Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Seksualinės mažumos Japonijoje

Seksualinės mažumos Japonijoje

Seksualinė mažuma – grupė asmenų, kurių lytinės pažiūros, tapatybė bei praktikos skiriasi nuo aplinkinių daugumos. Yra išskiriamos 3 seksualinės mažumos: homoseksualai (gėjai, lesbietės), biseksualai, transseksualai. Homoseksualizmas – lytinis potraukis prie tos pačios lyties žmogaus, homoseksualistas – žmogus, kuris praktikuoja homoseksualius santykius (Keinys S., 2012, p. 200).

Istorija

Tokugavos laikotarpiu (1603–1867 m.) vyrų biseksualumas buvo laikomas normaliu dalyku, tačiau tik ne moterims. Vyrų homoerotizmui buvo skiriama daugiausia dėmesio. Homoerotizmas ir tos pačios lyties seksualūs santykiai egzistavo net ir tarp samurajų (Tokugavos laikotarpiu) – tai garsiai ir skandalingai pavaizdavo režisierius Nagisa Ošina savo 1999 m. filme „Gohatto“ (liet. „Tabu“), kuris tapo kultine klasika tarp šiuolaikinių japonų vyrų, propaguojančių tos pačios lyties santykius.

Išskyrus trumpą laikotarpį ankstyvajame Meidži, Japonijos teisinė sistema niekada nelaikė nusikaltimu tos pačios lyties seksualinės partnerystės (Buckley, 2002–2009, p. 165).

Japonų požiūris į seksualines mažumas

Dabar Japonijos populiariojoje kultūroje matyti susižavėjimas androginija ir pomėgiu rengtis priešingos lyties drabužiais, domimasi  komiksais ir animaciniais filmukais apie homoseksualumą ir biseksualumą, transseksualų klubus vyrams. Daugėja komiksų, skirtų silpnajai lyčiai apie homoerotinius bishounenų („gražių berniukų“) nuotykius. Uždrausta ir dažnai tragiška jų meilė atrodo tyra ir niekuo nenusileidžianti vyro ir moters meilei (Peletz, 2011. p. 66).

Šeimos sukūrimas ir giminės tęsimas yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, kuris tėvus užtikrina, kad bus, kas jais pasirūpins senatvėje, ir tai taip pat reiškia, kad susijungs dvi skirtingos giminės. Todėl tradiciškai Japonijos visuomenėje buvo laikomasi suplanuotų vestuvių principo, kai būsimi sutuoktiniai tėvų ar kitų vyresnių giminaičių yra išrenkami iš anksto, nes tokiu atveju viskas užtikrinta ir aišku. Dėl šios priežasties homoseksualūs individai gyvendavo heteroseksualioje santuokoje. Pasipriešinti tam nedera, nes tai nutrauktų bet kokius, dažniausiai pragmatiškus, dviejų giminių ryšius, ir užtrauktų gėdą bei nemalonę savo vardui (Peletz, 2011, p. 25-27).

Japonijoje homofobija dažniausia pasireiškia ignoravimu, o ne atviru homoseksualumo smerkimu. Tik labai maža dalis žmonių parodo akivaizdų pasibjaurėjimą homoseksualais. Policija nerengia reidų gėjų baruose ar kitose jų pamėgtose vietose ir nei viena iš didesniųjų šalies religinių grupių nemano, kad žeminti homoseksualus yra kam nors naudinga. Tačiau tylus konsensusas japonų gėjų orientacijos atskleidimą šeimai ar kolegoms padaro neįmanomu (Buckley, 2002–2009, p. 165).

Taip pat japonų požiūrį į seksualines mažumas formuoja nusistovėjusi „suaugusio žmogaus” sąvoka. Pilnateisiu piliečiu galima tapti tik vedus ir susilaukus arba įsivaikinus vaikų. Japonijoje tos pačios lyties santuoka yra neleidžiama. Jie negali ir įsivaikinti. Homoseksualai nelaikomi lygiais su heteroseksualais.

