Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Sacumos sukilimas

Sacumos sukilimas

Sacumos sukilimas – paskutinis pilietinis karas Japonijos istorijoje. Supriešinęs Meidži restauracijos herojus. Šis karas buvo didelė grėsmė ne tik evoliucijai link demokratijos, kurios norėjo esminiai vyriausybės nariai, bet ir pačiam rėžimui. Konflikto pradžioje nebuvo aišku ar Sacumos sukilimas pavyks ar žlugs. Sėkmės atveju Japonija politiniu atžvilgiu būtų stipriai pakitusi (Keene 2002, p. 270-271).

Priežastys

Po Meidži restauracijos Japonijoje vyko esminės reformos, rodančios naujosios vyriausybės autoritetą ir pasitikėjimą savimi. Šios reformos ne visada buvo sutinkamos palankiai.

Didelė dalis valstiečių buvo nusiteikę prieš karo prievolę, kurią vadino „kraujo mokesčiu“ ir naujus žemės mokesčius. Dažnai savo nepasitenkinimą jie išreikšdavo smurtu pasižyminčiomis demonstracijos.

Vis dėl to, didžiausias nepasitenkinimas buvo pareikštas buvusių samurajų, o ne valstiečių. Veikiausiai stipriausias smūgis senajai socialinių klasių sistemai buvo samurajų klasės panaikinimas. Po Meidži restauracijos šiems neliko veiklos, net ir biurokratijoje. Vis labiau buvo tikimasi, jog samurajai patys save išlaikys ir susiras naujo darbo. Kai kurie iš jų toliau dirbo administracinius darbus, tik dabar jau naujojoje vyriausybėje, kitiems pavyko tapti sėkmingais verslininkais, policininkais ar fermeriais, tačiau daugelis vis dar buvo išlaikomi vyriausybės išmokų, kurios vis mažėjo. Taip pat, tais pačiais 1873 m., kai buvo įvesta karinė prievolė, vyriausybė pasiūlė vienkartines išmokas samurajams vietoj daugkartinių. O 1876 m. tai jau tapo privaloma, taip pat šizoku (士族 shizoku, liet. „karių šeimos“) ir samurajai, kurie dar nebuvo nusprendę nebesinešioti ginklų, dabar jau buvo priversti jų atsisakyti pagal įstatymą (Henshall 2012, p. 79).

Viso šito kulminacija tapo Sacumos sukilimas, dar žinomas, kaip pietvakarių karas (西南戦争 Seinan Sensō). Šio sukilimo centre buvo viena labiausiai pasižymėjusių naujosios vyriausybės personų – Saigo Takamoris (西郷隆盛 Saigō Takamori)

1873 metais, kai daugelis kitų to meto senųjų vyriausybės pareigūnų buvo išvykę į užsienio šalis, vykdydami Ivakuros diplomatinę misiją (岩倉使節団 Iwakura Shisetsudan) 1871-73 m., Saigo pasiūlė invaziją į Korėją. Tai turėjo būti svarbi invazija, kadangi Korėja buvo laikoma įžeidusia Japoniją, atsisakydama atstatyti diplomatinius ryšius su Japonijos naująja vyriausybe. Nepaisant Saigo indėlio naujajame rėžime, jis vis tiek išliko senamadžiu samurajumi ir jo poelgį galima suprasti, kaip norą suteikti tikslą ir vertės jausmą kitiems buvusiems samurajams. Kartu su kitais konservatoriais, jis skatino kariauti ir naudotis samurajais paremta kariuomene. 1873  m. jo pasiūlymo buvo atsisakyta, bet ne visiškai, tik norėta nukelti invaziją vėlesniam laikui. Tačiau Saigo tai buvo didžiulis nusivylimas, kurį jis sunkiai priėmė, kartu su kitais karą rėmusiais žmonėmis, protestuodamas jis atsistatydino ir sugrįžo į buvusio Sacumos  (薩摩 Satsuma) domeno žemėse esantį Kagošimos (鹿児島 Kagoshima) miestą. Čia  savo noru jis pasitraukė iš socialinio gyvenimo. Kartu su juo į Kagošimą pasitraukė ir didelė dalis imperijos gvardiečių. Tam, kad paremtų ir įdarbintų šiuos vyrus, Saigo įkūrė 132 privačias mokyklas „šigako“ (私学校/士学校 shigakkō) per visą Sacumos provinciją. Šiose mokyklose buvo mokoma kinų klasikos, taip pat prancūzų ir anglų literatūros. Visi studentai turėjo išmokti naudotis ginklais ir praėjo karinių taktikų apmokymus. Saigo taip pat įkūrė artilerijos mokyklą. Didelis dėmesys buvo skiriamas istoriniams Sacumos karių sugebėjimams karyboje, visi studentai buvo indoktrinuojami bušido (武士道 bushidō, liet. „Kario kelias“).

