Japoniška arbatos ceremonija

Arbatos ceremonija (茶の湯 chanoyu, liet. „karštas vanduo arbatai“) – struktūruotas žaliosios arbatos paruošimas svečių kompanijoje. Arbatos ceremonija apima maisto paruošimą bei patiekimą, architektūros išmanymą, sodininkystę, keramiką, kaligrafiją, istoriją ir religiją (Japan: profile of the nation, 1994, p. 331).

Istorija

Arbatžolės iš Kinijos į Japoniją atvežtos VIII a. Imperatorius Šiomu (聖武天皇 Shōmu Tennō), atsidavęs budistas, pakvietė budistų vienuolius į religinę ceremoniją, kurioje imperatoriaus valdymo laikotarpiu, 724–749 m., tiekdavo arbatą. Nuo 815 m. budistų vienuolis Eičiu (Eichu) imperatoriaus Sagos (嵯峨天皇 Saga Tennō) valdymo laikotarpiu 809–823 m. taip pat tiekdavo arbatą. Arbatos gėrimu mėgavosi ir aukštesnieji valdininkai, tačiau netrukus dėl nežinomų priežasčių nustota gerti arbatą (Reider 2017, p. 33).

Arbatos atgimimas priskiriamas japonų dvasininkui Eisajui (栄西 Eisai). Jis, ankstyvuoju Kamakuros laikotarpiu (鎌倉時代 Kamakura jidai, 1185–1333 m.) grįžęs iš budistinių mokymų Kinijoje, parsivežė arbatmedžio sėklų (Palmer 1983, p. 360). Tai buvo kininio arbatmedžio (Camellia sinesis) sėklos (Mair, Hoh 2011, p. 91). Japonijoje Eisajus skelbė dzenbudizmą ir arbatą siūlė kaip vaistą, jis užveisė arbatos sodą Kiūšiū (九州 Kyūshū), Hirado (平戸 Hirado) salose, Senkodži (千光寺 Senkoji) šventykloje ir kitur, kur arbatmedžiai auginami ir dabartiniais laikais. Atvežtas sėklas Eisajus nusiuntė Kiote (京都 Kyoto) įsikūrusios Kodzandži (高山寺 Kozanji) šventyklos dvasininkui Mioe (Myoe), šis arbatmedžio sėklų pasėjo Udžio (宇治 Uji) apylinkėse, į pietus nuo Kioto. Ši dirva buvo tinkama kininiam arbatmedžiui ir šio augalo lapeliai tapo žinomi kaip tikroji arbata (Mair, Hoh 2011, p. 91). Siekdamas viešai patvirtinti savo teiginius apie arbatos kaip vaisto poveikį, Eisajus parašė mokslinį traktatą „Kissa Jodžioki“ (喫茶養生記 Kissa Yojoki, liet. „Gerk arbatą ir puoselėk gyvenimą“) (Palmer 1983, p. 360). Šiame traktate Eisajus teigė, jog ilgo gyvenimo paslaptis – arbatos gėrimas, kadangi ji yra vertingiausias vaistas. Taip pat pabrėžiama sveikų penkių organų veikla, kurių svarbiausia širdis. Šiems organams stiprinti ir norint pasiekti ilgaamžiškumą svarbu gerti arbatą (Reider 2015, p. 33). Traktate Eisajus rekomendavo gerti arbatą ir gydant šias ligas: mažą apetitą, paralyžių, šunvotę, beriberį (Solala 2010,  p. 58).

Ankstyvajame XIII a. dvasininkas Dogenas ((道元禅師 Dōgen Zenji) kartu su puodžiumi Toširo (Toshiro) vyko į Kiniją mokytis Songų dinastijos (宋朝 Sòng cháo, 960–1279 m.) keramikos. Grįžęs į Japoniją, Toširo netoli Aičio prefektūros (愛知県 Aichiken) atidarė keramikos dirbtuves. Žmonės labai vertino ir kolekcionuodavo garsios Songų dinastijos indų kopijas. Tuo pat metu dvasininkas Eidzonas (叡尊 Eizon) kelionėse aplink Japoniją skleidė dzen idėjas, gyrė gydomąsias arbatos galias. Tokiu būdu Eidzonas išpopuliarino ne tik dzen, bet ir arbatos gėrimą (Palmer 1983, p. 360).

