Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Samurajai

Samurajai

Samurajai (武士 bushi, 侍 samurai) tai Japonijoje XII-XIX a. gyvavusio karių luomo atstovai. Šimtmečius egzistavęs karių luomas labiausiai žinomas dėl savo garbės suvokimo, drąsos, besąlygiško paklusnumo ir tvirto garbės kodekso. Nuo įprasto tų laikų kario samurajus skyrėsi tuo, jog jis ypač rūpinosi savo dvasiniu tobulėjimu, kova buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis ir svarbiausia – jis laikėsi garbės kodekso – bušido (武士道 bushido).

Luomo atsiradimas ir iškilimas
Nors samurajų luomas susiformavo tik XII amžiuje, užuomazgos siekia VIII amžiaus pabaigą, kai Fudživarų (Fujiwara) klanui neįtikę turtingi žemvaldžiai pradėjo plėsti savo įtakos sferas. Tuo metu samurajai buvo gerai ginkluoti, kovų užgrūdinti, daug karinės galios savo šeimininkui užtikrinantys pavaldiniai. Paties žodžio samurajus reikšmė gali būti verčiama kaip “tas, kuris tarnauja”.

Nors jų tarpe buvo ir smulkių žemvaldžių, dauguma samurajų buvo bežemiai ir tarnavo kilmingiesiems bei turtingiesiems, pašventę visą savo gyvenimą vienam pagrindiniam tikslui – saugoti šeimininką. Dažniausiai tai būdavo karo prievolė, naujų teritorijų užėmimas ar jau turimų žemių gynimas. XII amžiaus pradžioje, kai imperatoriaus ir kilmingųjų politinė įtaka po truputį silpo, gerokai sustiprėjo didieji šalies klanai, kurios tuo metu rėmė samurajai.

Gempei (源平 Genpei) karą, kilusį tarp Taira (平 Taira) ir Minamotų (源 Minamoto) klanų, pabaigė legendinio samurajaus Minamoto Jošicunės (Minamoto Yoshitsune) pergalė. Ši pergalė sustiprino samurajų vaidmenį tuometinėje Japonijoje. Po pergalės, Minamotų klano vadas Minamoto Jaritomo centralizavo valdymą, ir sostine tapo Kamakuros (Kamakura) miestas. Kamakuros šiogūnato įkūrimas padėjo perimti visą politinę Japonijos galią į samurąjų rankas. Kadangi Jaritomo valdymo sėkmė tiesiogiai priklausė nuo to, kiek galingas yra samurajų luomas, buvo griežtai vertinama, kam suteikti samurajaus titulą. Be paties Jaritomo pritarimo niekam nebuvo leista vadintis samurajumi, o tie, kurie šio nutarimo nesilaikė, buvo baudžiami mirtimi (Samurajai ir bušido).

Moralinės vertybės ir bušido
“Pagrindiniais bušido principais buvo ištikimybė siuzerenui bei ginklo garbė, o ne lojalumas monarchui ar patriotinis nusiteikimas visos Japonijos atžvilgiu. Didelė svarba teikta ir katakiuti, kraujo kerštui, įteisintam kaip moralinio teisingumo jautimą. Greta ištikimybės buvo pareigos principas, kuris buvo suprantamas „gyvenimo prasmė ir įstatymas“, „dvasios ir veiksmų tiesmukiškumas“ arba „teisingumas“. Iš teisingumo buvo išvedama kilnumosamprata – tai „dvasios savybė priimti sprendimą… pagal sąžinę, nesvyruojant: ‘Mirti, jei reikia, žudyti – kai reikia'“. Japonų kalboje pareiga išreiškiama žodžiu „giri“ (pažodžiui, teisingas principas), kilusiu iš „giši“ (ištikimas vasalas, garbingas žmogus, kilnus žmogus). Renkantis tarp pareigos (giri) ir jausmų (nindzė), visada pirmenybė pareigai.” (vartiklis.lt).

