Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kidžimuna

Kidžimuna

Kidžimuna (キジムナー Kijimunaa) – vaiko ūgio bengalinio fikuso medžiuose gyvenantys raudonplaukiai jokajai, kilę ir paplitę Okinavoje, Riūkiū salyne. Manoma, kad pavadinimas „kidžimuna” kilęs iš seno Okinavos kaimo Kidžimuka ( きじむか Kijimuka)  pavadinimo (Meyer, 2015). Kaip ir kodama, kidžimuna priskiriami medžių dvasioms. Pasakojimai apie kidžimunas – svarbi Okinavos kultūros dalis. Ištisus šimtmečius tėvai bei seneliai seka vaikams pasakas apie šiuos paslaptingus, raudonplaukius salų gyventojus.

Išvaizda

Priklausomai nuo regiono kidžimunų išvaizda gali šiek tiek skirtis. Tačiau  dažniausiai jie apibūdinami kaip mažos, raudonų, susitaršiusių, pečius siekiančių plaukų, rausvaveidės dvasios, dėvinčios žalius lapų sijonus (Foster, 2015). Gerai įsižiūrėjus kartais galima pastebėti jų sueižėjusias į medžio šakas panašias rankas (Meyer, 2015). Kai kuriose apylinkėse šios mitinės būtybės įgyja didelio, visiškai juodo jokajaus pavidalą (Foster, 2015). Kidžimunos gali būti vyriškosios ir moteriškosios lyties. Juda jie taip pat vikriai ir neįprastai- pasišokinėdami (Meyer, 2015). Kaip ir dauguma kitų jokajų, kidžimunos dažnai siejami su ugnimi. Pastebimi jūrų ar upių pakrantėse apgaubti paslaptingų liepsnų.

Elgesys

Savo gyvenimo būdu kidžimunos įvairiai pamėgdžioja žmones. Jos žvejoja vandens telkinių pakrantėse, gyvena šeimomis, sudaro santuoką, augina vaikus beveik kaip tai daro vietiniai salų gyventojai. Taip pat kartais pasitaiko mišrių santuokų, kai kidžimunos sudaro sąjungą su žmonėmis. Šie jokajai maitinasi jūros gėrybėmis, ypač mėgsta žuvų akis, dažniausiai jas suvalgę pačią žuvį palieka nepaliestą, atiduoda žvejams. Patyrę žvejotojai bei vikrūs nardytojai, ne retai padeda salų gyventojams pagauti laimikį.

Kidžimunos turi daug baimių ir prietarų. Jos šalinasi vištų, taip pat virtuvės puodų. Nepaisant to, kad mėgaujasi jūros gėrybėmis, šie jokajai negali pakęsti aštuonkojų. Jų vengia, bijo, laiko savo didžiausiais priešais (Meyer, 2015).

Bendravimas su žmonėmis

Šie jokajai padeda vietiniams gyventojams gaudyti žuvį ar nudirbti kitus darbus mainais už paruoštą maistą. Susibendravę su žmonėmis gali užmegzti visą gyvenimą trunkančią draugystę. Kidžimunos nuolat sugrįžta aplankyti draugų, kartais kartu su savo žmogiškąja šeima praleidžia atostogas (Meyer, 2015).

Tačiau šie raudonplaukiai yra dvilypės asmenybės. Nors šiaip linkę draugiškai gyventi šalia žmonių, išprovokuoti gali užpulti ar kitaip bandyti pakenkti. Ypač įsižeidžia žmonėms pradėjus kirsti medžius, kuriuose kidžimunos gyvena. Supykę jokajai gali išskersti visus fermų gyvulius, paskandinti žvejų valtis kai jie išplaukę toli nuo kranto į jūrą, taip pat gaudyti žmones stebuklingomis tuščiavidurių medžių gaudyklėmis iš kurių neįmanoma ištrūkti. Pasakojimuose aprašomi atvejai, kai kidžimunos naktį užspaudžia žmonių krūtines neleisdami jiems pajudėti, ar dusindami. Kartą susipykus su šia medžių dvasia, susitaikymas- neįmanomas (Meyer, 2015). Kidžimunos taip pat žinomos dėl savo nepiktų pokštų. Kartais duodami žmonėms purvą priverčia manyti, kad tai ryžiai, arba apvagia naktį grįžtančius pakeleivius, juos suklaidina, išjungia namuose ir gatvėse žibintus. Vienintelis būdas priversti kidžimuną išsikraustyti – įteikti tai, ko jis nekenčia, – pavyzdžiui vištą ar aštuonkojį; taip pat prikalus vinių į kidžimunų gyvenamą medį, ar jį sudeginus (Foster, 2015).