Jau XIV a. Japonijoje arbatos gėrimas paplito tarp samurajų (侍 samurai). Kariuomenės vadų, turtingų pirklių būreliuose arbatos gėrimas virto prabangiais vakarėliais. Prie arbatos puodelių diskutuodavo verslo klausimais, tarėsi dėl kovos strategijų, viešoje aplinkoje demonstravo dosnumą. Kadangi minėtų klasių atstovai nepriklausė aristokratams, galima prielaida, jog jų arbatos ceremonijos tikslas buvo išsiugdyti rafinuotas manieras, tuo siekiant įgyti aukštesnį statusą visuomenėje (Reider 2015, p. 33).

Arbata

Arbatos ceremonijos metu naudojama malta žalioji arbata – mačia (抹茶 maccha). Pasiruošimas mačios arbatai prasideda likus kelioms savaitėms iki derliaus nuėmimo, kuomet lapai uždengiami nuo tiesioginių saulės spindulių. Šis metodas sulėtina augimą, paverčia lapus tamsiai žaliais, sukelia aminorūgščių gamybą. Taip išgaunamas saldesnis arbatos skonis. Geriausias lapų derlius renkamas rankomis (Solala 2010, p. 154). Dubenėlyje susmulkinus arbatą, pripilama karšto vandens ir greitai suplakama naudojant plakimo šluotelę. Arbata tampa drumsta, unikalaus skonio (Furuya 1983, p. 359). 30 gramų mačios arbatai paruošti reikia maždaug valandos (Solala 2010, p. 154).

Mačia skirstoma į tirštąją ir skystąją arbatas. Skystoji arbata ruošiama suplakant iki putų ir geriama iš atskirų puodelių. Tirštosios arbatos vienam puodeliui skiriama trigubai daugiau arbatos miltelių, todėl ji ruošiama užmaišant arbatą. Tirštoji arbata geriama iš to paties puodelio, kadangi manoma, jog vienas arbatos puodelis padeda arbatos ceremonijos svečiams suartėti (Tanaka 2016, p. 75). Iš vieno puodelio vaišinasi 3–5 asmenys (Tanaka 2016, p. 78).

Indai

Būtiniausi indai arbatos gėrimo ceremonijos metu:

• Arbatos indas čiakis (茶器 chaki) naudojamas tirštai mačios arbatai. Skystai mačios arbatai naudojamas indas natsumė (棗  natsume);
• arbatos puodelis – jame ruošiama mačios arbata. Gali būti porcelianiniai ir keraminiai puodeliai. Žiemos sezonu puodeliai būna gilesni, kad arbata ilgesnį laiką išliktų karšta;
• arbatos samtelis čiašiaku (茶杓 chashaku) skirtas arbatos milteliams pasemti. Dažniausiai naudojami bambukiniai samteliai, padengti japonišku laku;
• arbatos plakimo šluotelė čiasenas (茶筅 chasen);
• arbatos šluotelė čiakinas (茶巾 chakin) naudojama arbatos puodelio vidui išvalyti  (Tanaka 2016, p. 23).

Indai, reikalingi vandeniui paruošti:

• Nešiojamoji krosnelė-virdulys furas (ふろ furo);
• vandens indas midzusašis (水差し mizusashi) skirtas vandens temperatūrai reguliuoti;
• vandens samteliu čišiaku (ちしゃく chishiaku) semiamas šaltas arba šiltas vanduo;
• dangčio padėklas futaokis (蓋置 futaoki) skirtas virdulio dangčiui padėti arba vandens samteliui atremti;
• vandens dubenėlis kensui (建水 kensui) naudojamas puodelyje likusiam vandeniui supilti. Gaminamas iš medžio, metalo ar keramikos (Tanaka 2016, p. 24).

