Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Nihonga

Nihonga

Nihonga (日本画 Nihon-ga, liet. „japoniško stiliaus paveikslai“) – japoniško stiliaus tapyba, kuri prasidėjo Meidži laikotarpyje (明治時代 Meiji-jidai, 1868-1912). Šio aspekto tikslas Japonijos mene buvo išsaugoti esančias meno tradicijas ir sukurti šiuolaikinį kultūrinį tapatumą. Tuo metu, kai Japonijoje buvo įtempti santykiai tarp tradicijų ir naujovių, neišvengiamą svarbą turėjo nihonga tapybos vystymąsis, menininkai dėjo pastangas, kad atkreiptų subalansuotą dėmesį į jų savitą Rytų Azijos paveldą ir išraiškingas galimybes Vakarų tapyboje (Buckley, 2002).

Istorija

Meidži laikotarpiu Japonija patyrė drastiškas reformas beveik kiekviename socialiniame lygmenyje. Ankstesnysis valdovas feodalas Tokugava Iejasu (徳川家康 Tokugawa Ieyasu) buvo priverstas perduoti valdžią imperatoriui Meidži, o vėliau buvo perkeltas į rytus nuo Japonijos sostinės Kioto ir Tokijo. Tuo metu buvo dedamos pastangos modernizuoti Japoniją ir restruktūrizuoti Japonijos visuomenę siekiant industrializacijos didėjimo ir technologinės pažangos dėl noro sėkmingai atspindėti Vakarų valdžios modelį. Dėl šios priežasties, Japonijos vyriausybė skatino amatininkus ir mokslininkus studijuoti užsienyje ir grįžti su vertingomis žiniomis iš pirmųjų lūpų. Japonija taip pat pradėjo importuoti Vakarų kultūrą masišku mastu, o šis reiškinys padarė stiprų poveikį Japonijos menui. Daugelis Japonijos menininkų priėmė Vakarų tapybos stilius ir technikas, taip pat užsienietiškų temų reikšmę pačiame mene. Darbai atlikti Vakarų stiliumi atstovavo joga atšaką (洋画 Yoga). Opozicija populiarėjančiai joga atšakai buvo meno nacionalistų judėjimas, kuris siekė išsaugoti vertingą japoniško stiliaus tapybos tradiciją kaip grėsmę vakarų kultūros skatinimui. Taip buvo sukurta nihonga tapyba, kuri buvo suinteresuota savitos šiuolaikinės meno formos kūrimu, kuris galėtų išreikšti šalies nacionalinio tapatumo jausmą, taip pat išsaugoti tradicinius ir gimtuosius Japonijos meno aspektus (Stanford Journey of East Asian Affair, 2004).

Be estetinių ir formalių skirtumų, gausu kitų klausimų supančių nihonga tapybo meną. Visų pirma, tapybos istorija artimai susijusi su meno įstaigomis ir meno mecenatais Japonijoje. Manoma, kad ši meno rūšis formavo Japonijos kultūrinę esmę, iš esmės buvo svarbi sudedamoji grandis ne tik bandant įsitraukti į kultūros politiką, įskaitant ir atstovavimą pasaulinėse mugėse ir kitose tarptautinėse parodose, bet ir lemtingas įnašas, tautos formavimuisi amatų pramonėje. Atsižvelgiant į tai, taip pat ir į nihonga funkciją karo metu, nors pastaroji ir mažiau pastebima nei meno rūšies Joga vaidmuo, nihonga meno kryptis buvo itin reikšminga.

Technika

Nihonga terminas buvo išrastas 1880-aisiais, dėl noro atskirti iliustruotą praktiką, įkurtą gimtojoje šioga tradicijoje (dailyraštis ir tapyba) nuo jogos (vakarų tipo tapyba), kuri buvo vartota vakarų žiniasklaidos. Kuomet šiuolaikinėms meno įstaigos tokioms kaip salonai, parodos, mokyklos, muziejai ir meninės asociacijos, buvo pristatyta ši tapymo tradicija, skirtumas tarp nihonga ir joga vis labiau stiprėjo ir įgijo skilimą sukeliančią valstybinę svarbą. Praktikoje, nihonga tapyba apima paveikslus, pirmiausiai atliktus naudojant tradicines medžiagas (pavyzdžiui, rašalą ir klijus, pagrįstus mineraliniais pigmentais), pagrindus (pavyzdžiui, popierių ir šilką) ir formatus (pavyzdžiui, popieriaus ritiniai, širmos), nors priemonės labiausiai plėtojosi per praėjusį šimtmetį (pavyzdžiui, įrėmintų tapymo lentų ir sintetinių pigmentų naudojimas).