Pasakojimai, legendos

Geriausiai kidžimunų bruožai atsispindi pasakose, kurios skirtos vaikams. Žemiau pateiktuose okinaviečių pasakojimuose, galima pastebėti pagrindines šių jokajų savybes.

„Kidžimuna ir vaikų spuoguoti veidai“

Senovėje, kai išberdavo vaikų veidus, tėvai ir seneliai sakydavo, kad tai kidžimunų darbas. Iš vakaro močiutė paruošdavo skanių patiekalų, juos ir šiaudines šlepetes padėdavo prie kiemo vartų ar įėjimo į namus ir melsdavo, kad vaikų veidai išgytų. Tada kitą dieną išplovus šlepetes, tuo pačiu vandeniu prausiami vaikų veidai išgydavo.                                                                                                                                                                Haru Šimabukuro

„Kidžimuna ir valtys iš Kiodos“

Kartą kidžimuna įsikūrė milžiniško medžio lapijoje. Kiekvieną vakarą jis eidavo susitikti su draugu žveju iš Kiodos ir jie kartu žvejodavo. Pagavęs žuvį kidžimuna, žinoma, suvalgydavo jos akis, o likusią dalį atiduodavo savo draugui. Bet vieną dieną žvejui nusibodo kidžimunos draugija ir jis nusprendė nutraukti ryšį sudegindamas medį kuriame ji gyveno. Supratęs, kad draugas žvejys sudegino jo namus, jokajus pabėgo į Ona kalnus. Nuo to laiko, kiekvieną kartą išvydusi valtis iš Kiodos, kidžimuna apverčia jas į jūrą.                                                                                                                                 Kana Kišimoto

„Kidžimuna ir dukters siela“

Kidžimuna žvejojo kartu su savo draugu, ir prigaudę daug žuvies jie patraukė namo. Kadangi žmogus pavargo, nusprendė sustoti pailsėti prie turtingo pono namų. Kidžimuna tarė: „Tu ilsėkis, o aš einu aplankysiu turtingą poną“ ir įėjo vidun. Po kiek laiko jam grįžus, žmogus pasiteiravo, ką jokajus ten veikė. Kidžimuna jam atsakė: „Turtuolio duktė labai serga, greičiausiai neišgyvens. Dėl to aš paėmiau ir įdėjau jos sielą į šį maišą,  poryt ji turėtų mirti“.

Kai jie pakilo eiti Kidžimuna pamiršo maišą kartu su turtuolio dukters siela. Kitą dieną jokajaus draugas jį atrado toje pačioje vietoje ir parnešė atgal į turtingo žmogaus namus. „Aš galiu išgydyti tavo dukrą“- tarė žvejys. Ponas jam atsakė: „Gerai, jeigu tu ją išgydysi, aš tau leisiu vesti savo dukrą. Jei ji pasveiks, nežinau, kaip labiau galėčiau tau atsidėkoti“.  Žmogus patikino, kad padarys viską ką tik gali. Jis atrišo maišą ir sugražino merginai sielą. Po kelių dienų jai pasveikus, žvejys vedė pono dukrą. Jie gyveno ilgai ir laimingai.                                                                                                                        Čiozen Mijagi

Kidžimunų festivalis       

Teatro ir meno festivalis Okinavoje skirtas vaikams ir paaugliams pavadintas Kidžimuna vardu. Pradėtas rengti dar 1994 metais iš mažo vietinės reikšmės renginio išaugo į didžiausią jaunimo festivalį Azijoje. Festivalio tikslas atskleisti išskirtinę Okinavos kultūrą ir ją pristatyti augančioms kartoms. Kidžimuna festivalis vyksta liepos mėnesį ir trunka dažniausiai visą savaitę.

Literatūra:

Meyer, M. 2015, The Night Parade of One Hundred Demons: A Field Guide to Japanese Yokai, 2-oji laida. Kickstarter, Niujorkas.

Foster, M. D. 2015, The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore. University of California Press, Oklandas.

Internetiniai šaltiniai:

キジムナー。怖い話投稿サイト [Kijimuna. Scary story posting site],  internete: <http://kowabana.jp/specters/147> , [žiūrėta 2017 kovo 23 d.]

Okinawan Folktales – Kijimuna, internete: <https://www.travelblog.org/Asia/Japan/Okinawa/Camp-Kinser/blog-287249.html> , [žiūrėta 2017 balandžio 5 d.]

All of Okinawa is a stage for Kijimuna Festa , internete: <http://www.japantimes.co.jp/culture/2013/07/18/events/events-outside-tokyo/all-of-okinawa-is-a-stage-for-kijimuna-festa/#.WOt-Y4iGM2w>, [žiūrėta 2017 balandžio 9 d.]

 

 

 

 

0 votes