Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kidžimuna

Kidžimuna

Kidžimuna (jap. キジムナ, Kijimuna) yra vadinami Okinavos saloje (jap. 沖縄本島, Okinawa-hontō) bei Riūkiū salyne (jap. 琉球諸島, Ryūkyū-shotō) bengalinio fikuso medžiuose gyvenantys, vaiko ūgio raudonplaukiai jokajai. Yra manoma, jog kidžimuna termino kilmė gali būti siejama su vieno seno Okinavos kaimo – Kidžimuka (jap. きじむか, Kijimuka) pavadinimu. (Meyer 2015). Kidžimuna, kaip ir kodama, gali būti priskirti medžių dvasių kategorijai. Pasakojimai apie šiuos paslaptingus, raudonplaukius salų gyventojus jau keletą šimtmečių yra perduodami iš kartos į kartą ir yra svarbi bei neatsiejama Okinavos kultūros dalis.

Išvaizda

Nors egzistuoja įvairios regioninės kidžimuna išvaizdos variacijos, tačiau jos pagrindiniai išoriniai bruožai dažniausiai išlieka panašūs. Šios būtybės paprastai yra apibūdinamos kaip žemaūgės, rausvaveidės dvasios, turinčios raudonus, susitaršiusius ir pečius siekiančius plaukus bei dėvinčios žalius lapų sijonus (Foster 2015). Teigiama, jog akylas žmogus gali netgi pastebėti jų sueižėjusias, į medžio šakas panašias rankas (Meyer 2015). Kai kuriose vietovėse ši būtybė yra apibūdinama kaip galinti ir turinti sugebėjimą įgyti didelio, visiškai juodos spalvos jokajaus pavidalą (Foster 2015). Kaip ir dauguma kitų jokajų, kidžimuna gali būti dažnai siejamas su ugnimi ir gali būti pastebimas jūros ar upės pakrantėse, apgaubtas paslaptingų liepsnų.

Elgesys

Kidžimuna gali būti tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties. Ji dažnai mėgsta pamėgdžioti žmonių gyvenimo būdą. Jos turi savo šeimas, sudaro santuokas, augina vaikus panašiai kaip ir vietiniai salų gyventojai. Kartais netgi pasitaiko mišrių santuokų, kai kidžimuna sudaro sąjungą su žmonėmis. Šie jokajai minta jūros gėrybėmis, ypač mėgsta žuvų akis. Suvalgę akis pačią žuvį dažniausiai palieka nepaliestą ir atiduoda ją vietiniams žvejams. Kidžimuna garsėja kaip patyrę bei vikrūs nardytojai, kurie neretai padeda salų gyventojams pagauti laimikį.

Kidžimuna yra baikšti ir prietaringa būtybė, kuri ypač vengia vištų bei virtuvės puodų. Nors ši būtybė mėgsta jūros gėrybes, tačiau vis dėlto ji negali pakęsti aštuonkojų. Kidžimuna jų bijo, vengia ir laiko juos savo didžiausiais priešais (Meyer 2015).

Komunikacijos su žmonėmis ypatybės

Šie jokajai padeda vietiniams salų gyventojams gaudyti žuvį bei nudirbti kitus darbus mainais už paruoštą maistą. Radusi bendrą sutarimą su žmonėmis kidžimuna gali užmegzti su jais visą gyvenimą trunkančią draugystę. Ši būtybė mėgsta lankytis pas žmones, kurie yra jų draugai. Kai kurie iš jų netgi mėgsta atostogauti pas juos. (Meyer 2015).

Vis dėlto, raudonplaukės būtybės yra dvilypės asmenybės. Nors paprastai jos yra linkę draugiškai sugyventi su žmonėmis, išprovokuotos jos taip pat gali užpulti ar kitaip bandyti pakenkti jiems. Jas ypač erzina medžių, kuriuose jos gyvena, kirtimas. Supykdyti jokajai keršydami gali išskersti visus fermos gyvulius, paskandinti žvejų valtis jūroje, taip pat gaudyti žmones stebuklingomis tuščiavidurių medžių gaudyklėmis, iš kurių neįmanoma ištrūkti.

Įvairiuose pasakojimuose teigiama, jog šios būtybės nakties metu taip pat mėgsta užspausti žmogaus krūtinę, dusinti jį ir neleisti jam pajudėti. Teigiama, jog kartą supykdžius šią medžių dvasią, susitaikyti su ja yra neįmanoma (Meyer 2015).