Homoseksualų judėjimai

1997 m. Japonijos Gėjų ir Lesbiečių Judėjimas (kitaip žinomas kaip OCCUR) laimėjo užsitęsusią juridinę kovą prieš Tokijo valdžios įstatymą, kuriame atsisakoma leisti jauniems homoseksualams naudotis miesto viešbučiais. Gėjų ir lesbiečių paradai rengiami nuo 1990 m. vidurio tiek Tokijuje, tiek Sapore, o 2000 m. rugsėjį aktyvistams galiausiai pavyko įtikinti Tokijo Žmogaus Teisių Komisiją įtraukti seksualinę orientaciją į saugomų kategorijų sąrašą. Tuo pačiu metu vyko ir visiškai priešingi dalykai. 2000 m. vasario 11 d. buvo mirtinai sumuštas gėjus vienoje iš jų mėgstamų pasibuvimo vietų Tokijuje. Ši žmogžudystė įvyko kaip tik po to, kai OCCUR dokumentavo tuzinus homoseksualų sumušimų incidentų panašiose vietose visame Tokijo mieste (Buckley, 2002–2009, p. 167).

Homoseksualumas kine

Vyrų ar moterų homoseksualumo vaizdavimas pokario Japonijos kine nėra itin retas. Lesbietiška dviejų moterų aistra, siejama su vyrų vujarizmu, figūruoja Masumuros Jasudzo 1964 m. išleistame filme „Quicksand“ (liet. „Liūnas“) pagal Tanizaki Džiuničiro novelę tuo pačiu pavadinimu. Savo versiją knygai pateikė ir Jokojama Hiroto 1983 m. Šie kūriniai buvo pagrindas susidaryti atskirai filmų šakai, vadinamai romantine pornografija, arba roman poruno (apie 1960–1970 m.). Roman poruno šiek tiek sušvelnino 1940 m. taijodzoku („saulės gentis“) – pokario kartos – jaunimo filmuose vaizduotą vyriškumą, kuris stipriai siejosi su smurtu, žiaurumu ir amerikietiška kultūra, ypač roko muzika. Šioje švelnioje pornografijoje juntama ir 1950 m. jakudza žanro (kurį parodijavo Sudzuki Seidžiunas savo filme „Koroshi no rakuin“ (angl. „Branded to kill“, 1967 m.) įtaka, pasireiškianti homoerotišku hiper-vyriškumu. Visi šių žanrų filmai yra šiuolaikinės vyrų homoseksualumo sampratos pradininkai.

Pats pirmas atviras gėjų (ir vyrų transseksualų) kultūros pavaizdavimas kine buvo Matsumoto Tošio filmas „Funeral Parade of Roses“ (1969 m.). Po jo sekė daug avangardinių ir eksperimentinių darbų apie vyrų homoseksualizmą, įskaitant Nakamuros Gendži kūrinį „Utsukushiki nazo“ (angl. „Beautiful Mystery“, 1983 m.) ir Sato Hisayasu „Kurutta butokai“ (angl. „Muscle“, liet. „Raumuo“, 1988 m.) – pamąstymą apie autoritarinę valdžią erotizme ir sadomazochistinius žaidimus. Tuo pačiu metu Jadzaki Hitoši savo 1980-ųjų m. filmu „Kazetachi no gogo“ (angl. „Afternoon breezes“, liet. „Popietės brizas“) galutinai nutraukė visuotinai priimtą ryšį tarp lesbianizmo ir vyrų vujarizmo Japonijos kine, pabrėždamas tik psichologinius lesbietiškos meilės aspektus. Ši psichologinė emfazė ir meilės be atsako tema dominuoja vaizduojant japonių moterų homoseksualumą dabartiniame kine, pvz.: Sasaki Hirohisos „Nachuraru uman“ (angl. „Natural Woman“, liet. „Natūrali moteris“, 1994 m.), Sato Tošiki „Atashi wa jusu“ (angl. „Juice for Me“, liet. „Sultys man“, 1996 m.), Šindo Kadzės „Love/Juice“ (liet. „Meilė/Sultys“, 2000 m.).

Kartu su gėjų išpopuliarėjimu 1980–ųjų pradžioje padažnėjo ir vyrų homoseksualumo vaizdavimas kine. Iš pradžių buvo neteisingai manyta, kad staiga atsiradę filmai yra nukreipti tik į vyriškos lyties netradicinės orientacijos žiūrovą, tačiau tokie filmai kaip Nadžadžimos Takehiro „Okoge“ (1992 m.) ir Matsuokos Džodži „Kirakira hikaru“ (angl. „Twinkle“, 1993 m.) yra skirti ir heteroseksualioms moterims. Režisieriai manė, kad jų kūryba sudomins ne tik homoseksualus, bet ir tradicinės orientacijos žiūroves būtent dėl to, kad japonės moterys turi laikytis begalės suvaržymų šiuolaikinėje patriarchalinėje visuomenėje. Gėjiškų filmų žiūrėjimas arba shjo mangos skaitymas gali būti kaip trumpalaikis atitrūkimas nuo tikrovės, pabėgimas socialiai sukaustytoms silpnosios lyties atstovėms. Dar du susilaukę visuomenės dėmesio kūriniai, iš dalies rėmęsi populiariąja manga, yra Nakahara Shuno jautri lesbiečių istorija, pranokstanti savo laikotarpį, „Sakura no sono“ (angl. „The Cherry Orchard“, 1990 m.) ir Kaneko Šusukės 1999-ųjų m. filmas „Nen no natsuyasumi“ (angl. „Summer vacation“, liet. „Vasaros atostogos“), kuriame 4 transseksualios aktorės vaidina jaunus mokyklinio amžiaus berniukus.

