Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Meidži restauracija

Meidži restauracija

Meidži restauracija (明治維新 Meiji Ishin) – 1868 m. sausio 3 d. coup d’etat (liet. valstybės perversmas) (Kodansha 1993). Įvykių virtinė, grąžinusi Japonijai imperinį valdymą. Jėgos, vedamos pietų Sacumos (薩摩 Satsuma) ir Čiošiu (長州 Choushuu) domenų (藩 han, toks teritorijos vienetas), „areštavo“ imperatoriškuosius rūmus Kiote bei paskelbė politinės jėgos grąžinimą imperatoriui Meidži (明治 Meiji). Restauracijos laikotarpis pasižymėjo politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis permainomis. Rytų Azijos šalis pavirto į greitai besivystančią, vieningą valstybę. Meidži restauracijos pavadinimas – pagal to meto imperatoriaus valdymo laikotarpį.

Istorija

Tenpo era (天保年号 Tenpou nengou) (1830-1844 m.) parodė pirmus aiškius vidaus bei užsienio krizių ženklus, kurie vedė į Tokugavos šiogūnato (徳川幕府 Tokugawa bakufu) žlugimą ir Meidži valstybės gimimą. Šie metai buvo pažymėti ekonomine dislokacija, gilėjančiomis šiogūnų (将軍 Shougun, liet. karvedys) bei domenų fiskalinėmis problemomis. Vėlesnis badas kurstė valstiečių sukilimus. Paskatintos ekonominių ir socialinių sutrikimų, šiogūno ir domeno vyriausybės pradėjo Tenpo reformas, tačiau nesėkmingai. Valstybės vidaus nerimas dėl Rusijos bei Didžiosios Britanijos pastangų užbaigti Japonijos, kaip izoliuotos šalies vaidmenį, bei Kinijos pralaimėjimas Opiumo kare prieš britus – augo. Vakarų galios rūpestis, persipynė su augančiu vakarietiško pažinimo troškimu. Tuo metu paplitęs Mito (水戸) domene, Kokugaku (国学, liet. nacionalinis mokymas) ir konfucianizmo idėjų mišinys, tapo vyraujančia Meidži restauracijos ideologija.

Iki XIX a. vidurio, Europos jūrinės pajėgos užvaldė Indijos pusiasalį. Ėmę kontroliuoti didžiąją Pietryčių Azijos dalį, pradėjo belstis į Kinijos duris. Privertė pasirašyti nelygias, pusiau kolonijines sutartis. Rusija užvaldė visą Sibirą, užsimojo į šiauriau esančias Japonijos salas. Pakeliui į Kiniją, pro Japoniją praplaukdavo Amerikos prekybiniai laivai; jos pakraščių vandenis dažnai drumstė ir banginių medžiotojai. Vakarų karinė galia ir sparčiai besivystanti industrializacija pradėjo slėgti Japonijos krantus. Jie ilgą laiką bandė įtikinti Japoniją „atsiverti“, kol 1853 m. Jungtinės Valstijos pasiuntė pirmojo rango kapitono Matthew C. Perry‘o vadovaujamą beveik ketvirtadalį savo laivyno. Japonams teko nusileisti force majeure (liet. nepaprastas įvykis) (Reischauer ir Jansen 1995). Technologiškai pažangesnis Perry‘o laivynas lengvai galėjo sugriauti Edo (江戸). 1854 m. kovo mėnesį, pasirašyta Kanagava sutartis (日米和親条約 Nichibei Washin Jouyaku) tarp Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. 1856 m. Amerikos konsulas Towsendas Harris atvyko derėtis dėl lankstesnių prekybos ir uostų sąlygų, eksteritorialumo ir fiksuoto pirkėjo mokesčio. 1858 m. šiogūnatas pasirašė sutartį. Po amerikiečių, panašius sandorius vykdė ir kitos Europos šalys. Tokugavos valdžią itin susilpnino susidariusi situacija. Paramos paieškos tarp domenų bei imperatoriškųjų rūmų buvo nesėkmingos. Dvi, ilgai laikytos jėgos šiogūno valioje, pradėjo ginti savo savarankiškumą. 1859 m. Japonijai atvėrus uostus užsienio laivams, staigi infliacija išprovokavo vidinės rinkos lūžį, tuo pačiu iškeldama grėsmę valstybės monetarinei sistemai. Europą ištikęs šilkmedžių amaras padidino japoniško šilko paklausą.

