Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Japoniška arbatos ceremonija

Japoniška arbatos ceremonija

Arbatos ceremonija (茶の湯 chanoyu, liet. „karštas vanduo arbatai“), struktūruotas žalios arbatos paruošimas svečių kompanijoje. Arbatos ceremonija įtraukia maisto paruošimą bei patiekimą, architektūros išmanymą, sodininkystę, keramiką, kaligrafiją, istoriją ir religiją (Japan: profile of the nation, 1994, p. 331).

Istorija

VIII a. iš Kinijos atvežti arbatos lapeliai į Japoniją. Imperatorius Šiomu (聖武天皇 Shōmu Tennō), atsidavęs budistas, kvietė budistų vienuolius į religinę ceremoniją, kurioje imperatoriaus valdymo laikotarpiu 724-749 m., tiekė arbatą. Nuo 815 m. budistų vienuolis Eičiu (Eichu), imperatoriaus Sagos (嵯峨天皇 Saga Tennō) valdymo laikotarpiu 809-823 m. taip pat tiekė arbatą. Arbatos gėrimu mėgaudavosi ir aukštesnieji valdininkai, tačiau netrukus arbatos gėrimas tapo nepraktikuojamu dėl nežinomų priežasčių (Reider 2017, p. 33).

Arbatos atgimimas priskiriamas japonų dvasininkui Eisajui (栄西 Eisai), kuris ankstyvuoju Kamakuros laikotarpiu (鎌倉時代 Kamakura jidai, 1185-1333) grįžęs iš budistinių mokymų Kinijoje, atvežė arbatmedžio sėklų (Palmer 1983, p. 360). Tai buvo kininio arbatmedžio (Camellia sinesis) sėklos (Mair, Hoh 2011, p. 91). Japonijoje Eisajus skelbė dzenbudizmą ir arbatą siūlė kaip vaistą, užveisdamas arbatos sodą Kiūšiū (九州 Kyūshū), Hirado (平戸 Hirado) salose, Senkodži (千光寺 Senkoji) šventykloje ir kt., kur arbatmedžiai auginami ir dabartiniais laikais. Atvežtas sėklas Eisajus nusiuntė Kiote (京都 Kyoto) įsikūrusios Kodzandži (高山寺 Kozanji) šventyklos dvasininkui Mioe (Myoe), kuris arbatmedžio sėklas pasėjo Udžio (宇治 Uji) apylinkėse, į pietus nuo Kioto. Ši dirva buvo tinkama augti kininiam arbatmedžiui ir išaugusi tapo žinoma kaip „tikroji arbata“ (Mair, Hoh 2011, p. 91). Siekdamas viešai patvirtinti savo teiginius apie arbatos, kaip vaisto vartojimą, Eisajus parašė mokslinį traktatą Kissa Jodžioki (喫茶養生記 Kissa Yojoki, liet. „Gerk arbatą ir puoselėk gyvenimą“) (Palmer 1983, p. 360). Šiame traktate Eisajus teigė, jog ilgo gyvenimo paslaptis randama arbatos gėrime, kadangi ji yra vertingiausias vaistas. Taip pat pabrėžiama sveikų penkių organų veikla, kurių svarbiausia širdis. Šių organų stiprinimui ir ilgaamžiškumui išlaikyti svarbu gerti arbatą (Reider 2015, p. 33). Traktate Eisajus rekomendavo gerti arbatą ir gydant ligas, pvz: apetito praradimas, paralyžius, šunvotės, beriberis (Solala 2010,  p. 58).

Ankstyvajame XIII a. dvasininkas Dogenas ((道元禅師 Dōgen Zenji) kartu su puodžiumi Toširo (Toshiro) vyko į Kiniją mokytis Songų dinastijos (宋朝 Sòng cháo, 960–1279) keramikos. Grįžęs į Japoniją, Toširo netoli Aičio prefektūros (愛知県 Aichiken) atidarė keramikos dirbtuvę. Gamintos garsios Songų dinastijos indų kopijos buvo labai vertinamos ir kolekcionuojamos. Tuo pat metu dvasininkas Eidzonas (叡尊 Eizon) kelionėse aplink Japoniją skleidė dzen idėjas, gyrė gydomąsias arbatos galias. Tokiu būdu Eidzonas išpopuliarino ne tik dzen, bet ir arbatos gėrimą (Palmer 1983, p. 360).

