Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Nanbano prekybos laikotarpis

Nanbano prekybos laikotarpis

Nanbano prekybos laikotarpis (jap. 南蛮貿易時代 Nanban bōeki jidai, liet. ,,Mainų su pietiniais barbarais laikotarpis‘‘) arba Nanbano mainai (jap. 南蛮貿易 Nanban bōeki, liet. ,,Mainai su pietiniais barbarais‘‘) yra 1543 metais prasidėję prekybiniai ryšiai tarp Japonijos ir Portugalijos. Šių pabaiga tapo 1614 metais imta vykdyti Japonijos užsidarymo politika (jap. 鎖国 Sakoku, liet. ,,Šalies uždarymas‘‘) (Cruz  2016).

Kinų kalbos žodžiu Nánmán (kin. 南蠻, liet. ,,Žmogus iš Pietų‘‘) vadinti Kinijos pietuose ir pietvakariuose, daugiausia Jangdzės (Yangtze) upės slėnyje, gyvenę vietiniai žmonės. Vėliau japonai šį žodį pasiskolino ir Nanban (jap. 南蛮, liet. ,,Pietiniai barbarai‘‘) pradėti apibūdinti į Japoniją atvykę portugalai bei kiti europiečiai (Cruz  2016).

Kultūrinis susidūrimas

Po pirmojo kontakto su portugalais Tanegašimos (jap. 種子島 Tanegashima) saloje 1542 m. japonai juos vertino atsargiai. Atvykėlių iš Europos nesugebėjimas suprasti japoniškos rašto sistemos ir naudotis valgymo lazdelėmis sukėlė stiprų kultūrinį šoką. Nanbano prekybos laikotarpiu japonai buvo supažindinti su naujomis technologijomis, karine ginkluote, krikščionybe, europietišku menu, kalba bei kulinarija (Cruz 2016).

Daugelis užsieniečių tapdavo Japonijos valdovų draugais. Vienam iš jų, Viljamui Adamsui (William Adams) buvo suteiktas samurajaus statusas. Šio statuso dėka jam atiteko feodas Edo (jap. 江戸) mieste (dabartinis Tokijas).

Marko Polo (Marco Polo) puošnių šventyklų ir rūmų aprašymai supažindino europiečius su milžiniškais Japonijos tauriųjų metalų ištekliais. Tuo metu ši šalis turėjo tapti pagrindine vario ir sidabro tiekėja Europoje. Taip pat Japonija buvo kur kas labiau apgyvendinta bei urbanizuota negu bet kuri kita Vakarų valstybė. XVI a. Japonijoje gyveno 26 milijonai žmonių, kai tuo tarpu Prancūzijoje 16 milijonų, o Anglijoje vos 4.5 milijono gyventojų (Cruz 2016).

To meto europiečiai buvo labai sužavėti japonų. Allesandras Valignanas (Allesandro Valignano) rašė, kad japonai ,,…pranoksta ne tik kitas Azijos tautas, bet taip pat ir europiečius.‘‘ (Cruz 2016).

Pirmieji atvykėliai iš Europos taip pat pabrėžė japonų meistriškumą apdirbant metalą. Japonijos natūralūs ištekliai, tokių medžiagų, kaip geležis, yra labai riboti. Todėl kiekvienas gaminys iš geležies buvo kuriamas pasitelkiant nepriekaištingus įgūdžius.

Japonų kariniai sugebėjimai irgi buvo pastebėti. 1609 metų karališkasis dekretas ispanų vadams Ramiajame vandenyne, skelbė: ,, Nerizikuoti rankomis ir nestoti į kovą prieš japonų karius.“ Vėliau vokiečiai nusamdė japonų karius samurajus Pietryčių Azijoje įsikūrusiose Malukų salose kovoti prieš anglus (Cruz 2016).

Portugalų mainai XVI a.

1543 metais portugalų laivai ėmė plaukti į Japoniją. Tuo metu Portugalija jau buvo užmezgusi prekybinius ryšius su Goa (maždaug 1515 metais). Lisaboną palikdavo nuo 3 iki 4 karavelių, pilnų sidabro, kad Indijoje galėtų įsigyti medvilnės ir prieskonių. Viena iš šių karavelių patraukdavo į Kiniją, kad joje mainais į sidabrą nusipirktų šilko (Cruz 2016).

