Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kamaitači

Kamaitači

Kamaitači (jap. 鎌鼬 kamaitachi, liet. „pjaunanti žebenkštis“) – tai japonų mitologinė jokajų būtybė (妖怪 yōkai), kuriai priklauso antgamtiniai monstrai, dvasios ir demonai; dažniausiai sutinkama Košinecu regiono pasakojimuose. Jos pavidalas primena sūkurį su žebenkšties formos pavidalais. Iš viso jų yra trys, kai kuriose legendose vaizduojami dar kaip broliai ar tryniai ir kiekvienas iš jų turi savo paskirtį: jie atjoja smėlio sūkuriais, pirmoji žebenkštis žmogų pargriauna, antroji nupjauna jam kojas, o trečiasis susiuva ir sutvarko žaizdą, bet dažnai ji labai daug kraujuoja ir reikia papildomo gydymo. Kamaitači juda labai greitai, dėl to mitologijoje žmonės jų artėjančių nepastebi.

Kinų mitologijoje Kamaitači randamas atitikmuo yra Čiongči (kin. 窮奇 Qiongqi, jap. kyūki). Kinijoje Čiongči yra tigras su sparnais, kuris pagal atitinkamas nuodėmes žmonėms daro blogą, pavyzdžiui už kivirčą tigras suės tą, kuris neteisiausias. Jis yra žinomas kaip vienas iš keturių blogųjų ir vaizduojamas kaip kenkiantis žmonėms. Kaip ir kamaitači, Čiongči tigras gali loti kaip šuo.

Dabartinėje Japonijos kultūroje kamaitači prarado populiarumą ir yra labai retai sutinkamos.

Kilmė

Kamaitači turi kelias kilmės istorijas. Viena iš jų sako, jog kamaitači yra sugalvotos kaip pokštas, kuriame matomas žodžių žaismas pagal pozą, kurią užima žmogus, pradėdamas kovoti su kardu – kamae tači (kamae tachi). Antroji sako, jog Edo laikotarpiu, Kagajos mieste vaikai buvo greitai įtraukti į sūkurį ir po to, kai jie nukrisdavo, ant žemės matėsi žvėriškos būtybės pėdų antspaudai ant jų kūnų, ypač kojų – dėl to seneliai vaikus perspėdavo būti atsargiems.

Japonijos mitologijoje galima atrasti daug būtybių ir legendų, kuriuose įvairius vaidmenis atlieka nematomos jėgos ar antgamtiniai žvėrys, kurie atjoja vėju ir puola žmones, bet kamaitači yra dažniausiai aptinkama būtybė rašytiniuose šaltiniuose, kuri naudoja vėjo pagalbą savo darbams.

Įvairovė

Kamaitači legenda su laiku išpopuliarėjo per visą Japoniją. Ypač snieginguose ir kalnuotuose regionuose, kaip Jamanašyje ar Nagano, yra daug užfiksuotų kamaitači pasirodymų. Dažnai šiuose kalnuotuose ir snieginguose regionuose kamaitači variacija yra prisitaikiusi prie žiemos sąlygų ir yra viena iš žinomiausių – trijų žebenkščių nagai yra aštrūs ir ilgi, kailis primena ežio, ir jie taip pat loja kaip šuo. Nors daugumoje Japonijos rajonų kamaitači vaizdavimas išlieka tas pats – visur vaizduojami kaip blogos būtybės ar triksteriai, nors laikui bėgant būtybės tikslas ar metodai keitėsi.

Hidos srityje sakoma, jog kamaitači žebenkštys iš tikrųjų yra tėvas, sūnus ir brolis, ir jie trys yra blogieji dievai. Naroje legendos variacija keičiasi tuo, jog praūžus kamaitači, žmogui koja nėra nupjauna, o matomos tik žaizdos. Šinecu regione kamaitači yra bloga būtybė, sukurta blogio dievo ir kamaitači pasekmes galima pašalinti priglaudžiant prie žaizdos seną kalendorių.

Šai Kočio ir Tokušimos regionuose kamaitači kildinami iš keisto įvykio. Jie kildinami iš pjautuvo, kuris pjovė žolę ir buvo pamirštas laukuose – dėl to jis įsikūnijo į jokajų klasės būtybę ir tris žebenkštis. Taip pat šiame regione sakoma, jog kamaitači galėjo kilti kaip kerštinga dvasia – onrio (怨霊 onryo; dvasia, kuri gali sukelti skausmą ar nužudyti priešus).

Keliaujant į vakarų Japoniją kamaitači dar gali būti žinoma kaip kadzakama (風鎌 kazakama) – praūžus žebenkštims skausmas arba kojos neketis jaučiami tik po kurio laiko, o ne iš karto.

Įdomesnė kamaitači versija vyrauja keliaujant į kai kuriuos smulkius rytų Japonijos regionus, kuriuose ši mitologinė būtybė yra maldininkų (vabzdžiai) ir citrinmedžių ūsuočio (vabalas; miškų ir ūkių kenkėjas) vaiduoklis. Legendose pasakojama, jog Kamakiridzakos (鎌切坂 Kamakirizaka) mieste po didelės sniego griūties buvo sutraiškytas gigantiškas maldininkas, kuris paliko tokį prakeiksmą: nukritus nuo uolos ar stačios vietos krentant praūš kamaitači būtybė, kuri sužeis kojas ir iš jos bėgs juodas kraujas.