Kidžimuna taip pat žinomas kaip apgavysčių ir gudrybių meistras. Ši būtybė gali suklaidinti žmones duodama jiems purvą ir priversdama manyti juos, jog tai yra ryžiai. Kartais šie jokajai gali apvogti  arba suklaidinti nakties metu į namus grįžtančius žmones. Taip pat jos mėgsta išjungti namų ir gatvės žibintų šviesą. Efektyvus būdas, priverčiantis šias būtybes išsikraustyti iš žmonių kaimynystės yra įteikimas joms to, ko šios labiausiai nekenčia. Tą patį rezultatą galima pasiekti prikalus vinių į kidžimunos gyvenamą medį arba tiesiog sudeginus šį medį (Foster 2015).

Pasakojimai, legendos

Šių būtybių bruožai yra detaliai apibūdinti pasakose, kurios yra skirtos vaikams. Žemiau pateiktuose Okinavos gyventojų pasakose galima nesunkiai įžvelgti pagrindines šių jokajų savybes.

„Kidžimuna ir vaikų spuoguoti veidai“

Senovėje, kai išberdavo vaikų veidus, tėvai ir seneliai sakydavo, kad tai kidžimunų darbas. Iš vakaro močiutė paruošdavo skanių patiekalų, juos ir šiaudines šlepetes padėdavo prie kiemo vartų ar įėjimo į namus ir melsdavo, kad vaikų veidai išgytų. Tada kitą dieną išplovus šlepetes, tuo pačiu vandeniu nuprausti vaikų veidai išgydavo. (Haru Šimabukuro)

„Kidžimuna ir valtys iš Kiodos“

Kartą kidžimuna įsikūrė milžiniško medžio lapijoje. Kiekvieną vakarą jis eidavo susitikti su draugu žveju iš Kiodos ir jie kartu žvejodavo. Pagavęs žuvį kidžimuna, žinoma, suvalgydavo jos akis, o likusią dalį atiduodavo savo draugui. Bet vieną dieną žvejui nusibodo kidžimunos draugija ir jis nusprendė nutraukti ryšį sudegindamas medį kuriame jokajus gyveno. Supratęs, kad draugas žvejys sudegino jo namus, jokajus pabėgo į Ona kalnus. Nuo to laiko, kiekvieną kartą išvydusi valtis iš Kiodos, kidžimuna apverčia jas į jūrą. (Kana Kišimoto)

„Kidžimuna ir dukters siela“

Kidžimuna žvejojo kartu su savo draugu, ir prigaudę daug žuvies jie patraukė namo. Kadangi žmogus pavargo, nusprendė sustoti pailsėti prie turtingo pono namų. Kidžimuna tarė: „Tu ilsėkis, o aš einu aplankysiu turtingą poną“ ir įėjo vidun. Po kiek laiko jam grįžus, žmogus pasiteiravo, ką jokajus ten veikė. Kidžimuna jam atsakė: „Turtuolio duktė labai serga, greičiausiai neišgyvens. Dėl to aš paėmiau ir įdėjau jos sielą į šį maišą,  poryt ji turėtų mirti“.

Kai jie pakilo eiti Kidžimuna pamiršo maišą kartu su turtuolio dukters siela. Kitą dieną jokajaus draugas jį atrado toje pačioje vietoje ir parnešė atgal į turtingo žmogaus namus. „Aš galiu išgydyti tavo dukrą“- tarė žvejys. Ponas jam atsakė: „Gerai, jeigu tu ją išgydysi, aš tau leisiu vesti savo dukrą. Jei ji pasveiks, nežinau, kaip labiau galėčiau tau atsidėkoti“.  Žmogus patikino, kad padarys viską ką tik gali. Jis atrišo maišą ir sugražino merginai sielą. Po kelių dienų jai pasveikus, žvejys vedė pono dukrą. Jie gyveno ilgai ir laimingai. (Čiodzen Mijagi)

Kidžimuna festivalis       

1994 metais Okinavoje pradėtas rengti vaikams ir paaugliams skirtas teatro ir meno festivalis, kuriam suteiktas „Kidžimuna“ vardas. Iš mažo vietinės reikšmės renginio jis išaugo į didžiausią jaunimo festivalį Rytų Azijoje. Festivalio rengėjai siekia atskleisti, supažindinti ir parodyti išskirtinę ir unikalią Okinavos kultūrą augančioms ateities kartoms. Kidžimuna festivalis vyksta liepos mėnesį ir dažniausiai trunka apie savaitę.

Naudota literatūra

  1. Foster, M., D., 2015. The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore. University of California Press: Auckland.
  2. Meyer, M., 2015. The Night Parade of One Hundred Demons: A Field Guide to Japanese Yokai, 2-oji laida, Kickstarter, New York.
  3. Travelblog.org, 2008. Okinawan Folktales – Kijimuna. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 5 d.].
  4. Vik, N., 2013. „All of Okinawa is a stage for Kijimuna Festa“, The Japan Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 9 d.].
  5. キジムナー。怖い話投稿サイト [Kijimuna. Scary story posting site]. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 kovo 23 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras

0 votes