Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Šibui

Šibui

Šibui (渋い shibui) – tai japoniškos estetikos forma, filosofija. Pats žodis šibui yra būdvardis, daiktavardinė šibui forma yra šibusa (渋さ shibusa) arba šibumi (渋み shibumi). Šibui yra dzen estetikos dalis, taigi šiai filosofijai labai didelę įtaką darė dzen budizmas ir jo puoselėjamos vertybes: saikingumas, asimetrija, netobulumas, natūralumas, minimalizmas. Pats terminas neturi konkretaus atitikmens nei lietuvių, nei anglų kalboje. Naudojamas apibūdinti tiek daiktus, tiek žmones, kūrinius, kurie yra elegantiški, paprasti ir šiuo paprastumu slepiantys sudėtingą grožį (Itasaka 1983). Tai yra savotiška ramybės ir gilaus grožio pajautos akimirka. Šibui stipriai siejamas su vabi-sabi (侘寂 wabi-sabi) ir japoniška arbatos ceremonija  (茶の湯 chanoyu) bei šių ceremonijų kambarių estetika, dizainu. (Grahm 2014).

Istorinė sąvokos kilmė

Šibui sąvoka atsirado Muromači laikotarpiu (1336-1573 m.), tačiau tuo metu šibui buvo vartojamas ne kaip estetikos formos pavadinimas, o kaip tam būdvardis, apibūdinantis juntamą skonį (Itasaka 1983). Verčiamas kaip – rūgštus, sūrus. Daugelyje šaltinių lyginamas su nepilnai prinokusio persimono skoniu. Šibui antonimas yra amai (甘い)  – saldus. Tik vėliau, Edo laikotarpiu (1603-1868 m.), šibui sąvoka pradėta naudoti kaip estetikos formos apibrėžimas (World Heritage Encyclopedia n.d.) ir yra vartojama iki šių dienų. Vakaruose šibui koncepcija tapo žinoma tik nuo XX a. vidurio, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamas žurnalas „Home beautiful“ skyrė du numerius šios japoniškos filosofijos pristatymui (Itasaka 1983).

 Šibui bruožai

Vakaruose vertinamas ryškus, dėmesį traukiantis dizainas, tačiau visiškai atvirkščiai į tai žiūrima Rytuose. Ten  pranašesnis tylus, ramus, minimalistinis objektas. Pagal šibui, būtent tokiuose objektuose atrandamas tikrasis grožis – rafinuotas, amžinas, niekada nesenstantis. Žvelgdamas į šibui, stebintysis tampa menininku (Hussain, Wilkinson, 2006). Jis – labai svarbi estetikos dalis, nes tik žiūrovas gali atverti užslėpto grožio duris. Estetas Janagis Sotecu (Yanagi Sotetsu) rašo, kad „ Grožis su vidine potekste yra vadinamas Šibui… Tai ne toks grožis, kurį kūrėjas pateikia stebinčiajam prieš pat akis… čia žiūrovas pats turi ieškoti grožio“. Šibui tikroji esmė nėra pačioje daikto išvaizdoje ir jo pateikime. Ši japoniška estetikos forma labiau laikoma dvasinio tobulėjimo, vidinio jautrumo išraiška (Kruger 2009). Norint tai atskleisti, šibui objektams taikoma keletas taisyklių.

  1. Paprastumas. Trumpai žvilgtelėjus į objektą, vadinamą šibui, jis turi atrodyti visiškai paprastas ir kasdieniškas ( World Heritage Encyclopedia, n.d.). pagal šią estetiką, grožį lengviau įžvelgti būtent paprastume, kai stebinčiojo dėmėsys nėra blaškomas ir tame momente galimas pilnas susikaupimas.Nepaisant to, giliau žvelgianti akis pamatys kur kas daugiau nei primityvumą: spalvų ir tekstūrų žaismas, laiko ženklai, bei skoningumas. Šios savybės tarpusavyje sukuria paprastumo bei sudėtingumo visetą.
  2. Balansas ir harmonija. Šibui binariškumas (anksčiau minėtų priešingų predikatų – paprastumo ir sudėtingumo – darna viename objekte) priverčia kas kartą atrasti kažką naujo, todėl jis stebinčiajam niekada nepabosta (World Heritage Encyclopedia, n.d). Netgi atvirkščiai – laikui bėgant šibui objektas įgauna dar daugiau reikšmės ir vertės. Kad ir kokie subtilūs atrodo šibui objektai, jie skirti ne tik grožėtis. Vienas iš svarbiausių šibui principų yra kasdieniškumas, t.y.  tų daiktų panaudojimas.  Šibui kasdieniškumą perkelia į kitą lygį, suteikdamas jam pakilumo ir taip perteikdamas idėją, kad šiandiena yra svarbesnė negu rytojus. Jeigu šis daiktas bus naudojamas kas dieną, tada meistro darbas niekada nebus baigtinis, jis taps amžinu procesu. Ši koncepcija yra visiškai priešinga Vakarams būdingam madų, grožio efemeriškumui. Taigi kaip opozicija Okcidento grožio suvokimui, daiktas, turintis šibui savybes, lyg gyvas objektas su laiku sensta, kinta. Būtent toks ir yra tikslas. Objektas jokiu būdu neturi būti tobulas, nes tai nėra natūralu. Šibui tobulumą randa trūkumuose.
  3. Kontrastas. Šibui svyruoja tarp elegantiškumo, švelnumo ir grubumo, spontaniškumo. Tai aiškiai atsiskleidžia objektų spalvų pasirinkime. Ši estetikos forma renkasi „purvinas“ spalvas, kurios sukuriamos į kiekvieną pagrindinę spalvą, pagal poreikį, įmaišant pilkų atspalvių. Taip sukuriamos neiššaukiančios spalvos – varijuojančios nuo pastelinių iki tamsesnių atspalvių. Nepaisant to, ant šiomis spalvomis nuspalvintų objektų kartais užtepami ryškesnių spalvų lopai, ruoželiai, sukuriantys kontrastą ir taip išryškinantys pilkšvų atspalvių subtilumą (World Heritage Encyclopedia, n.d.).