Šūkis „garbė imperatoriui, lauk barbarus“ (尊皇攘夷 Sonnou joui) pasklido po šalį. Tuo metu valdęs šiogūnas Iesada Tokugava (1824-1858 m.) pasimirė neturėdamas palikuonių. Kritinis momentas sukūrė debatus dėl tolimesnio valdymo proceso. Tokugavos režimas atrodė silpnas ir pažeidžiamas kaip niekada ankščiau.

1858 m. vasarą, šiogūnatas paskyrė Ii Naosuke (井伊直弼) vyriausiuoju seniūnu. Vardan režimo sėkmės, pasirašomos sutartys su užsieniečiais, išspręstas paveldėjimo ginčas, opozicijai skelbiamas Ansei išvalymas. Keletui galingiausių daimio (大名 daimyou, liet. lordas; kunigaikštis) paskelbta namų areštas ar priverstinis pasitraukimas iš pareigų. Imperatoriškųjų rūmų didikai, nekreipiantys dėmesio į sankcijas, buvo jėga išvaromi iš tarnybos. Žemesnio rango disidentams iš įvairių domenų – atleidimas iš pareigų, ištrėmimas, mirties bausmės. Teoriškai militaristinė šiogūno diktatūra išsaugojo imperatoriaus ir tautos karinio protektoriaus vaidmenį, bet praktiškai ji jau nebepajėgė to atlikti. Su Perry‘o reikalavimais susidūrusi Edo vyriausybė siekė užsitikrinti savo politikos nacionalinę paramą ir žengė precedento neturintį žingsnį – tarėsi su daimiais. Atsakyta įvairiai, bet dažniausiai – neigiamai (Reischauer, Jansen 1995). Ii nužudymas atvėrė naujus kelius šiogūnato, svarbiausių domenų ir imperatoriškųjų rūmų santykiams. Tarp 1861 m. ir 1864 m. Čiošiu, Sacumos ir Tosos (土佐 Tosa) pietvakarių domenai, prisidengdami įtemptais Kioto ir Edo santykiais, tarpusavy varžėsi dėl reforminės idėjos. Kobu gattai (公武合体 koubu gattai) – judėjimas už imperatoriškųjų rūmų ir šiogūnato sąjungą. Siūlymai siekė nacionalinės galios svarbiausiam daimio. Sąjunga sudaryta iš kylančios prievartos bei konkurencingumo – žlugo. Pasinaudojus esančia progą, imperatoriškieji rūmai mėgino sustiprinti savo įtaką šiogūnatui. 1862 m. šiogūnui liepta atšaukti visas sutartis su Vakarais, bei išvykdinti užsieniečius. Suvokiant, kad išsiuntimas neįmanomas, šiogūnatas kurį laiką žaidė.

Sacumos samurajui nužudžius prie Jokohamos (横浜 Yokohama) miesto britą, Didžiosios Britanijos laivynas sugriovė dalį Kagošimos (鹿児島 Kagoshima) miesto. Tuo tarpu Čiošiu, uždaręs Šimonoseki (下関 Shimonoseki) sąsiaurį, įsakė pajėgoms apšaudyti užsieniečių laivus. Sąjungininkų flotilė nušlavė jų tvirtoves. Imperatoriškieji rūmai liko įbauginti įsibrovėlių. Čiošiu domenas nesiskaitė su Edo valdžia, tad 1863 m. rugsėjo mėn. 30 d. šiogūnatas išvarė jų armiją iš Kioto. Žlugus kobu gattai, domenai bei šiogūnatas jėgas sukoncentravo į regionines programas. Derino suintensyvėjusią politikos kontrolę, kartu su kariniu pasirengimu. Tuo tarpu Čiošiu – izoliuotas nuo kitų domenų, bei lojalių pabėgėlių preglauda.