Šiuolaikiniai filmai, kurių režisieriai yra atvirai pareiškę esantys homoseksualūs, padarė įtaką neįprasto, keisto ir ekscentriško kino iškilimui Japonijoje. Londone gyvenantis Nakata Toichi įmantriai atskleidė gėjus ir lesbietes kaip subtilias asmenybes savo dokumentinėse juostose „Minoru and Me“ (1992 m.) bei „Osaka Story“ (1994 m.). Taip pat Hašiguči Ryosukės 1995-ųjų m. dramoje skirtoje paaugliams „Nagisa no shindobatto“ (angl. „Like Grains of Sand“) homoseksualią ir heteroseksualią aistrą pristato kaip tam tikrą dialogą. Oki Hiroyuki eksperimentuodamas atkreipia dėmesį į geismo vaikymąsi savo filme „Anata ga suki des, dai suki desu“ (angl. „I Like You, I Like You Very Much“, 1994 m.), o jo išskirtinis bruožas – homoerotiškas vizualus lyrizmas – aiškiai matomas „Kokoro no naka“ (angl. „Inside Mind“, 1999 m.). Tokie mažo biudžeto gėjų režisierių kūriniai sudaro kontrastą jau anksčiau minėtam režisieriaus Oshima Nagisa provokuojančiam filmui apie vyrų homoseksualumą „Gohatoo“ (angl. „Taboo“). Nepriklausomos lesbiečių kino juostos nesusilaukė finansinės paramos ar tokio publikos pripažinimo kaip stipriosios lyties atstovų, tačiau nauji trumpametražiai Takashi Toshiko ar Tokijuje gyvenančio Shu Lea Cheango filmai, tikima, ateityje vis labiau populiarės (Peletz 2011, 197–198 psl.).

Transseksualumas kultūroje

Rengimasis priešingos lyties drabužiais Japonijoje nėra naujiena. Šios šalies klasikiniuose ir populiariuose spektakliuose bei literatūroje per visą istoriją būta daug lyties „nepastovumo“ ir keitimo atvejų. Toks atvirumas, tolerancija lyties pokyčiams sudaro akivaizdų kontrastą griežtoms riboms ir taisyklėms, su kuriomis susiduriama kasdieniame gyvenime.

No ir kabuki – tradicinio teatro formos, kurios naudojamos dar ir šiandien, ir kuriose visi aktoriai yra vyrai. Edo laikotarpio reformos uždraudė moterims vaidinti scenoje. Taip pasielgta norint nutraukti ryšius tarp teatro ir prostitucijos. No teatre aktorius visada užsideda kaukę, kad pavaizduotų silpnąją lytį, o kabuki teatre yra naudojamas makiažas, šukuosenos ir kostiumai, kad vyras įsijaustų į moters vaidmenį. No aktoriams vien kaukės negana, jie savo pasirodymuose pasižymi moteriška eisena ir gestais. Kabuki aktorių, vaidinančių moteris, pakeičiamas balsas ir mostai nelabai realistiški, bet ir nesistengiama kopijuoti moterų, norima tik padėti žiūrovams jas atskirti nuo vyriškų personažų. Kabuki aktorius, vaidinantis moterį, vadinamas onnagata (angl. „the female form“, liet. „moters pavidalas“). Istorikai ir kabuki teatro dramaturgai dažnai pareikšdavo, kad tik vyriškasis onnagata gali lengviausiai pasiekti moteriškąją formą. Persirengimas kitos lyties drabužiais teatre leidžia manyti, jog vyriškasis ir moteriškasis pavidalas gali būti pasiektas bet kurio kūno, nesvarbu, vyro ar moters.