Aštuoni esminiai bušido kodekso principai yra šie: teisingumas (義 gi), drąsa (勇 ), geranoriškumas (仁 jin), pagarba (礼 rei), nuoširdumas (誠 makoto), garbė (名誉 meiyo), ištikimybė (忠義 chūgi), savitvarda (自制 jisei). Bušido – nerašytas samurajų garbės kodeksas, kurio idėjos yra labai glaudžiai siejamos su šintoizmo ir dzen budizmo mokymu. Jis nurodė samurajaus elgseną feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas mokė kovos menų, garbės bei dvasinio tobulėjimo.

Bušido feodalizmo laikais nebuvo niekur surašytas, todėl ir samurajams laikytis šių taisyklių buvo tik garbės reikalas. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Būtina paminėti, jog vėliau bušido buvo surašytas. Daidodzi Judzano (1639-1730) „Karo menų pradmenys“ tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajus turėjo būti pavyzdingas ir niekad neapleisti savo šeimininko. Taip pat samurajus privalėjo gerbti šeimą, ir tikėti, jog ištikimybė, teisybė ir drąsa – tai svarbiausios samurajaus dorybės (Kurakinaitė, 2014).

Dar viena detalė, kurią būtina paminėti aptariant samurajaus vertybes, yra požiūris į kardą. Katana buvo populiariausias ginklas samurajų tarpe. Nors jie naudojo ir lankus, ir ietis, kataną ir samurajų jungė svarbus moralinis bei dvasinis ryšys. Kardą samurajus gerbė ir saugojo kaip savo paties gyvybę, nes tikėjo, jog tai yra didysis jo jėgos šaltinis o pamesti ar leisti priešui atimti kataną – blogiau nei mirti ar būti nugalėtam kovoje. Katanos kaldinimas būdavo ypač svarbus ir daug dėmesio bei sugebėjimų reikalaujantis procesas ne tik dėl to, kad kardas turėjo būti nepriekaištingai tvirtas ir aštrus, bet ir dėl jo išvaizdos. Samurajai tikėjo, jog garbę įkūnija kardas. Dažnai katanos rankeną puošdavo auksiniai ar sidabriniai ornamentai, vėliau išpopuliarėjo puošimas ryklio oda.

Samurajaus garbė
Samurajus, praradęs savo garbę, ją atgauti galėjo atlikdamas harakiri (腹切 seppuku, 腹切り harakiri). Tai savižudybės ritualas, atsiradęs XII amžiuje, kai išaugo samurajų luomo reikšmė Japonijai. Harakiri atsirado kaip bandymas išvengti patekimo į priešo rankas, tačiau ilgainiui tai tapo garbinga alternatyva mirties bausmei įvykdyti arba noras išvengti negarbės, išpirkti atliktą nusikaltimą, atsiprašyti už padarytą klaidą, pasiaukoti tam, kad išgyventų samurajaus šeima.

Dažniausiai tai atlikdavo pats samurajus ir jo geriausias draugas ar giminaitis. Samurajus turėdavo nedidelį peilį, kuriuo persipjaudavo sau pilvą iš kairės į dešinę tada šiek tiek į viršų, po šio veiksmo jo draugas arba giminaitis nukirsdavo jam galvą. Dažniausiai Samurajai tai darydavo savanoriškai, tačiau buvo ir priverstinių atveju, tačiau 1868 metais priverstiniai harakiri buvo panaikinti. Harakiri buvo atliekama anksti ryte. Samurajus sėdėdavo lauke, žiūrėdamas į kylančią saulę ir apsuptas savo artimųjų. Iš pradžių jis buvo prašomas parašyti trumpą atsisveikinimo poemą (俳句 haiku), o po to pasitikdavo savo lemtį – garbingą mirtį nuo kardo ašmenų. Senovėje tikėta, kad žmogaus siela slepiasi ne širdyje, o pilve, dėl to samurajus pjaudavo savo pilvą, kad išlaisvintų sielą (Kurakinaitė 2014).