Jau XIV a. Japonijoje arbatos gėrimas paplito į samurajų (侍 samurai) klasę. Tarp kariuomenės vadų, turtingų pirklių, arbatos susiėjimai virto prabangiais vakarėliais. Prie arbatos puodelių diskutuodavo verslo klausimais, tarėsi dėl kovos strategijų, demonstravo dosnumą viešoje aplinkoje. Kadangi šios klasės nepriklausė aristokratams, galima prielaida, jog jų arbatos ceremonijos tikslas buvo išsiugdyti rafinuotas manieras, tuo siekiant įgyti aukštesnį statusą visuomenėje (Reider 2015, p. 33).

Arbata

Arbatos ceremonijos metu naudojama malta žalia arbata – mačia (抹茶 maccha). Pasiruošimas mačia arbatai prasideda likus kelioms savaitėms iki derliaus nuėmimo, kuomet uždengiami lapeliai nuo tiesioginių saulės spindulių. Šis metodas sulėtina augimą, paverčia lapelius tamsiai žaliais, sukelia amino rūgščių gamybą. Taip susiformuoja saldesnis arbatos skonis. Geriausias lapelių derlius nurenkamas rankomis (Solala 2010, p. 154). Dubenėlyje sumalus arbatą, pripilama karšto vandens ir greitai suplakama naudojant plakimo šluotelę. Arbata tampa drumsta, unikalaus skonio (Furuya 1983, p. 359). 30 g mačia arbatos paruošimui skiriama apie valandą laiko (Solala 2010, p. 154).

Mačia skirstoma į tirštąją ir skystąją arbatas. Skystoji arbata ruošiama suplakant iki putų ir geriama iš atskirų puodelių. Tirštosios arbatos vienam puodeliui skiriama trigubai daugiau arbatos miltelių, todėl ruošiama užmaišant arbatą. Tirštąją arbatą patiekiama gerti visiems iš vieno puodelio, kadangi manoma, jog vienas arbatos puodelis padeda arbatos ceremonijos svečiams suartėti (Tanaka 2016, p. 75). Iš vieno puodelio vaišinasi 3-5 asmenys (Tanaka 2016, p. 78).

Indai

  • Būtiniausi indai arbatos gėrimo ceremonijos metu:
  • Arbatos indas – čiakis (茶器 chaki) naudojamas tirštai mačia arbatai. Skystai mačia arbatai naudojamas indas – natsumė (棗  natsume).
  • Arbatos puodelis – jame ruošiama mačia arbata. Gali būti porcelianiniai ir keramikiniai puodeliai. Žiemos sezonu puodeliai būna gilesni, kad arbata išliktų karšta ilgesnį laiką.
  • Arbatos samtelis – čiašiaku (茶杓 chashaku), skirtas semti arbatos milteliams. Dažniausiai naudojami bambukiniai samteliai padengti japonišku laku.
  • Arbatos plakimo šluotelė – čiasenas (茶筅 chasen).
  • Arbatos šluostelė – čiakinas (茶巾 chakin), naudojama iššluostyti arbatos puodelio vidų (Tanaka 2016, p. 23).
  • Indai, reikalingi vandens paruošimui:
  • Nešiojama krosnelė – virdulys – furas (ふろ furo).
  • Vandens indas – midzusašis (水差し mizusashi), skirtas vandens temperatūros reguliavimui.
  • Vandens samtelis – čišiaku (ちしゃく chishiaku), semiamas šaltas arba šiltas vanduo.
  • Dangčio padėklas – futaokis (蓋置 futaoki), skirtas padėti virdulio dangti arba atremti vandens samtelį.
  • Vandens dubenėlis – kensui (建水 kensui), naudojamas likusio vandens puodelyje supylimui. Pagamintas iš medžio, metalo ar keramikos (Tanaka 2016, p. 24).

Arbatos ceremonijos rūšys

Išskiriamos skirtingų rūšių arbatos ceremonijos, turinčios specifiškus pavadinimus priklausomai nuo dienos meto, tam tikros progos ar sezono.