Pirmieji portugalų laivai (paprastai 4 mažesnio dydžio kiekvienais metais), pasiekdavę Japoniją, visada atplukdydavo vien tik kinišką šilką ir porcelianą. Japonai labai laukdavo šių prekių. Tačiau tuo metu Kinijos imperatorius buvo uždraudęs bet kokį kontaktą su Japonija. Todėl suaktyvėjo japonų piratų (kin. 倭寇 wōkòu, jap. wakō) reidai (o portugalai pasinaudojo tuo, kaip galimybe tapti tarpininkais Azijos prekyboje). Nagasakio uosto įkūrimas 1571 metais, kartu su į krikščionybę atsivertusio daimiju (jap. 大名 daimyō, liet. ,,feodalas‘‘) Omura Sumitada (jap. 大村 純忠 Ōmura Sumitada) ir jo portugalo draugo bei nuodėmklausio, jėzuitų misionieriaus Gasparo Vilelos (Gaspar Vilela) pagalba, portugalų prekyba išsiplėtė, o jų įtaka Japonijai ir ypač, Kiūšiū (jap. 九州 Kyūshū) salai, smarkiai išaugo. Vėliau padėjus Sumitadai uoste atremti Riūdzodžio (jap. 龍造寺氏 Ryūzōji-shi) klano puolimą 1578 metais, jis Nagasakio (jap. 長崎市 Nagasaki-shi) miestą po dviejų metų amžiams atidavė Kristaus bendruomenei (Cruz 2016).

Nuo 1557 metais Makao įsigijimo ir oficialaus Kinijos pripažinimo jų, kaip prekybos partnerių, Portugalija pradėjo reguliuoti prekybą į Japoniją, parduodant aukščiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Ši prekyba, su nedidelėmis pertraukomis tęsėsi iki 1638 metų, kai buvo uždrausta prišvartuoti laivus, įtariant krikščionių dvasininkų gabenimu į Japoniją. Portugalų mainus palaipsniui vis labiau ir labiau sunkino kinų kontrabandininkai, japonų prekybiniai laivai ,,Raudonieji ruoniai“ (jap. 朱印船 Shuinsen) (kurių pasirodydavo apie 10 laivų per metus), ispanų laivai iš Manilos (kurių pasirodydavo 1 laivas per metus), vokiečiai (kurie pradeda veikti apie 1609 metus) ir anglai (kurie pradeda veikti apie 1613 metus, pasirodydavo 1 laivas per metus) (Cruz 2016).

Vokiečių įsikišimas

Vokiečiai, kurie vietoje Nanban japonų buvo vadinami Komo (jap. 紅毛 Kōmō, liet. ,,Raudonplaukiai‘‘) laivu ,,Liebe‘‘ (liet. ,,Meilė‘‘) pirmą kartą į Japoniją atvyko 1600 metais. Šio laivo vairininkas buvo Viljamas Adamsas – pirmasis anglas šioje šalyje (Neimantas 1984, p. 137–138).

1605 metais du ,,Liebe‘‘ laivai buvo išsiųsti į Patanį (Pattani) pakviesti vokiečių prekeivių į Japoniją. Patanio prekybos su vokiečiais vadovas Viktoras Sprinckelis (Victor  Sprinckel) atsisakė, teigdamas, jog yra pernelyg užsiėmęs priešintis portugalų konkurencijai Pietryčių Azijoje. Vis dėlto 1609 metais vokietis Žakas Spekas (Jacques Specx) atvyko į Hiradą (jap. 平戸市 Hirado-shi) su dviem laivais (Neimantas 1984, p. 151–158).

Taip pat vokiečiai dalyvavo jūriniuose susirėmimuose Ramiajame vandenyne prieš portugalus ir ispanus. Galiausiai jie tapo vieninteliais vakariečiais, kurie turėjo leidimą Dedžimos (jap. 出島 Dejima) uoste prekiauti su Japonija Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (Neimantas 1984, p. 160).

