Kimono šiuolaikinėje visuomenėje

Kimono (着物 kimono „vilkimas daiktas“) – T formos tradicinis japonų drabužis. Dažniausiai naudojamos medžiagos kimono siuvimui – šilkas, medvilnė, poliesterio ar lininiai audiniai. Kimono, koks yra dabar, ėmė formuotis Heiano periodu (794 -1192) (Varley 2000). Šiuolaikinėje visuomenėje šis tradicinis rūbas vilkimas švenčių, ceremonijų ar festivalių metu, parodantis asmens mandagumą, geras manieras ir kimono vilkėjimo išmanymą.

Istorija

Nuo Naros periodo (奈良時代 Nara jidai, 710-794) iki Heiano laikotarpio (平安時代 Heian jidai, 794-1192) kimono susidėjo iš dviejų atskirų dalių – viršutinių marškinių ir apatinių kelnių ar sijono. Tačiau Heiano metu buvo sukurta nauja kimono gamybos technika. Jos metu lygūs ir ilgi medžiagos gabalai būdavo susiuvami kartu. Tokiu atveju siuvėjams nereikėdavo rūpintis žmogaus, vilkėsiančio drabužį, kūno apimtimis (Yamanaka 2012).

Toks drabužis turėjo daug privalumų, kurių dėka kimono tapo kasdieniu japonų apdaru: tiesaus kirpimo kimono yra lengvai sulankstomas, tiko vilkėti įvairaus kūno tipo žmonės, galima vilktis kelis iš karto norint apsisaugoti nuo šalčio, taip pat, pasiūtas iš lino ar kitos orui laidžios medžiagos, lengvas ir patogus vilkėti tvankiomis Japonijos vasaromis (Yamanaka 2012).

Paplitus sluoksniuotų kimono vilkėjimui, imta kreipti dėmesį į spalvų, raštų derinimą. Dėvimų drabužių koloritas atspindėjo asmens socialinę padėtį, šeimos statutą ar metų laikus. Būtent šiuo periodu susiformavo dabartinių kimono spalvų kombinacijos (Milhaupt 2014).

Edo periodu (江戸時代 Edo jidai, 1603-1868) prašmatnius, įmantriai nuspalvintus, ornamentuotus kimono vilkėjo tik sostinėje gyvenusių samurajų žmonos ir dukterys (Frank 2016). Atsižvelgiant į tuometinę visuomenės sudėtį, tik kilmingi ir turtingi gyventojai galėjo įpirkti išsiuvinėtus šilkinius drabužius. Šio laikotarpu kimono rankovės ėmė ilgėti. Jų ilgis reprezentavo jaunystę ir buvo vilkimos tik netekėjusių merginų. Kadangi vilkint kimono su ilgomis rankovėmis, vadinamu furisode (振袖 furisode „svyruojančios rankovės“), judesiai suvaržomi dar labiau, šiuos apdarus galėjo vilkėti tik sunkaus fizinio darbo neatliekantys žmonės. Atsižvelgiant į patobulinto kimono modelį, diržas (帯 obi) taip pat kito. Padedant subalansuoti furisode rankovių ilgį, diržas išplatėjo ir užpakalyje buvo surišamas į dėžutės formos mazgą. Edo metu kimono vertė įgijo neregėtas aukštumas. Turtingos šeimos šiuos apdarus perduodavo iš kartos į kartą, kaip relikvijas ar palikimus (Frank 2016).

Meidži laikotarpiu (明治時代 Meiji jidai, 1868-1912) Japoniją ypač paveikė užsienio kultūros. Nenorėdama atsilikti nuo įsivysčiusių šalių, Japonijos vyriausybė skatino piliečius perimti Vakarų aprangą. 1861 metais olandų kalbos studentams Sagos prefektūroje buvo leista pirmą kartą rengtis vakarietiškais drabužiais (Funabiki 2016). Pagal to meto įstatymą vyriausybės tarnautojai ir karininkai privalėjo dėvėti europinio stiliaus aprangas. Paprasti piliečiai galėjo ir toliau vilkėti kimono, tačiau formalių progų metu, vyriausybė reikalavo dėvėti drabužius su šeimos emblemomis, kurie identifikavo jos arba jo giminės istoriją (Funabiki 2016). Tačiau vakarietiškos suknelės ir sijonai netiko moterims, gyvenančioms tradiciniuose japoniškuose namuose. Atvirų kirpimų drabužiai, ploni audiniai ir nauji dizainai negalėjo nukonkuruoti idealiai priglundančio, ,,suvystančio“ kimono, kuris moters figūrai suteikia ypatingo grakštumo. Netgi aukštos padėties atstovės namuose vis dar vilkėdavo tradicinį apdarą.