  • Akacuki no čiadži (暁の茶事 akatsuki no chaji) – aušros sutikimo arbatos ceremonija, ruošiama žiemos metu.
  • Jūzari no čiadži (夕ざりの茶事 yūzari no chaji) – ankstaus vakaro arbatos ceremonija, ruošiama šiltesniais mėnesiais.
  • Asa čia (朝茶 asa cha, liet. „ryto arbata“) – arbatos ceremonija ruošiama vėsiais karštos vasaros rytais.
  • Šiogo no čiadži (正午の茶事 shōgo no chaji) – vidurdienio arbatos ceremonija.
  • Šioburas (初風炉 shoburo) – ši arbatos ceremonija ruošiama gegužės mėnesį, kuomet vyksta pirmasis nešiojamos krosnelės panaudojimas.
  • Jobanaši (夜咄 yobanashi) – rengiama žiemos vakare su tikslu pasimėgauti arbatos ceremonija vėluoju metu, žvakės apšviestame arbatos kambaryje.
  • Hacugama (初釜 hatsugama) – ši arbatos ceremonija yra vienintelis kartas, kuomet mokytojas ruošia arbatą ir užkandžius savo mokiniams. Dažniausiai mokytojas perduoda mokymus žodžiu, todėl ši arbatos ceremonija yra ypatinga tiek mokytojui, tiek mokiniams (Japanese Tea Ceremony, 2007-2011).

Užkandžiai

Svečiams patiekiamas lengvas užkandis – kaisekis (懐石 kaiseki). Šeimininkas perduoda padėklą, kuriame lakuotuose dubenėliuose išvirti ryžiai, įpilta miso (味噌 miso) sriuba bei dubenėlis su šviežiais jūros produktais. Sakė (酒 sake) iš geležinio ąsočio įpilama į seklias lėkšteles – sakadzukius (さかずき sakazuki). Pagrindinis patiekalas susideda iš jūros produktų ir daržovių, virtų sultinyje – nimone (にもの nimono). Maistas yra šviežias, sezoninis, kruopščiai paruoštas, be dekoracijų (Japan: profile of a nation, 1994, p. 333)

Saldumynai. Suklestėjus arbatos kultūrai, Muromači laikotarpiu (室町時代 Muromachi jidai 1336-1573) tapo populiarūs saldumynai. Žodžio „saldumynai“ – „kaši“ (菓子kashi) pirmoji reikšmė  – „tai, kas iš medžio“. Tai reiškia, jog dabartinių saldumynų atitikmuo buvo riešutai ir vaisiai, pavyzdžiui: kaštainiai, persikai, persimonai, abrikosai ir kt. Norint išgauti skirtingas saldumynų formas, reikėjo juos sumaišyti su ryžių mase arba miltais. Galiausiai saldumynus išvirus (aliejuje, vandenyje ir pan.), buvo galima skanauti arbatos ceremonijos metu. Saldumynai, kuriuos žinome šiai dienai, atsirado Edo laikotarpio (江戸時代 Edo jidai, 1603-1868) pabaigoje.

Šių saldumynų išskirtinė forma bei spalva rodo glaudų ryšį su metų laikais. Remiamasi tuo metu vyraujančiais augalais, gamtos reiškiniais, gyvūnų formomis:

  • Sausį – dominuoja slyvų medžiai, pušys, vėžliai;
  • Vasarį – ledas, sniegas;
  • Kovą – populiarios lauko gėlės ar persiko žiedai, drugelio formos;
  • Balandį – japoniškos vyšnios žiedai;
  • Gegužę – ryžių pyragėliai, irisai;
  • Birželį – neprinokusi slyva, hortenzija;
  • Liepą – lelija, upė, gvazdikas;
  • Rugpjūtį – bangos, vanduo;
  • Rugsėjį ir spalį – dominuoja mėnulio formos atkartojimas, kaštainiai, chrizantemos;
  • Lapkritį – šalna, įvairių spalvų saldumynai primena medžių lapus;
  • Gruodis – metų pabaiga, todėl ant patiekiamų saldumynų lėkštės patiekiami vaisiai ar paberiami nukritę medžių lapai (Tanaka 2016, p. 55-56).

Geriant tirštą mačia arbatą, pateikiami saldumynai – namagašis (生菓子 namagashi), kurie valgomi prieš arbatos plakimą (Tanaka 2016, p. 68). Geriant skystąją mačia arbatą pasiūlomi saldumynai – čigašis (ちがし chigashi). Čigašio saldumynai dažniausiai patiekiami ant laku padengtų padėklų. Jų kiekis priklauso nuo svečių skaičiaus, kiekvienam po vieną. Visgi jei saldumynas skiriasi spalva ar forma, galima skanauti ir kelis, įsitikinus, jog visiems svečiams užteks paragauti po kelis saldumynus (Tanaka 2016, p. 72). Neretai namagašio saldumynai patiekiami ir prie skystosios arbatos (Tanaka 2016, p. 68).