Žinomiausias transseksualumo pavyzdys šiuolaikiniuose vaidinimuose be no ir kabuki yra Takarazuka – vien silpnosios lyties atstovių sudaryta trupė, apsistojusi netoli Osakos. Ši trupė populiari tarp suaugusių moterų ir mokyklinio amžiaus merginų. Jaunos moterys, vaidinančios vyriškus personažus (otokoyaku), yra pačios populiariausios iš visos grupės. Jos netgi turi gerbėjų klubus. Takarazukos valdymas kėlė daug problemų nuo pat jos įkūrimo 1914 m. tam, kad paneigtų homoseksualių ryšių tarp aktorių ar aktorių ir jų gerbėjų egzistavimą. Nepaisant to, pasitaikydavo retų skandalų, kuriuos sukeldavo žiniasklaida, per daug kišdamasi į privatų trupės narių gyvenimą. Panašiai kaip žurnalistai naudojasi kiekviena pasitaikiusia galimybe paviešinti bent mažiausią užuominą apie no ir kabuki teatrų aktorių homoseksualius santykius. Žiūrovus ir žiniasklaidos atstovus visada domino aktorių orientacija, polinkis į homoseksualumą ar asmeninis gyvenimas dėl įtikinamų, įtemptų meilės bei aistros scenų.

Japonijos pramogų pasaulis visada buvo artimai susijęs su mizushobai – gėrimo, valgymo, populiarių pasilinksminimų ir prostitucijos karalyste. Nesvarbu kur: ar Edo laikotarpio arbatos namuose, ar tarpukario Japonijos džiazo kavinėse, ar šių dienų baruose, klubuose, restoranuose – visur buvo vietos transseksualumui. Kai kurie šiuolaikiniai barai šiandien yra skirti tik vyrams ar moterims su padavėjais ir šeimininku (-e) transseksualu (-e), kad galėtų pasiūlyti paslaugas tradicinės orientacijos klientams, bet riba tarp tradicinės ir netradicinės orientacijos šiame kontekste jau yra pakitusi. Seksualinės aistros tėkmė yra nenuspėjama ir būtent šio geismo vedami žmonės lankosi tokiose vietose. Karaokės barai, siūlantys lankytojams pasirinkti rūbus iš spintų su suknelėmis, moteriškomis kojinėmis ir aukštakulniais, vis dar išlieka gana populiarūs pasilinksminimo rajonuose. Pavyzdžiui, persirengęs moterimi įmonės darbuotojas gali dainuoti serenadą savo kolegai ar kolegei, o gal ir abiems iš karto. Savo nišą randa ir naujoji klubų karta, kurių klientūra – jaunos dirbančios moterys, po darbo ieškančios, kaip pačios apibūdina, „aplinkos be vyrų“. Čia, vėlgi, lytis ir aistra bei jos objektai nuolat kinta.

Yra tik keletas garsių transseksualių žmonių, dirbančių pramogų versle, kuriems pavyko peržengti mizushobai ribas ir pereiti į platesnę televizijos teritoriją, tačiau jų darbas yra griežtai komedinis. Mangos komiksuose transseksualizmas yra dažna pasakojimų tema. Patys pirmieji transseksualūs veikėjai pasirodė shjo mangos leidiniuose dar 1950–1960 m. ir sulaukė entuziastingos jaunų silpnosios lyties skaitytojų reakcijos į gražius ir dvilyčius herojus. Ši tema jau rado savo kelią į visą mangos rinką ir buvo ypač dominuojanti 1980 m. suaugusiųjų pornografijoje. Taip pat ir literatūroje būta nemažai įžymių transseksualių veikėjų, bet turbūt pats garsiausias iš dabartinių laikų yra Eriko – tėtis/mama Yoshimoto Banana knygoje „Kitchen“ (liet. „Virtuvė“). Prie Eriko išpopuliarėjimo tarp skaitytojų prisidėjo faktas, kad ne ką mažiau žinomame filme ji (-s) nėra nužudoma (-s), o toliau laimingai gyvena ir netgi įsimyli vieną vyriškį. Tiek knyga, tiek filmas aplenkia tikrosios Eriko lyties klausimą (Peletz, 2011, p. 93–94).

 

Literatūros sąrašas:
Keinys S., 2012. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas
Peletz, M., G., 2011. Gender, Sexuality, and Body Politics in Modern Asia. Ann Arbor: Association for Asian Studies, Inc.
Buckley S., 2002–2009. Encyclopedia of contemporary Japanese culture. New York: Routledge

Redagavo Rimantė Stankevičiūtė

8 votes