1864 m. Čiošiu pajėgos bandė nukeliauti iki Kioto rūmų, tačiau nesėkmingai. 1866 m. kovo mėnesį, įsteigta Sacumos-Čiošiu sąjunga (薩摩長州同盟 Satsuma-Choushuu doumei). Bendradarbiavo Saigo Takamori (西郷隆盛 Saigou Takamori) ir Kido Takajoši (木戸孝允 Kido Takayoshi) (Sacumos ir Čiošiu domenų lyderiai). Kovota už imperatoriaus Komei (孝明 Koumei) (Meidži tėvas) valdžią. Aljanso tarpiniku buvo Sakamoto Rijoma (坂本龍馬 Sakamoto Ryouma).

Restauracija

1868 m. sausio 3 d. Sacumos pajėgos, padedamos sąjungininkų, užėmė Kioto imperatoriškojo dvaro valdžią ir paskelbė atkuriantys tiesioginę imperatoriaus valdžią. 1869 m. birželio mėn. Bošin pilietinis karas (戊辰戦争 Boshin sensou) pasibaigė paskutinių Tokugavos jūrų laivynų sutriuškinimu. 250 metų (nuo 1600 m.) trukęs rėžimas, kartu su domenais ir šiogūnatu – panaikintas. Taip atsivėrė naujas kelias valstybės modernizacijai ir reformoms. Naujosios vyriausybės sudėtis: laimėjusių domenų samurajų sąjungos, rūmų pritariančiosios bajorijos dalis. „Imperatoriškųjų“ pajėgų valdymą vykdė grupė jaunų, gabių reformatorių, kilusių iš Sacumos ir Čiošiu samurajų. Vėliau priėmę Vakarų sutartis, suvokę, kad šūkis „garbė imperatoriui, lauk barbarus“ taps netaktišku, dėl to jį pakeite nauju – „turtinga šalis, galinga kariuomenė“ (富国強兵 fukoku kyouhei).

Japonai, turintys žinių apie svetimšalių technologijas, tapo itin naudingais. Vakarams atsivėrusi šalis pasinaudojo į ją vis labiau plūstančių „barbarų“ paslaugomis (Jansen 2000). Atsargiai tęsiant vieningos valstybės idėją, užsimotą pakeisti pastarąją feodalinę tvarką į centralizuotą valdymą, tuo pačiu modernizuojantis naujose technologijose. Paveldėta, deja, tik sužlugęs, subankrutavęs Tokugavos dvaras, į autonomiškus feodalinius junginius susiskaidžiusioje, ikiindustrine ekonomika vis dar tebesitenkinačioje šalyje (Reischauer, Jansen 1995). Naujosios vyriausybės turtas – penkiolikmetis imperatorius, kuriuo jie kiek įmanydami naudojosi.

1869 m. imperatorius Meidži perkeltas iš Kioto rūmų į Edo esančią šiogūno pilį. Tuo tarpu naujoji sostinė pervadinta į Tokiją (東京 Toukyou, liet. Rytų sostinė).

Daimio vaidmuo dažniausiai buvo tik simbolinis, dėl to domenus pakeisti į labiau centralizuoto valdymo teritorijas pasirodė ne taip jau sunku. Konfiskuotos Tokugavos žemės tarnavo kaip centrai, iš kurių atkurtos imperijos galia išplėsta visuotinai. Iki 1871 m. visi domenai suskirstyti į panašaus dydžio prefektūras. Daimio pakeisti centrinės valdžios atsiųstais pareigūnais.