Kimono šiandien

Šiandieninėje visuomenėje tradicinis apdaras yra neatsiejamas kultūrinis simbolis. Vakarų pasaulio atstovui kimono gali pasirodyti ypač egzotiškas ir unikalus. Skirtingai nuo europietiškų suknelių, kimono ,,suvysto“ moterį į drabužį, panašų į vonios chalatą. Įmantrūs, rytietiškų motyvų raštai, piešiniai ir stilizuotos istorinės scenos, gamtos peizažai, geometrinės figūros, krentančios ilgos ir plačios rankovės, per liemenį surišamas platus diržas ir įvairus spalvų koloritas patraukė ir Vakarų pasaulio susidomėjimą. XIX a. paplitęs japonizmas (Japonijos kultūros įtaka vakarietiškam menui) pristatė kimono visam pasauliui (Yamanaka 2012). Pasaulis su Japonija ėmė bendradarbiauti artimiau XIX a., kuomet 1853 metais į Japoniją atvykęs amerikiečių laivynas pareikalavo atverti uostus prekybai (Victoria and Albert Museum 2016). Prasidėjus prekybai tarp Japonijos ir Vakarų, pastarųjų laivai buvo perpildyti egzotiškų prekių. Netrukus, 1870m., kimono buvo galima nusipirkti Londono drabužių salonuose (Victoria and Albert Museum, 2016). Be japoniškų motyvų dailėje ir namų dizaine, kasdienė apranga taip pat buvo persmelkta Rytų kompozicijomis. Šiuo periodu moterys Amerikoje ir Europoje, ypač Prancūzijoje, persisiūdavo kimono į vakarietiško stiliaus sukneles, savo kostiumams naudojo rytietiškos stilistikos medžiagas, aksesuarus. Įvairių idėjų laisvė bei platėjantis pasirinkimo diapazonas bei paprasta kimono forma, padarė didelę įtaka tuometiniai madai, menui ir dizainui (Yamanaka 2012).

Šiuolaikinio kimono modelis nesiskiria nuo to, koks buvo naudojamas Meidži laikotarpiu (Yamanaka 2012). Išsivysčius siuvimo ir modeliavimo, spalvinimo ir dekoravimo technologijoms, kito tik dizainas. Šiuolaikinio kimono stiliai, aksesuarai, spalvos varijuoja nuo vintažinių, klasikinių, ceremonijoms ir šventėms skirtų bei estetinius ir kultūrinius kanonus atitinkančių apdaro, iki dekoruoto nėriniais, kaspinais, segėmis, sumodeliuotų pagal filmų, televizijos laidų herojų kostiumus, animacinių personažų ar atitinkamą laikotarpį reprezentuojančius stilius (Frank 2016). Pastaruosius vilki ir siuvasi jaunimas įvairiems renginiams, gatvės performansams ar vaidinimams. Kimono dėvėjimas tapo dar vienu būdu atskleisti savo tapatybę ar prisiskirti vienai ar kitai populiariosios kultūros atšakai (Frank 2016).

Japonijoje, kur individualizmas ir savitumas nėra pirmenybė visuomenėje, studentai ir aukštesniųjų mokyklų moksleiviai, atitrūkę nuo griežtų kriterijų, taikomų vidurinėje mokykloje, kurdami savitą stilių neretai eksperimentuoja su tradiciniais drabužiais (Okazaki 2015). Didžiuosiuose Japonijos miestuose galima išvysti jaunų žmonių, pasipuošusių persiūtu kimono, kurio griežtą kirpimą pagyvina žaismingi medžiagų piešiniai, kaspinai ir nėriniais. Taip pat priderinamos spalvingos pėdkelnės, aukštakulniai batai, švarkeliai, diržas stilizuojamas smeigtukais, segėmis. Tokie neįprasti pavyzdžiai, matomi didmiesčių gatvėse, kur susiburia Japonijos jaunimas, įvairių menų atlikėjai, atskleidžia japonų sugebėjimą varijuoti tarp tradicijų ir modernizmo (Okazaki 2015 ).

Dabartinėje Japonijoje tradiciniais apdarais pasipuošusius žmones galima išvysti ceremonijų ar švenčių metu. Tradicinės vestuvės, Šičigosan (七五三 Shichigosan, skirtas trejų ir penkerių metų berniukams bei trejų ir septynerių metų mergaitėms), universiteto baigimo ceremonijos, laidotuvės ir tradiciniai festivaliai neapsieina be kimono dėvėjimo (Dalby 1993). Tai šventės ar renginiai, kurių metu žmonės gali pasipuošti prašmatniu apdaru, taip gerbdami savo senąsias tradicijas. Kai kurių profesijų, ypač tradicinių menų atlikėjų, atstovai kimono rengiasi dažniau. Sumo imtynininkai, tradicinių užeigos namų (旅官 ryōkan) darbuotojai ir kiti senuosius menus reprezentuojantys ir praktikuojantys atstovai vilki kimono kaip savo darbo drabužį (Dalby 1993). Kai kuriuose regionuose, ypač Kansajaus, kimono dėvinčius moteris ir vyrus galima sutikti dažniau (Dalby 1993). Senojoje Japonijos sostinėje Kiote, Giono rajone, gyvenančios geišos (芸者 geisha) ir jų mokinės vis dar dėvi kimono kiekvieną dieną nepaisant aukštos kostiumų kainos ir ilgo apsirengimo proceso (Iwasaki, Brown 2003). Savo klestėjimo aukso amžiuje (1860) šios moterys diktavo kimono stilių madas, dėvėjimo subtilybes ir aksesuarus, tačiau šiandien geišos rengiasi tik klasikinių spalvų ir raštų kimono, atsisakydamos naujovių ar vakarietiškų idėjų (Iwasaki, Brown 2003).

