcijų lyderiai ir ministrai pirmininkai dažniausiai yra žmonės, kurie prieš tampant politikais beveik arba visiškai neturėjo biurokratinio darbo patirties (Reischauer 1995, p. 259).

Nepaisant stipraus LDP solidarumo, vienas ryškiausių jos bruožų – susiskaldymas į frakcijas. Visuomet yra keturios ar penkios didžiosios grupės, kurių narių skaičius per abejus rūmus svyruoja tarp 40 ir 100. Šios frakcijos – tai japonams būdingos lyderių ir pasekėjų grupuotės, susitelkusios apie labai įtakingą parlamento narį, kuris, pasinaudodamas frakcija, tikisi išsikovoti partijos prezidento ar ministro pirmininko postą. Kad šitai pasiektų, paprastai reikia dviejų ar trijų frakcijų paramos (Reischauer 1995, p. 260).

Asmeninės varžybos dėl aukštų postų ir kontraversiškų politinių nuostatų neišvengiamos. Nerasi geresnio būdo – ir ypač japonams tinkamesnio veiklos metodo – siekiant partinio konsensuso dėl ministro pirmininko kandidatūros arba derinant prieštaringus požiūrius dėl įvairių įstatymų. Jaunesni partijos nariai turi daugiau galimybių išsakyti savo nuomonę tokiose mažesnėse grupelėse nei visos partijos pasitarimuose (Reischauer 1995, p. 260). Suderinę frakcijos narių požiūrius, frakcijų lyderiai gali lengviau pasiekti kompromisą. Taip pat susiskaldymas į frakcijas leidžia politiškai lanksčiau veikti, sykiu iškovoti daugiau balsų, nei tai galėtų padaryti tvirtai susaistyta partija. Frakcinė LDP struktūra buvo didžiausias privalumas, kuris jai padėjo daugiau kaip tik dešimtmečius išsilaikyti valdžioje. Vėliau po 1994 m. įvykusios rinkimų reformos frakcijų skaičius sumažėjo (Reischauer 1995, p. 261).

Dabartinė Liberalų demokratų partija

Dabartinėje Japonijoje yra 3 pagrindinės LDP frakcijos: Heisei Kenkiukai(へんせいけんきゅかい  Heisei Kenkyukai), kurią pagrinde remia ūkininkai, statybų kompanijos, Japonijos pašto darbuotojai ir diskriminuojami kaimo žmonės. Ši frakcija buvo atsakinga už ekonominį vystymąsi 1960-1988 m. Jie skatino tarptautinius ryšius su Kinija ir Pietų Korėja, taip pat greitųjų traukinių statymą. Stengėsi apginti smulkiuosius ūkininkus, diskriminuojamus kaimo žmones ir pašto darbuotojus. Kita didžioji frakcija yra Koči Kai(こうちかい  Kouchi Kai). Šią frakcija palaiko gydytojai, smulkūs prekeiviai, biurų darbuotojai. Ši frakcija taip pat palaikė Heisei Kenkiukai užsienio politikos pozicijas, stengėsi paremti smulkias firmas ir skatino mainus.  Trečioji frakcija buvo Seiva Seisaku Kenjukai(せいわせいさくけんきゅかい, Seiwa Seisaku Kenyukai), kurią rėmė Japonijos verslo federacija, Antrojo pasaulinio karo našlės. Ši frakcija skatina mokesčių mažinimą įvairiose sferose. Nori, kad konstitucija remtų politinę sistemą, kuri buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1955 m.  jų strategija pasikeitė iš antinacistinės į antikomunistinę. Šioje frakcijoje taip pat yra dabartinis Japonijos ministras pirmininkas (World Public Library, n.d.).

Visi partijos pirmininkai ir jų dalyvavimas įvairiuose rinkimuose

Partijos pirmininkai Rinkimų metai Valdė/nevaldė Japoniją, vietų skaičius
Ičiro Hatojama

( 鳩山一郎 Hatoyama Ichirō)

1956 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 64/125 (laimėjo daugumą balsų)
Tandzan Išibašis

(石橋湛山 Ishibashi Tanzan)

Nobosukė Kišis

(岸信介 Kishi Nobusuke)

1958 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 288/467
Hajatas Ikeda

(池田勇人 Ikeda Hayato)

1960 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 301/467
Hajatas Ikeda

(池田勇人 Ikeda Hayato)

1962 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 69/125 (laimėjo daugumą balsų)
Hajatas Ikeda

