Nuppeppo

Nuppeppo (jap. ぬっぺっぽう) – labai neįprastas bei šiurpus jokajus (妖怪 yōkai) Japonijos folklore, pasirodęs japoniškoje literatūroje nuo XVIII a. Kartais tapatinamas su antgamtiniu „mėsos gniužulu“.

Vardas „Nuppeppo“ yra kilęs nuo žargono nupperi (ぬっぺり), kuris seniau apibūdindavo moterį, kuri naudojo per daug makiažo. Tai apibūdina būtybės nutįsusią odą, kuri yra panaši į nutįsusį veidą po makiažu.

Apibūdinimas

Dažnai apibūdinamas kaip belytė būtybė, ne aukštesnė nei metras su puse, o veidas bei kitos kūno dalys padengti nutįsusia oda ir riebalais. Kas tikrai bjauru, tai Nuppeppo kvapas: sakoma, kad jis baisesnis už pūvančios mėsos kvapą. Kai kurie tiki, kad Nuppeppo ir yra pūvantis kūnas.

Pasak legendos, mitinis „gniužulas“ yra pasyvus bei malonus, kuris nekenksmingai klaidžioja po apleistus kapus, šventyklas ir kaimus, dažniausiai pasirodo naktį. Jis nedaro žalos žmonėms, tačiau jo neįprasta išvaizda bei nemalonus kvapas gali sukelti šoką. Dažniausiai jie klaidžioja vieni, tačiau kartais pastebimi ir grupėmis. Nepaisant jo bjaurios išvaizdos, tariamai amžina jaunystė laukia tų, kurie suvalgo jo odos. Tačiau daug kas tiki, jog tie, kurie suvalgo jo odos tampa nuppeppo.

Niekas nežino tikslios šios būtybės atsiradimo istorijos, bet daugelis mano, kad ji primena Frankenšteino monstrą. Tačiau, kas ir kodėl norėtų sukurti tokią būtybę, nėra aišku. Nuppeppo iliustracijos atsirado 1737 m. menininko Savakio Sūšio (佐脇 嵩之 Sawaki Sūshi) kūrinyje „Šimto demonų iliustracijos“ (百怪図巻 Hyakkai Zukan). Tai – paveikslų ritinių kolekcija Edo laikotarpiu. Jis baigtas 1737 m., šie ritiniai pasakoja apie vaiduoklius, dvasias ir monstrus, kuriais kūrėjas rėmėsi literatūroje, folklore, kituose meno kūriniuose. O 1776 m. būtybė buvo vaizduojama ir Torijamos Sekieno (鳥山 石燕 Toriyama Sekien) darbuose.

XVIII a. rašytojas Maki Bokusenas (牧 墨僊 Maki Bukusen) parašė ritinį apie būtybę, kurios išvaizda sutapo su Nuppeppo Tokugavos Iejasu pilyje. Pasak istorijos, Tokugava įsakė, kad būtybė būtų išsiųsta į kalnus nesužeista ir būtų laikoma atokiai nuo žmonių gyvenviečių.

Apribojimai

• Nelabai kovingi dėl savo fiziologijos.
• Nedidelis judrumas dėl savo išvaizdos.
• Gali būti medžiojami dėl jų kūno magiškų savybių.

Naudota literatūra

1. Bane, T. 2016, Encyclopedia of Beasts and Monsters in Myth, Legend and Folklore, McFarland and Company, Inc., Publishers, North Carolina.
2. Clayton, J. 2010, James Clayton’s Monsterific Mythscape. Prieiga per internetą: Čia [Žiūrėta 2018 balandžio 29].
3. Foster, M. D. 2015, The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore, University of California Press, Oakland.