Taip pat Edo laikotarpiu kamaitači buvo žinoma dar kaip ir naminė būtybė, bet nedarydavo labai didelės žalos – moterys, kol paimdavo getas (下駄; tradicinis kojos apavas nešiojamas su kimono arba jukata) norėdamos jas uždėti išeinantiems vyrams ar svečiams, nepastebėdavo, kaip greitai prauždavo kamaitači figūra ir tik pridėjus getas prie kojų buvo pamatomos sukeltos žaizdos.

Senoji literatūra

Kamaitači yra įtraukta į „Septynius Ečigo stebuklus” (越後七不思議 Echigo nana fushigi, ang. „Seven mysteries of Echigo”) – tai yra mitų ar legendų rinkynis, parašytas Ečigo žemėje (dabartinėje Niigatoje), kuriame pasakojami nepaaiškinami fenomenai, įvykiai ar būtybės. Nors raštuose įvairių mitologinių užfiksavimų yra daug daugiau, populiariausios tapo septynios. Raštuose dar vadinamas kaip „Kamikaze”, kamaitači gali būti kaltas dar dėl įvairių žmonių dingimų; vienas pasakojimas aprašo įvykį, kuriame žuvo penki žmonės nežinomomis priežastimis ir kiekviename kūne buvo randami dalgio formos pjovimai. Kiti pasakojimai rodo, kad kamaitači siautėjo ir Kioto regione, kurio derlinguose laukuose būtybė praūždavo pro kerdžius kaip lengvas vėjelis. Dar rašytojai minėjo matę kamaitači ne tik žebenkšties, bet ir lokio forma.

Visame rinkinyje kamaitači yra būtybė, keliantį chaosą, sumaištį, dažnai gali keisti formą, kartais primenanti „tigrus su sparnais”, kurie yra dažniau matomi Kinijos mitologijoje, arba gamtoje matomos gyvūnus.

Kamaitači yra minimi siaubo istorijų knygoje, parašytoje Edo laikotarpiu „100 senovės ir šiuolaikinių nuosprendžių”  (古今百物語評判 Kokin Hiaku Mongatari Hyoban). Čia rašoma: “…miesto žmonėms, arba tiems, kurie neša samurajų vardą, ši tragedija ateis ir praeis.” (Tanaka 2007, p.165). Daugumai liaudies gydytojų nebuvo žinoma kaip gydyti kamaitači sukeltas žaizdas, išskyrus uždėti ant jų sena kalendorių. Bet šis metodas dažnai nesuveikdavo, dėl to ant žaizdų buvo uždedama malšinančių skausmą vaistų ir laukiama kol praeis ar budima, kad žmogus mirtinai nenukraujuotų.

Panašios būtybės

Viena panašiausių legendų apie kamaitači būtybę yra Itači. Tai yra žebenkščių šmėklos, kurios gali gudriausiai keisti formą, kad pasiektų savo tikslus. Dažnai pasakojimuose itači gali įsikūnyti į jauną budistų vienuolį su per dideliais drabužiais ir pirkti alkoholį, kurio patys pasigaminti negali, bet trokšta. Itači yra žinomi kaip triksteriai ir pokštininkai, panašiai kaip ir kamaitači, bet ši būtybė bijo žmonių ir laikosi nuo jų atokiau.

Tojouros regione panašus fenomenas vadinamas „jama misaki”, kuris kaip ir kamaitači dažnai rodosi kalnuose. Bet tai yra blogio siųstas vėjas, kurio forma primena žmogaus galvą ir ji skrenda virš negyvų žmonių kūnų ratu, o gyvieji, kurie beeidami susiduria su šiuo vėju, gali pajusti didelius ligos požymius – aukštą temperatūrą, skausmą. Taip pat sakoma, jog šis blogio vėjas yra iš tikrųjų vaiduokliai, kurie dėl tam tikrų priežasčių neperėjo į numirėlių pasaulį arba jiems ten vietos nėra, dėl to jie taip klajoja po žemę.

Takaokos regione galima aptikti „muči” būtybę – tai yra taip pat blogasis vėjas, kuris pasirodo laukuose, bet jeigu žmogus su juo susiduria, iš karto sunkiai bei dažniausiai nepagydomai suserga. Jis gali užkrėsti ir numarinti gyvulius, dėl to norint apsaugoti juos nuo muči būtybės reikia uždengti tamsiu apavu akis.

Naudota literatūra

  1. Chiba, M. 1995, National Yokai encyclopedia.
  2. Fusuke, K. 1981, Japanese Monster collection, Modern education library.
  3. Hyakkizōshi, n.d., Kamaitachi. Hata kazetotomoni okoru yoi gensho. Prieiga per internetą: Čia
  4. Yokai.com, Kamaitachi. Prieiga per internetą: Čia
  5. Kyoguku, N. 2000, Yokai.
  6. Tanaka, S. 2007,  Edo no yokai jiken-bo, Shueisha, Tokyo.
  7. Toshitaro, Y. 2002, Edo Yokai Guidebook, Keiyaki. p. 81.
0 votes