Dabartinėje mados sferoje netrūksta pavyzdžių, kaip tradicinis kimono gali būti pritaikytas kasdieniam vilkėjimui šiandieninėje visuomenėje. Daugėja dizainerių, tokių kaip Džotaras Saitas, kuriančių kimono dizainus, patrauklius šiandieniniam jaunimui (Okazaki 2015). Dabar vykstantys kimono pristatymai mados namuose, parodos bei kiti vieši renginiai ne tik Japonijoje, bet ir užjūrio šalyse, pristato naujausius dizainus ir leidžia iš arčiau pasigrožėti subtilaus stiliaus apdaru (Okazaki 2015).

Kimono nebedėvimas kasdienybėje dėl sudėtingo vilkimosi proceso, varžomų judesių, sudėtingos priežiūros ir aukštos klasės drabužio kainos. Kimono, ypač skirto formalioms progoms, apsirengimas gali užtrukti iki kelių valandų (Iwasaki, Brown 2003). Diržą sujuosti į atitinkamą mazgą gali prireikti kito žmogaus pagalbos. Prekybos centruose ir knygynuose pardavinėjamos knygos ir žinynai apie etapus, kuriais vadovaujantis reikia apsirengti ir dėvėti šį kartais sunkios medžiagos kostiumą, kuris su atitinkamais aksesuarais ir priedais gali sverti iki 7 kilogramų (Dalby 1993). Šiandien ypač populiarėja vintažiniai, praėjusio šimtmečio kimono stiliai, dekoruoti įmantriai geometriniais raštais, dažyti pastelinėmis, blankiomis spalvomis (Okazaki 2015). Ypač formalioms progoms skirti, pvz. vestuvių kimono, kartu su aksesuarais, gali kainuoti iki 20 000 tūkstančių dolerių (Dalby 1993). Paprastesnio dizaino kimono, dažyti mechaniniu būdu ir pardavinėjami universalinėse parduotuvėse kaina varijuoja nuo 6 iki 100 dolerių, priklausomai nuo raštų įmantrumo, aksesuarų ir kt.

Šiandien, dažnai turistų lankomuose miestuose ir istoriniuose rajonuose, ypatingai Kiote ir Osakoje netrūksta salonų, siūlančių kimono apsivilkimo fotosesijai, paslaugas (Frank 2016). Asmuo, panorėjęs patirti kimono vilkėjimo efektą, už tam tikrą kainą aprengiamas pasirinktos spalvos ir dizaino tradiciniu drabužiu. Neįperkantis aukštos klasės tradicinio kostiumo, gali jį išsinuomoti vienai ceremonijai ar šventei. Dauguma japonų vis dar perduoda gerai išlaikytą aukštos vertės kimono savo vaikams kaip šeimos relikviją (Okazaki 2015).

Naudota literatūra

1.  Dalby, L. 1993, Kimono: Fashioning Culture, Yale University Press, New Haven.
2. Frank, P. 2016, „A Brief And Stunning Visual History Of The Kimono“, Huffington Post. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
3. Funabiki, T. 2016, „The Mysteries of the Kimono“, Toyokeizai. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017m. lapkričio 9d.].
4.  Iwasaki, M., Brown, R. 2003, Geisha, a Life, Washington Square Press, New York.
5. Yamanaka, N. 2012, The book of Kimono, Kodansha International, Tokyo. Priega per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
6.  Jackson, A. 2013, Kimono, Thames & Hudson, London.
7.  Milhaupt, T. S. 2014, Kimono, Reaktion Book Ltd., London.
8. Okazaki, M. 2015, Kimono now, Prestel Publishing Ltd., London.
9. Thomas, S. 2016, „Tokyo Fashion Week“, The Japan Times. 2016 kovo 26. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 17 d.].
10.  Varley, H. P. 2000, Japanese Culture, University of Hawaii Press, Hawaii.
11. Victoria and Albert Museum, 2016, A History of the Kimono. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 17 d.].