Netrukus jis tapo autoritetu visiems nusivylusiems buvusiems samurajams, bei kitiems prieš vyriausybę nusiteikusiems asmenims (Henshall 2012, p. 80).

Sostinę pasiekus žinioms apie šių mokyklų karinę prigimtį įtampa Kagošimoje smarkiai išaugo, kadangi vyriausybė jau buvo susidūrusi su keletu mažų, bet kruvinų sukilimų. Dar vieno sukilimo galimybė, šį kartą iš geriausiais laikomų Sacumos samurajų, vedamų „Didžiojo“ Saigo, buvo per daug baisi, kad būtų galima ją ilgai kontempliuoti.

Nėra jokių įrodymų, pagal kuriuos būtų galima teigti, jog Saigo buvo nepatenkintas imperatoriumi Meidži  (明治 天皇 Meiji Tennō) ar, kad jis norėjo pakeisti monarchiją kita valdymo forma. Panašu, jog Saigo tikėjo, kad tiesioginė imperatoriaus valdžia, netgi ir autoritarinė, buvo ideali valdymo forma. Šiuo požiūriu jis dalinosi su visais samurajais, besikovusiais jo pusėje. Jiems Sacumos sukilimo užduotis buvo išlaisvinti imperatorių nuo blogos jį supančių korumpuotų pareigūnų įtakos (Keene 2002, p. 281).

Eiga

1877 m. sausį į Kagošimą, atsikratyti ten esančia amunicija buvo pasiųstas laivynas. Niekam nepranešus Sacumos arsenalas buvo surenkamas ir turėjo būti išgabentas į Osaką (大阪 Ōsaka). Suerzinti tokių savavališkų veiksmų, 50 studentų iš Saigo privačių mokyklų užpuolė Somutos arsenalą ir bandė išsinešti ginklus. Per ateinančias tris dienas daugiau nei 1000 kitų studentų užpuolė laivų statyklas ir Iso arsenalą, pavogdami galybę amunicijos. Nepatenkinti vyriausybės pareigūnai kreipėsi į vietinę valdžią, tačiau policija pareiškė, nesugebėjusi rasti nei vieno iš vagių, nepaisant to, jog studentai vaikščiojo gatvėmis su savo laimikiais. Po šio įvykio pareigūnai sėdo į laivą ir paliko Kagošimą. Saigo studentai užėmė ginklų gamyklas, pasamdė daugiau darbuotojų ir pradėjo masinę gamybą. Grįžęs iš medžioklės ir sužinojęs apie nutikusius įvykius, Saigo pradžioje buvo pasipiktinęs, tačiau vėliau pasveikino savo studentus. Tų pačių metų vasaris yra vienas įsimintiniausių modernios Japonijos istorijoje.

Vasario 3-7 dienomis Sacumos provincijos vyriausybė sugavo 58 Japonijos vyriausybės agentus, kurie daugiausiai buvo iš Sacumos kilę Tokijo policininkai, kadangi šie galėjo susikalbėti Sacumos dialektu, kuris dar ir dabar yra labai sunkus žmonėms iš kitų vietovių. Tuoj pat po sulaikymų pasklido gandas, jog keletas iš sulaikytųjų po kankinimų išdavė, jog čia buvo atsiųsti nužudyti Saigo, bei duoti pretekstą vyriausybei įsiveržti į Sacumą. Saigo studentai pradėjo reikalauti karo.

Bandydamas išvengti karo, Saigo nusprendė vykti į Tokiją ir derėtis su vyriausybe. Jis atsisakė asmeninės apsaugos, teigdamas, jog jo, kaip maršalo, rankos yra pakankama apsauga. Saigo nežinant grupė maištingų samurajų jau buvo pajudėjusi link Tokijo, sukilėliai žinojo, jog toks tradicionalistas, kaip Saigo, nepaliks kitų samurajų ir bus morališkai įpareigotas jiems vadovauti.

Vedamos Saigo, Kagošimos pajėgos vasario 14 d. pajudėjo į Kumamotą (熊本 Kumamoto). Prieš dvi dienas laišku jis buvo pranešęs Kagošimos valdytojui, kuris išsiuntė žinią kitiems valdytojams, pranešdamas, jog Saigo keliaus per jų prefektūras su savo pajėgomis.