Samurajų privilegijų, klasinio susiskirstymo panaikinimo reforma, pasirodė sunkiau įgyvendinama nei tikėtasi. 1873 m. karo prievolę keičia karo tarnyba. 1876 m. samurajams uždrausta nešiotis kardus, iš algų teliko smulkios išmokos ar vyriausybės obligacijos. Per trumpą laikotarpį samurajai neteko visų privilegijų. Statusą pagal kilmę visuomenėje pradėjo keisti išsilavinimas ir gabumai.

Valstybės valdymo modernizavimas, prasidėjo sudarant ministerijas: Finansų (įtakingiausia iš visų, dėl pinigų cirkuliavimo kontrolės), Armijos ir laivyno, Švietimo. Remiantis prancūzų ir vokiečių pavyzdžiu, kuriama teismų ir teisės sistema. Dėl mokesčių įplaukų stabilizacijos, aiškiau apibrėžtos žemės nuosavybės, vietoj įprastų procentų už žemdirbystės produkciją 1873 m. įvesti nustatytieji piniginiai mokesčiai. Mokėtojai – valstiečiai, paskelbti tiesioginiais žemės savininkais. Skirtingai nuo feodalinės Europos, Japonijoje neiškilo rimtesnių sunkumų su senųjų feodalinių klasių žemės nuosavybe (Reischauer ir Jansen 1995). Ekonomikos modernizavimas pasižymėjo nauja bankų struktūra, pakeista pinigine sistema. Valstybę sujungė telegrafo tinklai, tiesiami geležinkeliai. 1872 m. Tokijas ir Jokohamos uostas sujungti pimuoju traukiniu.

Vakarų technologijų žinojimas buvo būtinas. Japonija samdėsi daug kainuojančius svetimšalių ekspertus, siuntė savo studentus pasisemti naujų žinių. Kiekvienoje srityje stengiamasi panaudoti tai, ką patys gerai žinojo. „Kadangi už pagalbą iš užsienio mokėjo iš savo kišenės, tai ir vertino ją labiau, ir pasinaudojo ja geriau nei dauguma šalių, kurios tokią paramą ankstesniais laikais buvo gavusios už dyką“ (Reischauer, Jansen, 1995, p. 77). Anglų kalbos taip pat mokė misionieriai.

Rimčiausias reformų pasipriešinimasis kilo iš samurajų pusės. Įvykus keletui mažesnių sukilimų, karių luomas 1877 m. Sacumoje, susikovė su nauja šauktinių kariuomene. Reformatoriai, sunkiai įveikę samurajus laimėjo. Pergalė reiškė, kad šalyje nebegresia jokie kariniai konfliktai. Naujoji vyriausybė buvo saugi. 9-o dešimtmečio finansinis krachas, privertė imtis griežtų išlaidų mažinimo programos. Drastiškos priemonės padėjo atstatyti finansinę pusiausvyrą; Pirmoji sėkmė – medvilnės verpimas. Kitą dešimtmetį pagal medvilnės gamybą Japonija jau varžėsi su Vakarais, ėmė ją eksportuoti. Netvirtai pradėjusi, naujoji vyriausybė pasiekė finansinį bei karinį šalies stabilumą. Šalis žengė pirmuosius žingsnius, siekdama karinio bei ekonominio saugumo prieš Vakarus (Jansen 2000). 1890 m. lapkričio 29 d. priimta Meidži konstitucija.

 

Naudota literatūra:

Ian, N., 2005. War revolution & Japan. Taylor & Francis e-Library, [internete] rasta: Ebscohost.com,[žiūrėta 2015 gegužės 23].

Jansen, M. B., 1952. Review of „Toyama, S., Meiji Restoration“. The Far Eastern Quarterly [internete] Vol. 12, No. 1 (Nov., 1952), pp. 90-93. Rasta: Jstor.org <http://www.jstor.org/stable/2942214 > [žiūrėta 2015 gegužės 23].

Jansen, M. B., 2000. The making of modern Japan. The Belknap: Harvard University press.

Kodansha, 1993. Japan: an illustrated encyclopedia.

Reischauer, E. O., Jansen, M. B., 1995. Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas. Antras leidimas. The belknap: Harvard University press.

4 votes