Nepaisant to, kad šibui yra estetikos forma, išreiškianti savitą daiktų grožį, ji tuo neapsiriboja. Šibui sąvoka taikoma labai plačiai, kasdieniškai. Pavyzdžiui, neretai šibui pavadinamas futbolo, beisbolo ar krepšinio žaidėjas, kuris pats nepelnė daug taškų, tačiau atliko daug rezultatyvių perdavimų ar kitaip neakivaizdžiai prisidėjo prie komandos žaidimo. (Itasaka, 1983).

 Šibui palyginimas su kitomis japoniškos estetikos formomis

  1. Šibui ir vabi-sabi. Dėl tokių savybių kaip kasdieniškumas ir netobulumas šibui kartais painiojamas su kita japoniškos estetikos forma, vadinama vabi-sabi, kurioje taip pat pabrėžiamos šios savybės. Nors dauguma vabi-sabi objektų yra laikomi šibui, tačiau ne visi šibui yra laikomi vabi-sabi. Vabi-sabi svarbus netobulumas, visko laikinumas, asimetrija, paprastumas. Skirtumas tarp šių filosofijų yra tas, kad vabi-sabi objektai gali būti aštresni, t.y. išoriniai trūkumai specialiai stipriau pabrėžiami ir dėl to neretai atrodo dirbtini (World Heritage Encyclopedia, n.d.). O šibui meistrai tokio tikslo neturi. Jie objekto nedaro netobulo, jis toks tampa.
  2. Šibui ir iki. Iki ( いき arba 粋) minima nuo XIX a. antrosios pusės ir laikoma idealia japoniška estetika, kurioje akcentuojamos panašios savybės kaip šibui ir vabi-sabi filosofijose. Iki apibūdina tuo metinių gerbiamiausių ir elegantiškiausių miestiečių vyrų ir moterų (dažniausiai kabuki aktorių, geišų) pasirenkamus drabužius, aksesuarus ir daiktus (Grahm, 2014). Iki supina modernumą ir senosios estetikos formas. Pavyzdžiui interjero dizaine derinamos įvairų rūšių tekstūros, tokios kaip: mediena ir bambukas. Taip pat iki laikomi geometriniai raštai, vertikalūs dryžiai (Grahm, 2014). Šiai estetikos formai svarbu paprastumas, rafinuotumas, originalumas, tačiau tuo pačiu metu tiesmukiškumas, pasąmoniškumas. Kitaip nei šibui ar vabi-sabi, iki nėra sudėtingas. Jis lengvai suprantamas, akivaizdus. Taip pat iki dažnai taikomas apibūdint žmogaus savybes, jo natūralų, nuoširdų elgesį.
  3. Šibui ir mijabi. Mijabi (雅 miyabi) yra viena iš seniausių japoniškos estetikos formų, tačiau ne taip gerai žinoma ir paplitusi kaip šibui ar vabi-sabi. Mijabi, atsiradusi VIII a., yra tam tikra prasme priešinga šibui. Pirmoji filosofija teigia, kad reikia nudailinti, pašalinti visus trūkumus ir sukurti kažką tobulo. Tačiau tą grožį gali suprasti ne visi. Mijabi rafinuotumą gali pajausti tik išsilavinę žmonės, aristokratija, elitas (Grahm, 2014). Pavyzdžiui, specialių spalvų ir medžiagų derinys. Moteris dėvinti kimono, kurio atspalviai sukuria tam tikrą harmoniją, elegantiškumą, parodo savo gerą skonį, kadangi turi savybių būdingų mijabi. Priešingai nuo mijabi, šibui nenori sukurti tobulumo ir nesiekia nugludinti visų kampų, kurie šibui ir yra pagrindinis akcentas. Dar vienas skirtumas nuo šibui – mijabi efemeriškumas, trumpalaikiškumas. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į vilnijančias bangas, krentančius lapus žmogus mato laikinumą, šis vaizdinys priverčia mąstyti apie praėjusius metus, bėgantį gyvenimą. Tokia būsena veda prie mijabi koncepcijos suvokimo, įsisavinimo ir branginimo. Kaip antitezė mijabi efemeriškumui, šibui akcentuoja amžinumą ir ilgalaikiškumą.

 

Naudota literatūra ir šaltiniai:

Ueda M., 1983. Shibui. Kodansha Encyclopedia of Japan, Tokyo: Kodansha, p. 85-86.

Grahm J.P., 2014. Japanese design. North Clarendon: Tuttle publishing.

Richie D., 2007. A Tractate on Japanese Aesthetics. Albany: Stone Bridge Press.

Hussain, Wilkinson, 2006. The Pursuit of Comparative Aesthetics: An Interface Between East and West, [e-knyga], Farnham: Ashgate Publishing. Prieiga per internetą: <https://books.google.lt/books?id=1Wez4pgWp3AC&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false > [žiūrėta: 18 balandžio 2017].

World Heritage Encyclopedia, n.d. Shibui. Gejl. [internete] prieiga per internetą: <http://gejl.info/articles/shibui > [žiūrėta: 19 balandžio 2017]

Kruger, R., 2009. The (extra)ordinary (con)texts of beauty and be-ing, South African Journal of Art History, 24, p. 197-149. Prieiga per internetą: repository.up.ac.za, <http://repository.up.ac.za/handle/2263/13997> [žiūrėta 22 balandžio 2017]

0 votes