Kagošimos pajėgos buvo sudarytos iš septynių pėstininkų batalionų, taip pat artilerijos ir kovinės pagalbos būrių, apie 15 tūkstančių vyrų, 10 tūkstančių iš jų buvo aprūpinti modernia ginkluote (Keene 2002, p. 277).

Vasario 19-tą ministras pirmininkas Sandžio Sanetomis (三条実美 Sanjō Sanetomi) informavo imperatorių apie iškilusią krizę. Šis nusprendė nubausti sukilėlius. Princas Arisugava Taruhitas (有栖熾仁親王 Arisugawa Taruhito-Shinnō) buvo paskirtas generolu ekspedicijai prieš sukilėlius. Imperatorius pareiškė liksiąs Kiote tol, kol bus numalšintas sukilimas.

Saigo pajėgos buvo apmokytos ir disciplinuotos, tačiau atrodė gana keistai, kadangi aukščiausi šios armijos pareigūnai vilkėjo tokias pat uniformas, kaip ir žmonės, prieš kuriuos jie netrukus kovos. Kiti pareigūnai vilkėjo jūrininkų, policininkų ir kitokių valstybės tarnautojų uniformas. Ant rankos armijos pareigūnai buvo užsirišę baltą raištį, nurodantį, kuriam būriui asmuo priklauso, tai pat po baltą diržą ant apsiausto. Keisčiausiai visoje armijoje atrodė artilerijos vadas Murata Šimpačis (村田新八 Murata Shinpachi), neseniai sugrįžęs iš užsienio, mūšio lauke šis vilkėjo fraką ir nešiojo skrybėlę – katiliuką (Keene 2002, p. 278).

Pirmasis tikslas buvo Kumamoto pilis, valdžios karinės galios centras pietinėje Kiūšiū (九州 Kyūshū, liet. „Devynios provincijos“) salos dalyje. Pilies gynybos moralė buvo žema, kadangi reikėjo kovoti prieš didįjį Saigo, apie kurio pasiekimus jie buvo girdėję, pilies sandėliuose kilo gaisras, nuniokojęs maisto atsargas, taip pat pilyje buvo Kagošimos kolaborantų. Atvykusios Kagošimos pajėgos pilies įgulai parodė tris dokumentus – tikrąjį Saigo laišką, kuriame prašoma leidimo vykti į Tokiją per Kumamoto žemes, taip pat šių šeimininko atsakymą ir prisipažinimą apie bandymą nužudyti Saigo. Dokumentai buvo atmesti, o pasiuntiniams atsakyta, jei Kagošimos pajėgos bandys eiti pro pilį, įgula neturės kito pasirinkimo, tik kaip sustabdyti juos. Priešakinės Saigo pajėgų linijos tuo metu buvo už 5 kilometrų nuo pilies.

Vasario 19-ta tapo diena, kai šiame kare buvo iššauti pirmi šūviai. Kagošimos pajėgos pabandė prasiveržti pro Kumamoto pilį ir buvo atmuštos patrankų šūviais. Pilies įgula išsiuntė telegramą armijos štabui apie prasidėjusius karo veiksmus. Atsakyme buvo nurodyta laikyti pozicijas ir sunaikinti sukilėlius viena stipria ataka, taip pat buvo pažadėtas pastiprinimas jau vasario 25 d. Per keletą dienų nesugebėję paimti pilies, sukilėliai suprato, jog iš valstiečių karių sudaryta įgula pilies viduje nebuvo tokia neefektyvi, kaip manyta, ir buvo pasiruošta ilgai apgulčiai.

22 dienos naktį sukilėlių pajėgos susikovė su 14-tuoju Kokuros (小倉 Kokura) pulku ir sugebėjo šį nugalėti. Kumamoto samurajai pradėjo pereiti į Saigo pusę, pareikšdami, jog valdžios lygiavimasis į Vakarus ir jų kopijavimas, buvo tai, kas neleido Japonijai pasiekti šlovę turėtą praeityje. Saigo pajėgos paaugo iki 20 000 karių. Pats Saigo nebuvo nusiteikęs prieš Vakarus, vienas jo herojų buvo Džordžas Vašingtonas (Keene 2002, p. 279).