Tanegašimos šautuvai  

Japonai buvo susidomėję portugalų šaunamaisiais ginklais. Pirmieji du europiečiai, 1543 metais pasiekę Japoniją, buvo portugalų prekeiviai Antonijus da Motas (António da Mota) ir Franciskas Zeimotas (Francisco Zeimoto). Atvykę kinų laivu į Tanegašimą jie mainams pristatė šaunamuosius ginklus. Tuo metu japonai jau buvo pažįstami su tokio pobūdžio ginklais. Šie buvo išrasti ir atgabenti iš Kinijos. Tai buvo pabūklai vadinti  ,,Tepo‘‘ (jap. 鉄砲 Teppō, liet. ,, Geležinis pabūklas‘‘). Juos japonai naudojo 270 metų prieš pasirodant portugalams. Portugalų ginklai buvo lengvi, turėjo gaidukus ir jais buvo paprasta nusitaikyti. Kadangi ginklai buvo pristatyti Tanegašimoje, šie buvo pavadinti salos vardu.

Praėjus metams nuo pirmųjų portugalų ginklų pardavimo, japonų kalviai sugebėjo perprasti jų mechanizmą ir pradėjo masinę gamybą. Praėjus kiek mažiau nei 50 metų šaunamieji ginklai Japonijoje buvo paplitę labiau, negu bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Ginklai tapo svarbiu įrankiu Tojotomiui Hidejošiui (jap. 豊臣 秀吉 Toyotomi Hideyoshi) ir Tokugavai Jejasui (jap. 徳川 家康 Tokugawa Ieyasu) vienijant Japoniją. Taip pat ir 1592 metais bei 1597 metais vykdytuose įsiveržimuose į Korėją (Neimantas 1984, p. 30 – 54).

Katalikybė Japonijoje     

Su jėzuito Pranciškaus Ksavero (Francis Xavier) atvykimu į Japoniją 1549 metais, katalikybė greitai tapo pagrindine religine jėga šioje šalyje. Nors katalikų dvasininkai buvo toleruojami vien dėl tarp šalių vykstančios prekybos, iki XVI a. pabaigos į katalikų tikėjimą atsivertė 150 000 japonų (Boxer 1967, p, 114). Daugiausia jų buvo Kiūšiū saloje. Taip pat jėzuitai perėmė prekybos miesto Nagasakio valdymą. 1587 metais Tojotomis Hidejošis uždraudė toliau Japonijoje skleisti krikščionybę ir įsakė dvasininkams palikti šią šalį (Boxer 1967, p, 147). Tačiau tai padaryti sutiko vos 3 iš 130 ir jėzuitai toliau galėjo užsiimti katalikybės sklaida.  Hidejošis dar kartą išreiškė priešiškumą krikščionybei, kuomet 1597 metais prie Japonijos krantų sudužo ispanų laivas ,,San Felipe‘‘ (Saraiva, Jami 2008). Po šio įvykio 26 krikščionys buvo nukryžiuoti. Hidejošis šį sprendimą priėmė po to, kai jėzuitai siekė jį įtikinti atsikratyti kito religinio ordino iš Ispanijos. Vis dėlto Ispanijos kariuomenė jį įspėjo apie katalikų rezgamas intrigas. Nors beveik 100 bažnyčių buvo sunaikintos, didžioji dalis jėzuitų liko Japonijoje.

Tokugava Jejasu 1614 metais uždraudė krikščionišką veiklą Japonijoje (Boxer 1967, p, 329 – 330). Po šio sprendimo, jėzuitai ėmė užsiiminėti slapta veikla ir prisidėjo prie Hidejošio surengtos Osakos apgulties (jap. 大坂の役 Ōsaka no Eki) (1614 – 1615 metai) (Boxer 1967, p, 383). Po Jejaso mirties, represijos prieš krikščionis tapo nebevaldomos. Dalis krikščionių buvo nužudyti, likę atsimetė nuo šios religijos.

Naudota literatūra

  1. Boxer, C. R., 1967. The Christian Century in Japan. Berkeley and Los Angeles: University of California Press. [ internete] p. 2 – 499. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017m. lapkričio 8d.].
  2. Cruz, F. F., 2016. The Portuguese in Japan: Nanban Art & Trade. Linkedin. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017m. lapkričio 8d.].
  3. Neimantas, R., 1984. Gyvenimas ant ugnikalnio. Vilnius: Vaga.
  4. Saraiva, L., Jami, C., 2008. History Of Mathematical Sciences: Portugal And East Asia III – The Jesuits, The Padroado And East Asian Science (1552-1773). Singapore: World Scientific.
  5. Iliustracija: prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018m. sausio 18d.
0 votes