Arbatos kambarys

Laikui bėgant arbatos kambario čiašicu (茶室 chashitsu) dydis keitėsi, tačiau jo konstrukcija liko panaši į šių dienų. Statyta ant medinių stulpų su pakeltomis nuo žemės grindimis, bambukinėmis lubomis, popieriumi dengtais langais, slankiojančiomis durimis – fusuma (ふすま fusuma). Stogas – šiaudinis, skiedrinis ar retkarčiais čerpinis (Palmer 1983,  p. 361). Arbatos kambario sienos siekia 1,8 metro aukščio, o standartinių grindų ilgis – 3 metrai. Kambarys sukonstruotas iš trapių, natūralių medžiagų (Statler 1984, p. 96).

Į arbatos kambarį įėjęs svečias nišoje, vadinamoje tokonoma (床の間 tokonoma), randa pakabintą kaligrafijos ritinėlį, susidedantį iš žinomų, vertikalioje linijoje parašytų frazių. Taip pat demonstruojami ritinėliai su poemomis ar piešiniais. Labiausiai vertinamas dzen vienuolio kaligrafijos darbas (Palmer 1983,  p. 362). Svečiui labai svarbu apžiūrėti, apmąstyti kaligrafijos ritinėlį, kurį išrinkęs pakabino meistras (Mair, Hoh 2011, p. 109). Nišoje taip pat yra gėlių, tačiau tik minimaliai apkarpytų, kad neatrodytų per daug prabangiai ar ryškiai. Gėlių paskirtis – parodyti savo grožį, perteikti sezono dvasią, svetingumą svečiui, sukurti darnų ryšį su vaza bei niša. Pasirenkamos to metų laiko gėlės, tačiau žydinčios ne visus metus. Dažnai iki metų pabaigos naudojamos baltos kamelijos, prasidėjus naujiems metams – spalvotos gėlės. Norint pabrėžti metų laiką, naudojama kamelijos šakelė arba šakelė su sprogstančiais pumpurais (Tanaka 2016, p. 83).

Dabartiniais laikais nebūtinai arbatos ceremonija vyksta arbatos kambariuose. Ceremonija atliekama ir atvirose erdvėse ar viešbučiuose. Pastaruoju metu imta naudoti kėdes ir stalus. Stalelis patogus svečiams, kuriems sudėtinga sėdėti po savimi sukryžiavus kojas. Prie stalelio jie gali ramiai pasimėgauti arbatos ceremonija (Tanaka 2016, p. 45).

Etiketas

Tai neatsiejama arbatos ceremonijos dalis ir etiketo paisymas būtinas tiek arbatos ceremonijos meistrui, tiek svečiams. Arbatos ceremonijoje gali dalyvauti keletas svečių. Nedidelį susitikimą sudaro 4-5 svečiai. Pirmasis svečias yra svarbiausias, vadinamas šiokiaku (正客 shōkyaku), antrasis – džikiaku (次客 jikyaku), kiti svečiai vadinami kiaku (客 kyaku). Paskutinysis svečias vadinamas cume (つめ tsume) (Japanese Tea Ceremony, 2007-2011). Įeidami į arbatos kambarį, svečiai turi susėsti į jiems skirtas vietas, išskirtas pagal rangą. Žemiausias rangas sėdi prie durų. Svarbu nepamiršti nusiimti papuošalus, nes jie gali pakenkti trapiems ceremonijoje naudojamiems indams. Nevaikščioti pro svečių nugaras, svarbu matyti vienas kito veidus (Tanaka 2016, p. 29-31).

