Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kidžimuna

Kidžimuna

Kidžimuna (キジムナー Kijimunaa) – vaiko ūgio bengalinio fikuso medžiuose gyvenantys raudonplaukiai jokajai, kilę ir paplitę Okinavoje, Riūkiū salyne. Manoma, kad pavadinimas „kidžimuna” kilęs iš seno Okinavos kaimo Kidžimuka ( きじむか Kijimuka)  pavadinimo (Meyer 2015). Kaip ir kodama, kidžimuna priskiriami medžių dvasioms. Pasakojimai apie kidžimuna – svarbi Okinavos kultūros dalis. Ištisus šimtmečius tėvai bei seneliai seka vaikams pasakas apie šiuos paslaptingus, raudonplaukius salų gyventojus.

Išvaizda

Priklausomai nuo regiono kidžimunų išvaizda gali šiek tiek skirtis. Tačiau  dažniausiai jie apibūdinami kaip mažos, raudonų, susitaršiusių, pečius siekiančių plaukų, rausvaveidės dvasios, dėvinčios žalius lapų sijonus (Foster 2015). Gerai įsižiūrėjus kartais galima pastebėti jų sueižėjusias į medžio šakas panašias rankas (Meyer 2015). Kai kuriose apylinkėse šios mitinės būtybės įgyja didelio, visiškai juodo jokajaus pavidalą (Foster 2015). Kidžimuna gali būti vyriškosios ir moteriškosios lyties. Juda taip pat vikriai ir neįprastai – pasišokinėdami (Meyer 2015). Kaip ir dauguma kitų jokajų, kidžimuna dažnai siejamas su ugnimi. Gali būti pastebimas jūrų ar upių pakrantėse, apgaubtas paslaptingų liepsnų.

Elgesys

Savo gyvenimo būdu kidžimuna įvairiai pamėgdžioja žmones. Žvejoja vandens telkinių pakrantėse, gyvena šeimomis, sudaro santuoką, augina vaikus beveik taip, kaip tai daro vietiniai salų gyventojai. Taip pat kartais pasitaiko mišrių santuokų, kai kidžimuna sudaro sąjungą su žmonėmis. Šie jokajai maitinasi jūros gėrybėmis, ypač mėgsta žuvų akis, dažniausiai jas suvalgę pačią žuvį palieka nepaliestą, atiduoda žvejams. Patyrę žvejotojai bei vikrūs nardytojai, ne retai padeda salų gyventojams pagauti laimikį.

Kidžimuna turi daug baimių ir prietarų. Šalinasi vištų, taip pat virtuvės puodų. Nepaisant to, kad mėgaujasi jūros gėrybėmis, šie jokajai negali pakęsti aštuonkojų. Jų vengia, bijo, laiko savo didžiausiais priešais (Meyer 2015).

Bendravimas su žmonėmis

Šie jokajai padeda vietiniams gyventojams gaudyti žuvį ar nudirbti kitus darbus mainais už paruoštą maistą. Susibendravę su žmonėmis gali užmegzti visą gyvenimą trunkančią draugystę. Kidžimuna nuolat sugrįžta aplankyti draugų, kartais kartu su savo žmogiškąja šeima praleidžia atostogas (Meyer 2015).

Tačiau šie raudonplaukiai yra dvilypės asmenybės. Nors šiaip linkę draugiškai gyventi šalia žmonių, išprovokuoti gali užpulti ar kitaip bandyti pakenkti. Ypač įsižeidžia žmonėms pradėjus kirsti medžius, kuriuose jie gyvena. Supykę jokajai gali išskersti visus fermų gyvulius, paskandinti žvejų valtis, kai jie išplaukę toli nuo kranto į jūrą, taip pat gaudyti žmones stebuklingomis tuščiavidurių medžių gaudyklėmis, iš kurių neįmanoma ištrūkti. Pasakojimuose aprašomi atvejai, kai šios būtybės naktį užspaudžia žmonių krūtines, neleisdami jiems pajudėti, ar dusindami. Kartą susipykus su šia medžių dvasia, susitaikymas neįmanomas (Meyer 2015). Kidžimuna taip pat žinomas dėl savo nepiktų pokštų. Kartais duoda žmonėms purvą ir priverčia manyti, kad tai ryžiai, arba apvagia naktį grįžtančius pakeleivius, juos suklaidina, išjungia namuose ir gatvėse žibintus. Vienintelis būdas priversti šias būtybes išsikraustyti – įteikti tai, ko jis nekenčia, – pavyzdžiui vištą ar aštuonkojį; taip pat prikalus vinių į jų gyvenamą medį, ar jį sudeginus (Foster 2015).