(池田勇人 Ikeda Hayato)

1963 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 283/467
Eisaku Sato

(佐藤栄作 Satō Eisaku)

1967 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 277/486
Eisaku Sato

(佐藤栄作 Satō Eisaku)

1968 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 72/125  (laimėjo daugumą balsų)
Kakuei Tanaka

(田中角栄 Tanaka Kakuei)

1972 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 284/491
Takeo Mikis

(三木武夫 Miki Takeo )

1976 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 261/511
Takeo Fukuda

(福田赳夫 Fukuda Takeo)

1977 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 66/125  (laimėjo daugumą balsų)
Masajošis Ohira

(大平正芳 Ōhira Masayoshi )

1979 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 258/511
Masajošis Ohira

(大平正芳 Ōhira Masayoshi )

1980 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 284/511
Masajošis Ohira

(大平正芳 Ōhira Masayoshi )

1980 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 69/125 (laimėjo daugumą balsų)
Dzenko Sudzukis

(鈴木善幸 Suzuki Zenkō 

Jusuhiras Nakasonė

(中曽根康弘 Nakasone Yasuhiro)

1983 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 267/511
Jusuhiras Nakasonė

(中曽根康弘 Nakasone Yasuhiro)

1986 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 304/512
Noburo Takešita

(竹下登 Takeshita Noburo

Sosukė Uno

(宇野宗佑 Uno Sōsuke

1989 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 36/125 (nelaimėjo daugumos balsų)
Tošikis Kaifu

(海部俊樹 Kaifu Toshiki

1990 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 275/512
Kiičis Mijadzava

(宮澤喜一 Miyazawa Kiichi

1992 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 68/127 (laimėjo daugumą balsų)
Johei Kono

(河野洋平 Kōno Yōhei

1993 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Nevaldė 223/511
Riutaro Hašimotas

(橋本龍太郎 Hashimoto Ryūtarō

1996 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 239/500
Riutaro Hašimotas

(橋本龍太郎 Hashimoto Ryūtarō

1998 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 44/126 (laimėjo daugiau už opoziciją)
Keidzo Obučis

(小渕恵三 Obuchi Keizō

Joširo Moris

(森貴朗 Mori Yoshirō

2000 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 233/480
Džiuničiro Koidzumis

(小泉純一郎 Koizumi Junichirō

2001 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 64/121 (laimėjo daugumą balsų)
Džiuničiro Koidzumis

(小泉純一郎 Koizumi Junichirō

2003 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 237/480
Džiuničiro Koidzumis

(小泉純一郎 Koizumi Junichirō

2005 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 296/480
Šindzo Abė

(安倍 晋三  Abe Shinzō)

2007 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 38/121 (nelaimėjo daugumos balsų)
Jasuo Fukuda

(福田康夫 Yasuo Fukuda)

Taro Aso

(麻生太郎 Asō Tarō)

2009 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Nevaldė, 119/480
Naoto Kan

(菅直人  Kan Naoto)

2010 (rinkimai į Aukštuosiuos rūmus) 51/121 (laimėjo daugumą balsų)
Šindzo Abė

(安倍 晋三  Abe Shinzō)

2012 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 294/480
Šindzo Abė

(安倍 晋三  Abe Shinzō)

2014 (rinkimai į Žemuosiuos rūmus) Valdė, 290/475

Šaltiniai:

Liberal Democratic Party of Japan, n.d., Election Resources on the Internet: Parliamentary Elections in Japan, Parts I and II 2015, World Public Library n.d..

Literatūros sąrašas:

Reischauer, E.O., Jansen M.B., 1995. Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas. Kaunas: Litterae Universitatis.

World Library, n.d. Liberal Democratic Party (Japan). World Public Library, [internete] rasta: http://www.worldlibrary.org/articles/liberal_democratic_party_(japan)#Heisei_Kenkyukai_.28from_the_Liberal_Party_-_Right_Liberal.29 [žiūrėta 2016 vasario 20].

Liberal Democratic Party of Japan, n.d. A History of the Liberal Democratic Party. Liberal Democratic Party of Japan, [internete] rasta: https://www.jimin.jp/english/about-ldp/history/index.html  [žiūrėta 2016 vasario 20].

Rivera, M.A., 2015. Election Resources on the Internet: Parliamentary Elections in Japan, Parts I and II. Election Resources on the Internet, [internete] rasta: http://www.electionresources.org/jp/ [žiūrėta 2016 vasario 20].

2 votes