Arbatos sodas

Arbatos sodas, rodžis (路地 roji), nepanašus į tipišką sodą (Statler 1984, p. 96). Sode auga samanos, krūmokšniai, tačiau jis prižiūrėtas ir sutvarkytas. Samanos apvalytos, akmenys nuplauti, sodas apipurkštas šviežiu vandeniu, taip sukuriantis grynumo bei tyrumo jausmą (Statler 1984, p. 96). Sodas yra kelias, vedantis į arbatos kambarį ir suprojektuotas taip, kad svečiai jaustųsi, tarytum įžengiantys į kitą pasaulį. Įrengtas cukubajus (蹲 tsukubai) – nedidelis akmeninis baseinėlis, į kurį pro bambukinį vamzdelį teka vanduo. Cukubajus yra svarbus prieš įeinant į arbatos kambarį. Iš cukubajaus pasemiamas vanduo hišiaku (柄杓 hishaku), kuriuo svečiai apsivalo rankas ir šiek tiek vandens išgeria iš rieškučių. Cukubajus dažnai randamas daugumoje klasikinių japoniškų sodų ar šventyklų aplinkose (Japanese Tea Ceremony, 2007-2011). Uždegami akmeniniai žibintai. Paskutinysis svečias uždaro slankiojančias duris iš vidaus, padarydamas savotišką izoliaciją nuo išorinio pasaulio (Statler 1984, p. 96).

3 meistrai

Prie arbatos ceremonijos vystymosi prisidėjo meistrai – Murata Šuko (村田珠光 Murata Shukō) (mirė 1502),  Takeno Džo (武野 紹鴎 Takeno Jō) (1502-1555). Senas Rikiū (千利休 Sen Rikyu) (1522-1591) ištobulino arbatos ceremoniją, kurią turime šiandien. (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228).

Meistras Murata Šuko grąžino arbatą prie kuklios kilmės (Mair, Hoh 2011, p. 98). Nors sulaukus 30-ies tapo Daitokudžio (大徳寺 Daitokuji) šventyklos, įsikūrusios Kiote, šventiku, tačiau niekada nepasižymėjo drausme, nevykdė įsakymų ir dažnai užsnūsdavo meditacijos ar budistinių raštų skaitymo metu. Išeitį jo elgesiui pasiūlė gydytojas – gerti žalią arbatą. Taip Šuko atsidavė arbatai ir išplėtojo savąjį arbatos mokslą. Arbatos ceremonijos praktikavimą pradėjo paprastu soan (そあん soan, liet.„šiaudinė trobelė“) stiliumi (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228). Šuko tikėjo, jog arbata buvo daugiau nei pasilinksminimai ar nauda sveikatai. Jo nuomone, arbatos gėrimas bei ruošimas galėjo būti dzen išraiška. Šuko tikėjo, jog kiekvienas kasdieninio gyvenimo veiksmas galėjo vesti į nušvitimą. Taip Šuko plėtojo naują estetinę praktiką, ieškodamas grožio netobulume bei paprastuose kasdienio gyvenimo objektuose. Atradęs japoniškų indų grožį, atsisakė prabangių kiniškų indų (Urasenke, 2015). Nepritarė ir vandens virimui bronziniame žarijų inde. Jo vietoje, įrengė kvadratinį židinį grindyse (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228).

Arbatos meistras – Takeno Džo – akcentavo paprastą neapdirbtos medienos grožį, nedažytas sienas (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228). Nors pats buvo turtingas, jis nemėgo rodytis ir teikė pirmumą paprastai aplinkai su neišsiskiriančiais indais (Urasenke, 2015). Plėtojant arbatos ceremonijos ritualą, jis pritaikė vabi (侘び wabi) ir ičigo iči-e (一期一会 ichigo ichie) – pagrindinius estetinius principus. Pirminė vabi reikšmė – vienatvės ir ilgesio jausmas, tačiau vėliau šis žodis įgavo prabangos atsisakymo, grožio radimą paprastume, išraišką. Teigiama, jog antrinė vabi reikšmė ir sudaro arbatos ceremonijos esmę.

Ičigo iči-e reikšmė – „vienas susitikimas vienu metu“ (Mair, Hoh 2011,  p. 100). Takeno Džo rūpėjo tarpusavio bendravimas ir kiekvieną susitikimą jis matė kaip nepaprastą įvykį. Arbatos ceremonijos metu jis stengėsi suteikti žmonėms ypatingą jausmą: šis jausmas patiriamas pirmą kartą, o kai ceremonija pasibaigs – viskas išnyks ir taps nebeatkartojama. Visgi norint įsigilinti į ičigo iči-e principą, pirmiausiai reikia gerai suprasti vabi (Mair, Hoh 2011, p. 101).