Arbatos ceremonijos rūšys

Yra keletas skirtingų rūšių arbatos ceremonijų, jos turi specifinius pavadinimus, priklausomai nuo dienos meto, tam tikros progos ar sezono:

• akacuki no čiadži (暁の茶事 akatsuki no chaji) – aušros sutikimo arbatos ceremonija, ruošiama žiemos metu;
• jūzari no čiadži (夕ざりの茶事 yūzari no chaji) – ankstaus vakaro arbatos ceremonija, ruošiama šiltesniais mėnesiais;
• asa čia (朝茶 asa cha, liet. „ryto arbata“) – arbatos ceremonija, ruošiama vėsiais karštos vasaros rytais;
• šiogo no čiadži (正午の茶事 shōgo no chaji) – vidurdienio arbatos ceremonija;
• šioburas (初風炉 shoburo) – ši arbatos ceremonija ruošiama gegužės mėnesį, kuomet pirmą kartą panaudojama nešiojamoji krosnelė;
• jobanaši (夜咄 yobanashi) rengiama žiemos vakare siekiant pasimėgauti arbatos ceremonija vėluoju metu žvakės apšviestame arbatos kambaryje;
• hacugama (初釜 hatsugama) – ši arbatos ceremonija yra vienintelis kartas, kuomet mokytojas ruošia arbatą ir užkandžius savo mokiniams. Dažniausiai mokytojas perduoda mokymus žodžiu, todėl ši arbatos ceremonija ypatinga tiek mokytojui, tiek mokiniams (Japanese Tea Ceremony, 2007–2011).

Užkandžiai

Svečiams patiekiamas lengvas užkandis – kaisekis (懐石 kaiseki). Šeimininkas perduoda padėklą, kuriame lakuotuose dubenėliuose patiekti išvirti ryžiai, miso (味噌 miso) sriuba ir dubenėlis su šviežiais jūrų produktais. Sakė (酒 sake) iš geležinio ąsočio įpilama į seklias lėkšteles – sakadzukius (さかずき sakazuki). Pagrindinis patiekalas susideda iš jūrų produktų ir daržovių, virtų sultinyje – nimone (にもの nimono). Maistas yra šviežias, sezoninis, kruopščiai paruoštas, be dekoracijų (Japan: profile of a nation, 1994, p. 333)

Saldumynai

Suklestėjus arbatos kultūrai, Muromačio laikotarpiu (室町時代 Muromachi jidai 1336–1573 m.) tapo populiarūs saldumynai. Žodžio saldumynai, t. y. „kaši“ (菓子kashi), pirmoji reikšmė  – „tai, kas iš medžio“. Tai reiškia, jog dabartinių saldumynų atitikmuo buvo riešutai ir vaisiai, pavyzdžiui: kaštainiai, persikai, persimonai, abrikosai ir kt. Norint išgauti skirtingas saldumynų formas, reikėjo juos sumaišyti su ryžių mase arba miltais. Galiausiai (aliejuje, vandenyje ir pan.) išvirtus saldumynus buvo galima skanauti per arbatos ceremoniją. Saldumynai, kuriuos dabar žinome, atsirado Edo laikotarpio (江戸時代 Edo jidai, 1603–1868 m.) pabaigoje.

Šių saldumynų išskirtinė forma bei spalva rodo glaudų ryšį su metų laikais. Remiamasi tuo metu vyraujančiais augalais, gamtos reiškiniais, gyvūnų formomis:

• sausį dominuoja slyvos, pušys, vėžliai;
• vasarį – ledas, sniegas;
• kovą populiarios lauko gėlės ar persiko žiedai, drugelio formos;
• balandį – japoniškos vyšnios žiedai;
• gegužę – ryžių pyragėliai, irisai;
• birželį – neprinokusi slyva, hortenzija;
• liepą – lelija, upė, gvazdikas;
• rugpjūtį – bangos, vanduo;
• rugsėjį ir spalį dominuoja mėnulio formos atkartojimas, kaštainiai, chrizantemos;
• lapkritį – šalna, įvairių spalvų saldumynai primena medžių lapus;
• gruodis – metų pabaiga, todėl saldumynų lėkštėje patiekiami vaisiai ar paberiama nukritusių medžių lapų (Tanaka 2016, p. 55-56).

Geriant tirštą mačios arbatą, patiekiami saldumynai namagašiai (生菓子 namagashi), jie valgomi prieš arbatos plakimą (Tanaka 2016, p. 68). Geriant skystąją mačios arbatą, pasiūloma čigašio (ちがし chigashi) saldumynų. Jie dažniausiai patiekiami ant laku padengtų padėklų. Jų kiekis priklauso nuo svečių skaičiaus, kiekvienam po vieną. Visgi jei saldumynas skiriasi spalva ar forma, galima skanauti ir kelis. Svarbu įsitikinti, jog visiems svečiams užteks paragauti po kelis saldumynus (Tanaka 2016, p. 72). Neretai namagašio saldumynai patiekiami ir prie skystosios arbatos (Tanaka 2016, p. 68).