Pasakojimai, legendos

Geriausiai šių būtybių bruožai atsispindi pasakose, kurios skirtos vaikams. Žemiau pateiktuose okinaviečių pasakojimuose, galima pastebėti pagrindines šių jokajų savybes.

„Kidžimuna ir vaikų spuoguoti veidai“

Senovėje, kai išberdavo vaikų veidus, tėvai ir seneliai sakydavo, kad tai kidžimunų darbas. Iš vakaro močiutė paruošdavo skanių patiekalų, juos ir šiaudines šlepetes padėdavo prie kiemo vartų ar įėjimo į namus ir melsdavo, kad vaikų veidai išgytų. Tada kitą dieną išplovus šlepetes, tuo pačiu vandeniu prausiami vaikų veidai išgydavo.                                                                                                                                                                Haru Šimabukuro

„Kidžimuna ir valtys iš Kiodos“

Kartą kidžimuna įsikūrė milžiniško medžio lapijoje. Kiekvieną vakarą jis eidavo susitikti su draugu žveju iš Kiodos ir jie kartu žvejodavo. Pagavęs žuvį kidžimuna, žinoma, suvalgydavo jos akis, o likusią dalį atiduodavo savo draugui. Bet vieną dieną žvejui nusibodo kidžimunos draugija ir jis nusprendė nutraukti ryšį sudegindamas medį kuriame jokajus gyveno. Supratęs, kad draugas žvejys sudegino jo namus, jokajus pabėgo į Ona kalnus. Nuo to laiko, kiekvieną kartą išvydusi valtis iš Kiodos, kidžimuna apverčia jas į jūrą.                                                                                                                                 Kana Kišimoto

„Kidžimuna ir dukters siela“

Kidžimuna žvejojo kartu su savo draugu, ir prigaudę daug žuvies jie patraukė namo. Kadangi žmogus pavargo, nusprendė sustoti pailsėti prie turtingo pono namų. Kidžimuna tarė: „Tu ilsėkis, o aš einu aplankysiu turtingą poną“ ir įėjo vidun. Po kiek laiko jam grįžus, žmogus pasiteiravo, ką jokajus ten veikė. Kidžimuna jam atsakė: „Turtuolio duktė labai serga, greičiausiai neišgyvens. Dėl to aš paėmiau ir įdėjau jos sielą į šį maišą,  poryt ji turėtų mirti“.

Kai jie pakilo eiti Kidžimuna pamiršo maišą kartu su turtuolio dukters siela. Kitą dieną jokajaus draugas jį atrado toje pačioje vietoje ir parnešė atgal į turtingo žmogaus namus. „Aš galiu išgydyti tavo dukrą“- tarė žvejys. Ponas jam atsakė: „Gerai, jeigu tu ją išgydysi, aš tau leisiu vesti savo dukrą. Jei ji pasveiks, nežinau, kaip labiau galėčiau tau atsidėkoti“.  Žmogus patikino, kad padarys viską ką tik gali. Jis atrišo maišą ir sugražino merginai sielą. Po kelių dienų jai pasveikus, žvejys vedė pono dukrą. Jie gyveno ilgai ir laimingai.                                                                                                                        Čiozen Mijagi

Kidžimuna festivalis       

Teatro ir meno festivalis Okinavoje skirtas vaikams ir paaugliams pavadintas „Kidžimuna“ vardu. Pradėtas rengti dar 1994 m. iš mažo vietinės reikšmės renginio išaugo į didžiausią jaunimo festivalį Azijoje. Festivalio tikslas atskleisti išskirtinę Okinavos kultūrą ir ją pristatyti augančioms kartoms. Kidžimuna festivalis vyksta liepos mėnesį ir trunka dažniausiai visą savaitę.

Naudota literatūra

  1. Foster, M. D. 2015, The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore, University of California Press, Auckland.
  2. Meyer, M. 2015, The Night Parade of One Hundred Demons: A Field Guide to Japanese Yokai, 2-oji laida, Kickstarter, New York.
  3. Travelblog.org, 2008, Okinawan Folktales – Kijimuna. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 5 d.].
  4. Vik, N. 2013, „All of Okinawa is a stage for Kijimuna Festa“, The Japan Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 9 d.].
  5. キジムナー。怖い話投稿サイト [Kijimuna. Scary story posting site]. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 kovo 23 d.].

 

 

 

0 votes