Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kamaitači

Kamaitači

Kamaitači (jap. 鎌鼬, Kamaitachi) – tai japonų mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, Yōkai), kuris yra dažniausiai sutinkamas Tekančios Saulės šalies Košinecu (jap. 甲信越, Kōshin’etsu) subregiono (Japonijos teritorija, kurią sudaro Jamanaši (jap. 山梨県, Yamanashi-ken), Nagano (jap. 長野県Nagano-ken) bei Nijigatos (jap. 新潟県Niigata-ken) prefektūros) pasakojimuose.

Teigiama, jog šis jokajus savo išvaizda primena žebenkštį, kuri skriedama ant dulkių viesulo, gali sužaloti žmones, su savo į pjautuvus panašiais nagais. Sakoma, kad kamaitači juda taip greitai, kad žmonės tiesiog negeba pastebėti jiems gresiančio pavojaus.

Kai kuriose vietinėse legendose taip pat pasakojama, kad dulkių viesule yra matoma ne viena, bet trys žebenkštys, kurių kiekviena atlieka savo atskirą funkciją: pirmoji žebenkštis žmogų pargriauna, antroji – nupjauna jam kojas, o trečioji – susiuva ir sutvarko žaizdą.

Kilmė

Kamaitači pavadinimo kilmė yra nevienareikšmė.

Pirmoji versija teigia, jog tai yra žodžio kamae tači (jap. 構え太刀, Kamae tachi) (žodis apibūdina pozą, kurią užima žmogus, prieš pradėdamas kovą su kardu) iškraipymas.

Antroji versija teigia, kad kamaitači žodžio pavadinimas yra sietinas su istorija, kuri nutiko Edo mieste (jap. 江戸, Edo). Joje pasakojama, jog vieną dieną vaikai žaidę Edo miesto Kamajos dvare buvo netikėtai įtraukti į sūkurį. Šiems pavyko iš jo ištrūkti, tačiau vėliau žmonės pastebėjo, kad ant vaikų nugarų atsirado žvėries pėdsakai, kurie savo forma priminė kamae tači (jap. 構太刀, Kamae tachi) simbolius.

Pasakojimų variacijos bei įvarovė

Kamaitači legenda bėgant laikui tapo gerai žinoma Tekančios Saulės šalies teritorijoje bei taip pat įgavo naujas bei savitas formas. Kamaitači paprastai atliko neigiamos arba apgavikiškos būtybės rolę.

Snieginguose ir kalnuotuose šalies regionuose, tokiuose kaip Jamanašio ar Nagano prefektūros, yra užfiksuota ne viena pasakojimo apie kamaitači versija.

Šiuose pasakojimuose jokajus būna gerai prisitaikęs prie žvarbių, žiemos sąlygų: kamaitači kailis primena ežio kailį, jie loja bei staugia kaip šuo, o jų nagai yra itin aštrūs ir ilgi.

Buvusioje šalies Hidos provincijoje (jap. 飛騨国Hida-no-kuni) pasakojama, kad kamaitači žebenkštys buvo tėvas bei du jo sūnūs, kurie iš tikrųjų buvo trys blogio dievai.

Naros prefektūroje (jap. 奈良県Nara-ken) gyvenantys žmonės pasakoja, jog kamaitači nenupjaudavo žmogui kojų, tačiau vis dėlto palikdavo ant kojų matomas žaizdas.

Šalies Šinecu regione (jap. 信越地方Shin’etsu Chihō) jokajus buvo laikomas blogio dievo sukurta būtybe, kurio paliktas žaizdas buvo galima pašalinti priglaudus prie žaizdos seną kalendorių.

Kočio (jap. 高知県Kōchi-ken) ir Tokušimos (jap. 徳島県Tokushima-ken) prefektūrose egzistuoja unikali būtybės kilmės versija. Vietiniai žmonės tiki, jog kamaitači – tai žolei skirtas pjautuvas, kuris laukuose buvo pamirštas žmonių. Sakoma, kad ilgainiui į jį įsikūnijo kerštinga dvasia, kuri siekė žmonėms sukelti skausmą bei kančias.

Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代Edo jidai) žmonės taip pat tikėjo, kad getų (jap. 下駄, Geta) (tradicinis Japonijos kojų apavas) paliktos nuospaudos ar žaizdos taip pat buvo pro kojas praūžusio kamaitači pasekmė.