Kitas meistras – Senas Rikiū, įtvirtino arbatos ruošimą ne atskiroje erdvėje, tačiau svečių akivaizdoje – tame pačiame arbatos kambaryje (Japan profile of a Nation. 1994, p. 332). Sukūrė žemą įėjimą į arbatos kambarį. Toks erdvės sumažinimas įgavo atsiskyrimo nuo pasaulietinio gyvenimo jausmą, intymumo patirtį, lygybės tarp svečių bei šeimininko išraišką. Į arbatos ceremoniją Senas Rikiū įtraukė kaisekį, o vabi principą, akcentavo kaip svarbiausią (The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993, p. 228).

Arbatos mokyklos

Yra trys pagrindinės arbatos ceremonijos mokyklos, vadinamos Sansenke (三千家 Sansenke). Šios mokyklos laikytos pagrindinėmis, nes kraujo ryšiais siejamos su arbatos ceremonijos meistru Senu Rikiū  (Japanese Tea Ceremony, 2007-2011). Rikiū arbatos kelias buvo perduotas vaikaičiui Sotanui (千宗旦 Sōtan). Po Sotano pasitraukimo, jo trys sūnūs įkūrė savo arbatos mokyklas (Palmer 1983,  p. 361):

  • Senas Sošicu (千宗室 Sen Sōshitsu) (1622-97) įkūrė Ura Senke (裏千家 Ura Senke) – ši mokykla turi daugiausiai pasekėjų. Čia mačia arbata yra plakama stipriai iki viršutinio arbatos sluoksnio putų susidarymo (Japanese Tea Ceremony, 2007-2011). Ura Senke mokyklų yra visame pasaulyje: Šiaurės, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Europoje, Okeanijoje, Azijoje, Afrikoje

(Urasenke, 2015).

  • Sosa (宗左 Sōsa) (1613-72) įkūrė Omote Senke (表千家 Omote Senke) – tai antra pagal dydį mokykla. Mačia arbata plakama kiek silpniau, todėl susidaro mažiau putų ir jos išsidėsčiusios šonuose. Arbatos vidurys laikomas „ežeru“, todėl jame putų nėra. Šioje mokykloje yra naudojami žymiausių amatininkų ar brangiausių filmų indai (Japanese Tea Ceremony, 2007-2011). Ura Senke bei Omote Senke yra pagrindinės arbatos mokyklos Japonijoje (Palmer 1983,  p. 361).
  • Sošiu (宗守 Sōshu) (1593-1675) įkūrė Mušianokodži Senke (武者小路千家 Mushanokōji Senke). Tai mažiausiai pasekėjų turinti mokykla  (Japanese Tea Ceremony, 2007-2011).

 

Naudota literatūra

  1. Furuya K., Tea. Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha Ltd, p. 359.
  2. Japan: Profile of a nation, 1994. Tea ceremony. Japan: Profile of a nation. Tokyo, New York, London: Printed in Japan. p. 331-335.
  3. Mair, H. V., Hoh, E., 2011.Tikroji arbatos istorija. Vilnius: Mintis.
  4. Palmer, A., 1983. Tea ceremony. Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha Ltd. p. 360-364.
  5. Statler, O., 1984. All-Japan: the catalogue of everything Japanese. New York: Quill.+
  6. Tanaka S., 2016. Japoniška arbatos gėrimo ceremonija pradedantiesiems. Kaunas: Taurapolis.
  7. The Cambridge Encyclopedia of Japan, 1993. The culture of tea. The Cambridge Encyclopedia of Japan. New York, Melbourne: Cambridge University Press. p. 228.

Šaltiniai

  1. Japanese Tea Ceremony, 2011. Design of the Tea garden. Japanese Tea Ceremony. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
  2. Japanese Tea Ceremony, 2011. Etiquette for Guests. Japanese Tea Ceremony. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
  3. Japanese Tea Ceremony, 2011. Sasenke Tea Schools in Japan. Japanese Tea Ceremony. [internete] Prieiga per internetą: <Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
  4. Japanese Tea Ceremony, 2011. Types of the Japanese Tea Ceremony. Japanese Tea Ceremony. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
  5. Reider T. N., 2015. Chanoyu: Following Ceremony to a Tea. Phi Kappa Phi Forum, 95 (1), p. 33. Prieiga per internetą: ebscohost Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
  6. Solala T., 2010. Cha dao: The Way of Tea, Tea As a Way of Life. London: Singing dragon.
  7. Urasenke, 2015. Chado Origins and History. Urasenke. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
  8. Urasenke, 2015. Urasenke Foundation Offices and Chado Urasenke Tankokai Associations. Urasenke. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. birželio 7 d.].
0 votes