Net ir prasidėjus susirėmimams, Saigo dievagojosi, jog vienintelis jo tikslas yra pasiekti Tokiją. Apie jo planus buvo pranešta visoms prefektūroms, per kurias jis keliausiąs, tačiau Kumamoto pajėgos jį užpuolė ir šis neturėjo jokių alternatyvų, tik gintis.

Vasario 28-tą Kagošimos valdytojas nusiuntė peticiją vyriausybei, paaiškinančią esančią situaciją. Valdytojas buvo nustebintas valdžios sprendimo atsiųsti pajėgas malšinti Kagošimą, taip pat jis teigė, jog Saigo šigako buvo įkurtos tam, kad prefektūros jaunuoliai būtų mokomi pagarbos ir ištikimybės. Peticijoje klausiama, kokie įtarimai valdžią privertė organizuoti Saigo nužudymą ir ką daryti Kagošimos žmonėms. Valdytojas patvirtino, jog Saigo palyda buvo ginkluota, bet tai pateisinama, kadangi buvo išduotas leidimas jo egzekucijai. Dar prieš peticijai pasiekiant adresatą, buvo pateiktas naujas ultimatumas. Supykęs Saigo nusiuntė laišką princui Taruhitui, kuriame pareiškė, jog naudos karinę galią, jeigu bus ignoruojamas.

Kova dėl Kumamoto pilies buvo labai svarbi, nes šiai patekus į sukilėlių rankas, taip pat nutiktų ir su visa Kiūšiu sala, o nugalėjus sukilėlius čia, karas greičiausiai pasibaigtų greitai, kadangi nebuvo manoma, jog jie trauksis atgal į Kagošimą. Tačiau, vyriausybės pajėgos, keliaudamos iki Kumamoto pilies, užtruko ilgai. Apgultis tęsėsi 54 dienas (Keene 2002, p. 281).

Kovo 15-tą vyriausybės pajėgos užpuolė priešų tvirtovę Taburadzakoje (田原坂 Taburazaka), intensyviausias šio karo mūšis nusinešė daug abiejų pusių gyvybių. To paties mėnesio 20 dieną vyriausybės armija prasibrovė ir perėmė fortą. Teigiama, jog sukilėlių palaikų buvo tiek daug, jog šie užblokavo kelią, o forto apkaso vanduo nusidažė raudonai. Sukilėliai atsitraukė.

Sukilėliai vis dar aršiai kovėsi ir trukdė vyriausybės pajėgoms užbaigti Kumamoto apgultį. Bijota, jog tai gali pasirodyti, kaip armijos silpnybė, ir iššaukti sukilėlių kitose valstybės dalyse norą išbandyti vyriausybės galią ar netgi nuversti rėžimą. Balandžio 4 d. buvo nuspręsta, kad jeigu per penkias dienas situacija nepakis, imperatorius bus perkeltas arčiau kovų.

Po trijų dienų buvo priimtas drastiškas sprendimas, imperatoriaus paprašyta vadovauti ekspedicinėms pajėgoms. Net ir su karine prievole buvo karių trūkumas, o visuomenė nerodė didžiulio entuziazmo karui. Tai turėjo būti būdas sužadinti entuziazmą. Tuo metu situacija pilyje blogėjo, maistas ir amunicija jau ėjo į pabaigą (Keene 2002, p. 283).

Balandžio 12-tą vadovaujama generolo Kurodos Kijotakos (黒田清隆 Kuroda Kiyotaka) vyriausybės kariuomenė užpuolė sukilėlius, dalyvaujančius Kumamoto pilies apgultyje. Sukilėlių generolas, negalėdamas atremti puolimo, nusižudė. Tos dienos popietę pilies komendantas nurodė savo vyrams judėti į mūšio lauką ir taip nustebinti priešus, apsupdamas juos. 4 valandą po pietų Antroji brigada, vadovaujama generolo Jamakavos Hirošio (山川浩 Yamakawa Hiroshi), prasibrovė pro priešų eiles. Kariai mosavo vėliavomis ir džiaugsmingai šūkavo. Apgultis užsibaigė vyriausybės pajėgų naudai (Keene 2002, p. 283).

Kampanija jau buvo atsiėjusi 7500 gyvybes, o Kumamotas buvo nusiaubtas. Sukilėlių resursai laipsniškai seko, tačiau, dėl puikaus generolų vadovavimo, jų pajėgos sugebėdavo išvengti apsupimo ir sunaikinimo, retkarčiais netgi sugebėdamos nugalėti geriau parengtas vyriausybės pajėgas. Pasiekus pergalę prie Kumamoto pilies karas dar truko 5 mėnesius.