Kamaitači paminėjimai senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose

Šis jokajus yra įtrauktas į „Ečigo septynių paslapčių” (jap. 越後七不思議, Echigo nana fushigi) mitų ir legendų rinkinį, kuriame buvo aprašyti įvairūs įvykiai, nepaaiškinami fenomenai ar kitos paslaptingos būtybės.

Šiame tekste kamaitači buvo kaltinamas dėl žmonių dingimo neaiškiomis aplinkybėmis. Tekste buvo aprašytas įvykis, kurio metu buvo rasti penkių žmonių lavonai, o ant visų jų kūnų buvo aptikti dalgio formos pjūviai.

Tekste taip pat užsiminta apie kamaitači išvaizdą. Sakoma, kad žmonės buvo matę šį jokajų ne tik žebenkšties formoje, bet taip pat ir lokio formoje.

Visame rinkinyje kamaitači buvo pristatyta kaip formą galinti keisti bei sumaištį ir chaosą galinti kelti būtybė.

Kamaitači taip pat buvo paminėta ir Edo laikotarpio siaubo istorijų knygoje „Kokon Hiaku Monogatari Hioban” (jap. 古今百物語評判, Kokon Hyaku Monogatari Hyoban).

Knygoje teigiama, jog vietiniai gydytojai nežinojo kaip gydyti kamaitači paliktas žaizdas. Jie bandydavo jas gydyti ant jų uždėdami kalendorių, tačiau šis metodas dažniausiai nebūdavo veiksmingas. Rašoma, jog tokiu atveju gydytojai naudodavo skausmą malšinančius vaistus, laukdavo bei stebėdavo nelaimėlius, kad šie mirtinai nenukraujuotų.

Kamaitači panašumas su kitomis Japonijos mitologinėmis figūromis

Kamaitači savo išvaizda yra panaši į itači (jap. イタチ, Itachi) – savo formą lengvai galinčią keisti, žebenkšties šmėklą, kuri mėgsta gudraudama pasiekti savo tikslų.

Pasakojama, kad itači mėgsta įsikūnyti į jaunus budistų vienuolius, kurie dėvi jiems per didelius drabužius. Į žmogų įsikūnijęs itači paprastai perka alkoholinius gėrimus, kuriuos ji itin mėgsta.

Vis dėlto, itači, skirtingai nei kamaitači, bijo žmonių ir paprastai laikosi nuo jų atokiau.

Kamaitači taip pat turi panašumų su Jamagučio prefektūros (jap. 山口県, Yamaguchi-ken) bei šalies Šikoku salos (jap. 四国, Shikoku) kalnuotose vietovėse sutinkamu Jama Misaki (jap. 山みさき, Yama Misaki) jokajumi.

Būtybė savo išvaizda primena ore sklandančią žmogaus galvą. Žmonės tiki, kad tai yra blogios siųstas vėjas, su kuriuo susidūrę gyvieji gali patirti apsunkusį kvėpavimą, staigų skausmą bei pakilusią kūno temperatūrą.

Takaokos regione (jap. 高岡, Takaoka) taip pat pasakojama apie dar vieną blogio vėją, kuris sunkiai bei kartais nepagydomai susargdina su juo susidūrusius žmones. Sakoma, kad šis vėjas neretai pasirodydavo dirbamuose laukuose, taip pat galėjo užkrėsti bei numarinti žmonių auginamus gyvulius. Teigiama, kad nuo šio vėjo buvo galima apsisaugoti tamsios spalvos apavu užsidengus savo akis.

Naudota literatūra

  1. Chiba, M., 1995. National Yokai encyclopedia.
  2. Fusuke, K., 1981. Japanese Monster collection, Modern education library.
  3. Hyakkizōshi, n.d. Kamaitachi hata kazetotomoni okoru yōi genshō. Contest.japias.jp. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. rugsėjo 19 d.].
  4. Yokai.com, 2020. Kamaitachi. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia  [žiūrėta 2020 m. rugsėjo 19 d.].
  5. Kyoguku, N., 2000, Yokai.
  6. Tanaka, S., 2007.  Edo no yokai jiken-bo. Tokyo: Shueisha.
  7. Toshitaro, Y., 2002. Edo Yokai Guidebook. Keiyaki.

Redagavo Andrius Bimbiras

1 vote