Arbatos kambarys

Laikui bėgant, arbatos kambario čiašicu (茶室 chashitsu) dydis keitėsi, tačiau jo konstrukcija liko panaši į šių dienų. Arbatos kambarys pastatyta ant medinių stulpų su grindimis, pakeltomis nuo žemės, su bambukinėmis lubomis, popieriumi dengtais langais, slankiosiomis durimis – fusuma (ふすま fusuma). Stogas – šiaudinis, skiedrinis arba retkarčiais čerpinis (Palmer 1983, p. 361). Arbatos kambario sienos siekia 1,8 metro aukščio, o standartinių grindų ilgis – 3 metrai. Kambarys sukonstruotas iš trapių, natūralių medžiagų (Statler 1984, p. 96).

Į arbatos kambarį įėjęs svečias nišoje, vadinamoje tokonoma (床の間 tokonoma), randa pakabintą kaligrafijos ritinėlį, susidedantį iš žinomų, vertikalia linija parašytų frazių. Taip pat demonstruojami ritinėliai su poemomis ar piešiniais. Labiausiai vertinamas dzen vienuolio kaligrafijos darbas (Palmer 1983,  p. 362). Svečiui labai svarbu apžiūrėti, apmąstyti kaligrafijos ritinėlį, kurį išrinkęs pakabino meistras (Mair, Hoh 2011, p. 109). Nišoje taip pat yra gėlių, tačiau tik minimaliai apkarpytų, kad neatrodytų per daug prabangiai ar ryškiai. Gėlių paskirtis – parodyti grožį, perteikti sezono dvasią, svetingumą svečiui, sukurti darnų ryšį su vaza bei niša. Pasirenkamos to metų laiko gėlės, tačiau žydinčios ne visus metus. Dažnai iki metų pabaigos naudojamos baltos kamelijos, prasidėjus naujiems metams – spalvotos gėlės. Norint pabrėžti metų laiką, naudojama kamelijos šakelė arba šakelė su sprogstančiais pumpurais (Tanaka 2016, p. 83).

Dabartiniais laikais arbatos ceremonija nebūtinai vyksta arbatos kambariuose. Ceremonijos atliekamos ir atvirose erdvėse ar viešbučiuose. Pastaruoju metu imta naudoti kėdes ir stalus. Tai  patogu svečiams, jei jiems sudėtinga sėdėti sukryžiavus kojas. Prie stalelio jie gali ramiai mėgautis arbatos ceremonija (Tanaka 2016, p. 45).

Etiketas

Tai neatsiejama arbatos ceremonijos dalis; būtina paisyti etiketo tiek arbatos ceremonijos meistrui, tiek svečiams. Arbatos ceremonijoje gali dalyvauti keletas svečių. Nedidelę grupę sudaro 4–5 svečiai. Pirmasis svečias yra svarbiausias, vadinamas šiokiaku (正客 shōkyaku), antrasis – džikiaku (次客 jikyaku), kiti svečiai vadinami kiaku (客 kyaku). Paskutinis svečias vadinamas cume (つめ tsume) (Japanese Tea Ceremony, 2007–2011). Įeidami į arbatos kambarį, svečiai turi susėsti į jiems skirtas vietas, išskirtas pagal rangą. Žemiausio rango atstovas sėdi prie durų. Svarbu nepamiršti nusimauti papuošalų, nes jie gali pakenkti trapiems ceremonijoje naudojamiems indams, nevaikščioti pro svečių nugaras, svarbu matyti vienas kito veidus (Tanaka 2016, p. 29–31).