Haiku
Haiku – prozinės poezijos stilius, kuris yra unikali Japonijos poezijos forma. Haiku primena dvasinę filosofiją, daoistų simbolizmą, rytų mistikų ir dzen budistų mokymą. Tai pasireiškia simbolių gausa. Būdinga paprasta kalba, peržengianti įprastas reikšmes. Eilėse vyrauja linijinis tikslus mąstymas apie gamtos maloningumą bei žmogaus pasyvią egzitenciją. Tai spalvų, jausmų, gamtos, filosofijos mišinys, keliantis kontrastiškumo įspūdį. Haiku atsirado XVI amžiuje iš kito žanro – tankos. Tanka (kitaip uta) – japonų lyrikos žanras, nerimuotas penkiaeilis, kurį sudaro taip išsidėstę skiemenys eilutėse: 5, 7, 5, 7, 7. Pirmosios tankos eilutės ir yra haiku. (Kurakinaitė, 2014).

Samurajaus kelias buvo nuolat lydimas mirties šešėlio. Mirtis samurajui nebuvo tragedija. Jis ją suprato kaip neišvengiamą dalyką, kurį anksčiau ar vėliau patirs. Toks požiūris pririša samurajų prie jo pareigos. Iš čia gimsta atsakomybė, sielos ir kūno auka – dedikavimas savo suverenui. Paprasta drąsa – ne dorybė. Tai tik aklas stūmimais į priekį, neatsižvelgiant į aplinkybes. Intelektualumas, žmogiškumas ir drąsa yra vertinami bruožai, kurie daro jį žmogumi (Yamamoto, 1907).

Samurajai Tokugavų šiogūnate
XVII amžiaus pradžioje suvienijus Japoniją prasidėjo 250 metų trukęs taikos ir gerovės laikotarpis. Pirmą kartą per visą luomo gyvavimo istoriją samurajai ėmė valdyti taikiai, o ne remdamiesi karine galia. Buvo išleistas įstatymas, nurodantis samurajams skirti tiek pat dėmesio kultūriniam ugdmui, kiek ir kariniam treniravimuisi. Taip pat buvo propaguojamas konfucianizmas.

Būtent tuo metu Japonijoje išpopuliarėjo bušido. Jis paplito ir tarp kitų luomų ir greitai tapo populiarus dėl savo budizmo ir konfucionizmo idėjų. Nors bušido ir buvo labiau skirtas kariams dėl nuolat pabrėžiamų karinių aspektų, galima pastebėti ir kitokių idėjų, kurių svarbiausios yra meilė ir pagarba savo šeimai, ypač vyresniesiems, gerumas, nuoširdumas bet gebėjimas užjausti kitą. Taikos metu Japonijoje samurajai buvo priversti imtis biurokratinių darbų ar amatų. Visgi dauguma jų save laikė kariais, ir tikėjo, jog taikai pasibaigus jie vėl galės grįžti prie to, ką laikė tikruoju savo pašaukimu.

1588 priimtas įstatymas numatė, kad viešumoje nešioti kardą gali tik samurajai, ir tai dar labiau padidino atskirtį tarp jų ir valstiečių. Naudodamiesi proga, dauguma samurajų pradėjo su savimi nešiotis po du kardus, taip parodydami savo socialinį statusą aplinkiniams. Būtina paminėti, jog būtent tuo laikotarpiu samurajų gyvenimo lygis ėmė sparčiai prastėti, kadangi dauguma jų visdar gyveno iš to, ką jiems mokėdavo jų šeimininkas, o taikos metu tokio tipo užmokesčiai buvo gerokai sumažinti, ir tai ypač supykdė didžiąją dalį samurajų.

Literatūros sąrašas:

  • Vartiklis.lt. Samurai. [internete] rasta: <http://www.vartiklis.lt/mitai/japan/samurai.htm> [žiūrėta: 2016-03-25]
  • Yamamoto, T., 1907. Hagakure: Book of the Samurai. [e-knyga] rasta: <http://themathesontrust.org/library/hagakure-book-of-the-samurai> [žiūrėta: 2016-03-25]
  • Kurakinaitė, Vytautė. 2014. Samurajų garbės kodeksas. Azijoszinynas[internete] rasta: <http://azijoszinynas.vdu.lt/japonija/samuraju-garbes-kodeksas/> [žiūrėta: 2016-03-25]
  • Samurajai. Samurajų įtakos Japonijos istorijai ir kultūrai tyrimas. [internete] rasta: <http://samurajai.wordpress.com/> [žiūrėta: 2016-03-25]
0 votes