Širojamoje (城山 Shiroyama), kur Saigo įkūrė pirmąją savo privačią mokyklą, įvyko ir paskutinis jo mūšis. Likęs tik su 40 vyrų ir sunkiai sužeistas Saigo Takamoris atsiklaupė, atsisukęs į imperatoriškųjų rūmų pusę, nuleido galvą ir jo patarėjas Beppu Šinsuke (別府 晋介 Beppu Shinsuke) nukirto jam galvą. Sukilimas pasibaigė (Keene 2002, p. 284).

Pasekmės

Net ir imperatoriui artimi žmonės, tokie, kaip Kidas Takajošis (木戸 孝允 Kido Takayoshi), nevadino Saigo nedėkingu ar išdaviku, kas dažnai nutikdavo kitiems sukilėliams. Kidas teigė, jog Saigo nebuvo blogas žmogus, kokiu buvo Ašikaga Takaudžis (足利 尊氏 Ashikaga Takauji), sukilęs prieš imperatorių Godaigą  (後醍醐天皇 Go-Daigo Tennō). Reikia nekęsti ne Saigo, o jo poelgio, taip vyriausybė turėjo apsvarstyti klaidas, privedusias prie šio sukilimo (Keene 2002, p. 281). Iki šių dienų Saigo Takamoris išlieka populiariu herojumi, pavyzdžiu tyrų motyvų ir ištikimybės savo tikslui, kad ir koks beviltiškas šis būtų. Pergalė prieš jį parodė, jog nebus grįžtama prie senosios socialinės tvarkos. Karo prievolėn paimti valstiečiai parodė savo vertę, gerai pasirodydami kovojant su samurajų pajėgomis. Ginkluotas pasipriešinimas prieš vyriausybę buvo laikomas neįmanomu (Gordon 2003, p. 87). Tokią idėją dar labiau sustiprino vėliau kilę maži valstiečių pasipriešinimai, su kuriais kariuomenė susidorodavo greitai.

Sacumos sukilimo numalšinimas atsiejo didžiulius pinigus. Tai ir daugybė projektų, plėsti ekonomikai ir karybai, Meidži vyriausybę pastatė į prastą poziciją,  1878 m. smarkiai sumažėjo valstybės pajamos. Bandant su tuo tvarkytis, masiškai pradėti spausdinti pinigai. Prasidėjo kainų infliacija. Tai tik dar labiau pablogino deficitą, kadangi pajamos iš mokesčių buvo paremtos žemės verte, kuri nekilo kartu su infliacija. Tikroji mokesčių vertė krito ir Japonijos ūkininkai trumpai suklestėjo (Gordon 2003, p. 95).

Sacumos provincija buvo paskutinė provincija su išlikusiomis separatistinėmis klano idėjomis, po sukilimo buvo sulyginta su kitomis šalies dalimis ir priversta paklusti tiems patiems įstatymams. Šigako sistema mirė kartu su Saigo ir buvo pakeista imperijos pajėgomis, dislokuotomis Kagošimoje. Civilinė administracija buvo perduota imperijos pareigūnams, renkamiems neatsižvelgiant į jų gimimo vietą, mokesčiai sulyginti su kitomis valstybės vietomis. Prefektūros gyventojams teko išmokti, kad visų pirma šie yra japonai, o provincijos identitetą, imperijos labui, laikyti antraeiliu dalyku (Mounsey 1879, p. 253).

Meidži vyriausybė po sukilimo toliau tęsė savo reformas, samurajų amžius buvo baigtas. Saigo buvo atleista 1899 m., paties imperatoriaus, o Kagošimoje jam pastatyta statula.

 

Naudota literatūra

  1. Gordon, A., 2003. A modern history of Japan. From Tokugawa Times to the Present. New York: Oxford University Press.
  2. Henshall, K.G., 2012. A history of Japan. From Stone Age to superpower. New York: Palgrave Macmillan.
  3. Keene, D., 2002. Emperor of Japan. Meiji and his world, 1852-1912. New York: Columbia University Press.
  4. Mounsey, A.H., 1879. The Satsuma Rebellion: An Episode of Modern Japanese History. London: William Clowes and Sons.
  5. Ravina, M., 2004. The Last Samurai. The Life and Battles of Saigo Takamori. New Jersey: John Wiley & Sons, Inc.
  6. Satsuma Rebellion: Satsuma Clan Samurai against the Imperial Japanese Army. Historynet. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. kovo 17].
10 votes