Nihonga ne tik ankstesnio amžiaus tapybos tradicijų tęsinys. Lyginant su yamato-e tapyba, temų diapazonas buvo praplėstas ir stilistiniais ir techniniais elementais iš kelių kitų tradicinių mokyklų, tokių kaip kanouha (狩野派 Kanō-ha), rinpa (琳派 Rinpa), ir Marujama Oukjo (円山応挙 Maruyama Oukyo). Skirtumai, egzistavę tarp šių mokyklų, Edo laikotarpiu buvo sumažinti. Daugeliu atveju, nihonga menininkai taip pat įsisavino realistiškas vakarų tapybos technikas, pavyzdžiui perspektyvas ir spalvinimą. Nihonga tipiškai yra atliekama ant vaši (japoniškas popierius) ar šilko, naudojant teptukus. Paveikslai gali būti vienspalviai arba daugiaspalviai. Jei paveikslas vienspalvis, dažniausiai naudojamas sumi (墨絵 Sumi) padarytas iš suodžių, sumaišytų su klijais, pagamintais iš žuvų ašakų ar gyvūnų kailio, odos. Jei paveikslai daugiaspalviai, pigmentai yra gaunami iš natūralių sudedamųjų dalių, tokių kaip mineralai, kriauklės, koralai, ir net brangakmeniai, tokie kaip granatai ar perlai. Žaliava yra pudruota į dešimt gradacijų nuo smulkaus smėlio į grūdo struktūros, o gyvūnų kailio ar odos klijai yra naudojami kaip fiksatorius. Abiem atvejais, vanduo yra naudojamas maišymui. Vienspalvėje nihonga tapyboje, rašalo tonai yra moduliuoti, kad gautųsi niuansų įvairovė nuo artimos baltai spalvos link pilkų tonų pasiekiant juodą spalvą. Vienspalvėje tapyboje, didesnis dėmesys skiriamas kontūrų buvimui ar nebuvimui, dažniausiai kontūrai nenaudojami paukščių ir augalų atvaizdavime. Retkarčiais, pigmentų sluoksniavimas yra naudojamas suteikti kontrasto poveikį, o dar rečiau, auksinės ar sidabrinės spalvos lapai taip pat įtraukiami į tapybą (Mason, 2005).

Žymiausi autoriai

Postūmis atgaivinti tradicinę tapybą plėtojant labiau šiuolaikines japonų stiliaus idėjas buvo išreikštos meno kritiko Okakura Kakudzo (岡倉覚三 Okakura Kakuzō arba 岡倉天心 Okakura Tenshin, 1862-1913), kuris kartu su Ernestu Fenollosa (1853-1908), bandė sujungti Vakarų kultūros žavesį, tuo pačiu pabrėžiant Japonijos gimtojo meno grožį ir svarbą. Šie du vyrai suvaidino svarbius vaidmenis pagrindinių meninių mokyklų mokymo programų išvystyme ir aktyviai drąsino ir globojo menininkus. Nihonga pradininkai yra Hišida Šiunso (菱田春草 Hishida Shunsō, 1874-1911), Jokojama Taikan (横山大観 Yokomyama Taikan, 1868-1958) ir Šimomura Kanzan (下村観山 Shimomura Kanzan, 1873-1930). Nihonga menininkai paprastai naudojo blizgančius mineralinius pigmentus ir siekė rafinuoto paviršiaus efekto, rezultate išgaunant paveikslus, atspindinčius nežemišką ir formalų grožį, kuris puikiai išreiškia šiuolaikinės Japonijos meninį skonį.

Šimomura Kanzan, Jokojama Taikan ir Hišida Šiunso priklauso nihonga tapybos pradžioje vykusiai veiklai, kurios metu buvo naudojami tradiciniai japoniški pigmentai. Naudojami formatai buvo ne tik ritiniai ar širmos, bet ir vakarietiški įrėminami paveikslai. Menininkai Jokojama Taikan ir Hišida Šiunso tapydami siekė labiau tarptautinių, dažniausiai Azijos temų. Jie tapė nihonga stiliumi naudodami tradicines jamato-e (大和絵 Yamato-e) tapymo stiliaus medžiagas, įtraukdami dramatiškus ir atmosferinius efektus.