Arbatos sodas

Arbatos sodas, rodžis (路地 roji), nepanašus į tipišką sodą (Statler 1984, p. 96). Sode auga samanos, krūmokšniai, tačiau jis prižiūrėtas ir sutvarkytas. Samanos apvalytos, akmenys nuplauti, sodas apipurkštas šviežiu vandeniu, taip sukuriamas grynumo bei tyrumo jausmas (Statler 1984, p. 96). Sodas yra kelias, vedantis į arbatos kambarį, ir suprojektuotas taip, kad svečiai jaustųsi, tarytum įžengiantys į kitą pasaulį. Įrengtas cukubajus (蹲 tsukubai) – nedidelis akmeninis baseinėlis, į kurį pro bambukinį vamzdelį teka vanduo. Cukubajus yra svarbus prieš įeinant į arbatos kambarį, juo pasemiamas vanduo hišiaku (柄杓 hishaku). Šiuo vandeniu svečiai nusiplauna rankas ir šiek tiek vandens išgeria iš rieškučių. Cukubajus dažnai randamas daugumoje klasikinių japoniškų sodų ar šventyklų aplinkose (Japanese Tea Ceremony, 2007–2011). Uždegami akmeniniai žibintai. Paskutinis svečias iš vidaus uždaro slankiąsias duris ir taip savotiškai izoliuojamasi nuo išorinio pasaulio (Statler 1984, p. 96).

3 meistrai

Prie arbatos ceremonijos vystymosi prisidėjo meistrai Murata Šuko (村田珠光 Murata Shukō) (mirė 1502 m.), Takeno Džo (武野 紹鴎 Takeno Jō) (1502–1555 m.). Senas Rikiū (千利休 Sen Rikyu) (1522–1591) ištobulino iki šiandien išlikusią arbatos ceremoniją (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228).

Meistras Murata Šuko arbatos gėrimui vėl suteikė kuklumo (Mair, Hoh 2011, p. 98). Nors sulaukęs 30-ies tapo Daitokudžio (大徳寺 Daitokuji) šventyklos, įsikūrusios Kiote, šventiku, tačiau niekada nepasižymėjo drausme, nevykdė įsakymų ir dažnai užsnūsdavo medituodamas arba budistinių raštų skaitymo metu. Išeitį pasiūlė gydytojas – gerti žaliąją arbatą. Taip Šuko atsidavė arbatai ir išplėtojo savąjį arbatos mokslą. Arbatos ceremonijos praktikavimą pradėjo paprastu soano (そあん soan, liet. „šiaudinė trobelė“) stiliumi (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228). Šuko tikėjo, jog arbata yra daugiau nei pasilinksminimas ar nauda sveikatai. Jo nuomone, arbatos gėrimas bei ruošimas gali būti dzen išraiška. Anot Šuko, kiekvienas kasdieninio gyvenimo veiksmas gali vesti į nušvitimą. Taip Šuko plėtojo naują estetinę praktiką, ieškodamas netobulų ir paprastų kasdienio gyvenimo objektų grožio. Atradęs japoniškų indų grožį, atsisakė prabangių kiniškų indų (Urasenke, 2015). Nepritarė ir vandens virimui bronziniame žarijų inde, vietoj jo įrengė kvadratinį židinį grindyse (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228).

Arbatos meistras Takeno Džo akcentavo paprastą neapdirbtos medienos grožį, nedažytas sienas (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228). Nors pats buvo turtingas, nemėgo girtis ir teikė pirmenybę paprastai aplinkai su neišsiskiriančiais indais (Urasenke, 2015). Plėtodamas arbatos ceremonijos ritualą, pritaikė vabi (侘び wabi) ir ičigo iči-e (一期一会 ichigo ichie) – pagrindinius estetinius principus. Pirminė vabi reikšmė – vienatvės ir ilgesio jausmas, tačiau vėliau šis žodis įgijo prabangos atsisakymo, paprastų dalykų grožio išraišką. Teigiama, jog antrinė vabi reikšmė ir sudaro arbatos ceremonijos esmę.

Ičigo iči-e reikšmė – „vienas susitikimas vienu metu“ (Mair, Hoh 2011,  p. 100). Takeno Džo rūpėjo tarpusavio bendravimas, kiekvieną susitikimą jis laikė nepaprastu įvykiu. Arbatos ceremonijos metu stengėsi suteikti žmonėms ypatingą jausmą, kad šis jausmas patiriamas pirmą kartą, o kai ceremonija pasibaigs – viskas išnyks ir taps nebepakartojama. Visgi, norint įsigilinti į ičigo iči-e principą, pirmiausia reikia gerai suprasti vabi (Mair, Hoh 2011, p. 101).