Maeda Seison (前田 青邨 Maeda Seison) taip pat iškilus asmuo naujosios kartos nihonga tapybos menininkų rate, kuriam taip pat priklausė Imamura Šiko (今村 紫紅 Imamura Shikō, 1880–1916), Jasuda Jukihiko (安田 靫彦 Yasuda Yukihiko, 1884-1978), Kobajašis Kokei (小林古径 Kobayashi Kokei, 1883–1957) ir Hajami Gjošiu (速水 御舟 Hayami Gyoshū, 1894–1935). Jie mene taikė eklektišką asortimentą anksčiau naudojamose japonų tapybos technikose. Maeda Seison ir kiti šio periodo menininkai mėgo tapyti istorinėmis temomis.

Temos

Šiek tiek kitokios nihonga tradicijos vystėsi Kiote, Marujama-Šidžio mokyklos (四条派 Maruyama Shijō-ha) dailininkams konstatuojant gamtos precedentus poetiniame realizme. Takeuči Seiho (竹内 栖鳳 Takeuchi Seihō) buvo pats sėkmingiausias šios linijos šalininkas. Įdomu tai, kad jo žymiausia studentė – Uemura Šoen (上村 松園 Uemura Shoen, 1875-1949). Uemura Šoen – moteris, kuri atgaivino stilių primenanti ukijo-e (浮世絵 Ukiyo-e) vaizduojant moters grožį portretuose, tačiau vietoje to, moterį ji atvaizdavo buitiniame ir šeimyniniame lygmenyje.

Nihonga klestėjimas tęsėsi ir po II-ojo Pasaulinio karo. Šis esminis tradicinis stilius pokario metais buvo aktyviai skatinamas, kaip ir kitos japoniško meno formos. Tradicinės temos tokios kaip flora, fauna ir kraštovaizdis buvo sujungtos, pasitelkiant šiuolaikines abstrakcijas, modernias miestų ir pramonės scenas. Rezultate, kūriniai, kuriuose buvo naudojami tradiciniai pigmentai ir teptukai, leido numatyti įdomią Japonijos modernizmo versiją (Ulack, 2013).

Šiuolaikinė nihonga

1990 dešimtmetis, 2000–ieji metai yra šiuolaikinės nihonga klestėjimo laikotarpis. Daugelis menininkų dar kartą atsigręžė į išskirtinių Japonijos temų vaizdavimą kūriniuose, pabrėžiant ar tyrinėjant Japonijos tapatumą ir aukštinant Japonijos meno tradicijas. Nors šie menininkai, įtraukiant Jamagučis Akira (山口 晃 Yamaguchi Akira, 1969), Tenmjouja Hisašis (天明屋尚 Tenmyouya Hisashi, 1966) ir Jamamoto Taro (山本 太郎 Yamamoto Tarō, 1974) daugiau linkę tapyti naudojant aliejų, skaitmeninio redagavimo ir kitas ne tradicines žiniasklaidos priemones, visgi jų darbuose vyrauja tradiciniai stiliai ir pateikiamos nuorodos į konkrečius ir žinomus istorinius darbus, juos derinant su nuorodomis į šiuolaikinę komercinę kultūrą (Larking, 2013).

Šaltiniai:

Buckley, S., 2002. Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture. [e-knyga] Routledge: London.  [internete] rasta: http://journals.cambridge.org [žiūrėta 2016 03 10].

Conant, E., 1995. Nihonga: Transcending the Past. The Saint Louis Art Museum.

Larking, M., 2013. Nihonga Beside Itself: Contemporary Japanese art‘s engagement with the position and meaning of the modern painting tradition. [internete] rasta: http://openjournals.library.usyd.edu.au/index.php/LA/article/viewFile/7818/7982 [žiūrėta 2016-03-26].

Mason, P., 2005. History of Japanese Art. Upper Saddle River.

Stanford Journey of East Asian Affair, 2004. Takashi Murakami: Artist of Contemporary Japanese Subculture. [internete] rasta: http://web.stanford.edu/group/sjeaa/journal41/japan1.pdf [žiūrėta 2016 03 20].

The Samurai archives, 2015. Nihonga. [internete] rasta: http://wiki.samurai-archives.com/index.php?title=Nihonga [žiūrėta 2016 03 30].

Ulack, J., 2013. Japanese art-Modern period. [internete] rasta:  http://www.britannica.com/art/Japanese-art [žiūrėta 2016 03 19].

 

1 vote