Kitas meistras – Senas Rikiū įtvirtino arbatos ruošimą ne atskiroje erdvėje, o svečių akivaizdoje – pačiame arbatos kambaryje (Japan profile of a Nation. 1994, p. 332). Jis suprojektavo žemą įėjimą į arbatos kambarį. Toks erdvės sumažinimas simbolizuoja atsiskyrimo nuo pasaulietinio gyvenimo jausmą, leidžia pajusti intymumo patirtį, lygybės tarp svečių bei šeimininko išraišką. Į arbatos ceremoniją Senas Rikiū įtraukė kaisekį, o vabi principą akcentavo kaip svarbiausią (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228).

Arbatos mokyklos

Yra trys pagrindinės arbatos ceremonijos mokyklos, vadinamos Sansenke (三千家 Sansenke). Šios mokyklos laikytos pagrindinėmis, nes kraujo ryšiais siejamos su arbatos ceremonijos meistru Senu Rikiū  (Japanese Tea Ceremony, 2007–2011 m.). Rikiū arbatos kelias buvo perduotas vaikaičiui Sotanui (千宗旦 Sōtan). Sotanui pasitraukus, jo trys sūnūs įkūrė savo arbatos mokyklas (Palmer 1983,  p. 361):

Senas Sošicu (千宗室 Sen Sōshitsu) (1622–1697 m.) įkūrė Urą Senke (裏千家 Ura Senke) – ši mokykla turi daugiausia pasekėjų. Čia mačios arbata yra stipriai plakama, kol susidaro viršutinio arbatos sluoksnio putos (Japanese Tea Ceremony, 2007–2011). Uros Senke mokyklų yra visame pasaulyje: Šiaurės, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Europoje, Okeanijoje, Azijoje, Afrikoje (Urasenke, 2015).

• Sosa (宗左 Sōsa) (1613–1672 m.) įkūrė Omote Senke (表千家 Omote Senke) – tai antra pagal dydį mokykla. Mačios arbata plakama kiek silpniau, todėl būna mažiau putų ir jos susidaro šonuose. Arbatos vidurys laikomas ežeru, todėl jame putų nėra. Šioje mokykloje naudojami žymiausių amatininkų ar brangiausių firmų indai (Japanese Tea Ceremony, 2007–2011). Ura Senke bei Omote Senke yra pagrindinės Japonijos arbatos mokyklos (Palmer 1983,  p. 361).
• Sošiu (宗守 Sōshu) (1593–1675) įkūrė Mušianokodži Senke (武者小路千家 Mushanokōji Senke). Tai mažiausiai pasekėjų turinti mokykla (Japanese Tea Ceremony, 2007–2011).

Naudota literatūra

1. Furuya K., Tea. Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha Ltd, p. 359.
2. Japan: Profile of a nation, 1994. Tea ceremony. Japan: Profile of a nation. Tokyo, New York, London: Printed in Japan. p. 331-335.
3. Mair, H. V., Hoh, E., 2011.Tikroji arbatos istorija. Vilnius: Mintis.
4. Palmer, A., 1983. Tea ceremony. Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha Ltd. p. 360-364.
5. Statler, O., 1984. All-Japan: the catalogue of everything Japanese. New York: Quill.+
6. Tanaka S., 2016. Japoniška arbatos gėrimo ceremonija pradedantiesiems. Kaunas: Taurapolis.
7. The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993. The culture of tea. The Cambridge Encyclopedia of Japan. New York, Melbourne: Cambridge University Press. p. 228.

Šaltiniai

1. Japanese Tea Ceremony, 2011. Design of the Tea garden. Japanese Tea Ceremony. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
2. Japanese Tea Ceremony, 2011. Etiquette for Guests. Japanese Tea Ceremony. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
3. Japanese Tea Ceremony, 2011. Sasenke Tea Schools in Japan. Japanese Tea Ceremony. [internete] Prieiga per internetą: <Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
4. Japanese Tea Ceremony, 2011. Types of the Japanese Tea Ceremony. Japanese Tea Ceremony. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
5. Reider T. N., 2015. Chanoyu: Following Ceremony to a Tea. Phi Kappa Phi Forum, 95 (1), p. 33. Prieiga per internetą: ebscohost Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
6. Solala T., 2010. Cha dao: The Way of Tea, Tea As a Way of Life. London: Singing dragon.
7. Urasenke, 2015. Chado Origins and History. Urasenke. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
8. Urasenke, 2015. Urasenke Foundation Offices and Chado Urasenke Tankokai Associations. Urasenke. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].

Redagavo Leta Gumuliauskaitė.