Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Šiuolaikinė Japonijos muzika

Šiuolaikinė Japonijos muzika

Šiuolaikinė Japonijos muzika apima daugybę skiringų atlikėjų bei grupių, kurių atlikimo stilius gali būti tiek modernus, tiek tradicinis. Pats žodis „muzika“ japoniškai tariamas ongaku (音楽) ir susideda iš kandži ženklų 音 (on, liet. garsas) bei 楽 (gaku, liet. mėgautis). Šiais laikais japonų muzikos srityje egzistuoja didelė stilių įvairovė. Juos visiškai nevengiama maišyti tarpusavyje, o taip pat derinti vakarietiškus elementus su japoniškais bei tradicinę muziką su modernia.

Trumpa istorija

Japonijoje pop – roko scena išpopuliarėjo tik 1950-aisiais, po Amerikos muzikos revuliucijos. Jauni vaikinai ir meginos būriais plūdo į vakarietiškos muzikos festivalius, kuriuose girdėdavo ir semdavosi įkvėpimo iš Elvio Prestlio bei Gene Vincent muzikos. Vėliau vietinės grupės imituodavo The Beatles ir The Rolling Stones muziką, kuri buvo didžiausias kūrybos įkvėpimas tuo laikotarpiu. 1970- 1980 metais Japonijos muzikos industrija išgyveno „dievaičių“- idol (アイドル, aidoru) laikotarpį. Šios mielos, gražios bei dainuojančios mergaitės buvo suprojektuotos taip, kad uždirbtų kuo daugiau pinigų. Jos tapo daugumos produktų reklaminiu veidu, o žmones jas galėdavo pamatyti tiek ant greitai paruošiamų makaronų pakuočių, tiek ant šokoladukų pakelių. 1980 metais japonams pavyko sulaukti sėkmės tarptautinėje scenoje. Techno -pop buvo juos išpopuliarinęs muzikos žanras, o Sakamoto Ryuiči (坂本 龍一 Sakamoto Ryūichi) tapo žinomiausiu to meto japonų muzikantu. 1990-aisiais galutinai susiformavo tokie muzikos, kaip J-pop bei J-rock. Šiuo metu, šie žanrai užima didžiąją dalį Japonijos muzikos industrijos.

J-pop

J-pop (Japonijos pop muzika) yra muzikos žanras, kuris atėjo į Japoniją 1990 metais. Žodis J-pop tapo žinomu visame pasaulyje, dėl japonų muzikos pramonės ir jos augimo, kuris buvo pakankamai didelis ir populiarus. Muzikos pramonė padarė didelė įtaką japonų pop kultūrai ir jaunimui. Kartu su Japonijos muzikos plėtra, J-Pop  populiarumas augo kai kuriuose Azijos, Europos ir JAV šalyse, dėl lengvai prieinamos informacijos internete.

Į Japoniją buvo importuotos kitos kultūros, kurios prisitaikė ir įsitraukė į Japonijos kultūros dalį, kai šalis atvėrė savo duris vakarų šalims XIX amžiuje. Net ir dabar japonai daro tuos pačius dalykus kaip ir anksčiau, importuoja naują muziką ir keičia į J-pop dalį. J-pop yra pagamintas japonų ir japonams. Muzika yra pakeista japoniškam skoniui. Kai žmonės klausosi J-pop dainų, jie gali pagalvoti, jog kažkur girdėjo šią dainą ir tada jie supranta, kad tos dainos niekados neklausė ir ta daina yra išskirtinė. Unikalumas gali būti išreikštas žodžių išdėstymu, dainininko balsu, kalbos skirtumu.Visos J-pop dainos yra unikalios ir tuo pačiu panašios, tai reiškia, kad dainos yra panašios į dabartine muziką, bet yra skirtingos visais būdais. Kai žmonės klausosi J-pop supranta, kad tai yra kažkas naujo. J-pop tikrai verta paklausyti.

Populiariausios J-pop grupės yra: Perfume, Babymetal, Scandal, Hatsune Miku.

Perfume (パフューム, Pafyūmu) yra J-pop merginų  grupė iš Hirošimos prefektūros. Grupės muzika buvo nustatyta kaip „Technopop“. Maždaug 2003 metais grupė pradėjo pereiti į elektroninę pop-šokių muziką.

Babymetal grupė savo stilių vadina „Kawaii Metal“ arba kitaip „mielas metalas“ ir paaiškina, kad tai yra miksas J-pop muzikos ir sunkiojo metalo. Grupė dažnai susijusi su žanrais: „Death Metal“, „Speed metal“ ir J-pop.

Scandal (スキャンダル, Sukyandaru) yra merginų grupė iš Osakos, kuri buvo sukurta keturių auktštųjų mokyklų mergaičių 2006 metais. Jos gyvai grojo gatvėse, kol buvo pastebėtos. Grupė gerai žinoma iš dainų kaip „Shojo S“, „Harukaze“, kurios buvo grojamos animacijoje „Bleach“.

Hacunė Miku (初音ミク, Hatsune Miku) yra žmogaus charakteristikas turinti persona, įgarsinta sintezatoriaus programa, sukurta Crypton Future Media. Miku yra vaizduojama kaip 16 metų mergaitė su ilgais surištais žydrais plaukais, kuri naudoja Yamaha korporacijos Vocaloid dainavimo sintezės technologiją.

J-rock

Japoniško roko, arba kitaip plačiai žinomo J-Rock, žanras Japonijoje susikūrė 1960-aisiais. Šio žanro atsiradimą labai įtakojo amerikiečių bei britų roko muzika, pavyzdžiui: The Beatles ar The Rolling Stones. Būtent šių grupių besiklausant susikūrė to meto populiariausios japonų roko grupės: The Tigers, The Tempters ir The Spiders. Happy End buvo pirmoji japonų roko grupė, kuri dainavo japoniškai. Iki tol visos japonų grupės roko žanro dainas dainavo anglų kalba – šios grupės buvo vadinamos Group Sounds. 1980-aisiais grupė Boøwy pradėjo masinį naujų grupių kūrimosi etapą. Atsirado punk-roko (The Blue Hearts), alternatyvaus roko (The Pillows), metalo (X Japan) bei hardcore (GISM) grupės. The Blue Hearts  ir X Japan buvo vienos iš pačių populiariausių grupių Japonijoje 1980-1990-aisiais. Panašiu metu susikūrė Visual Kei – roko judėjimas, paremtas atlikėjo išvaizda, grimu, daugybe šokio judesių bei vaizdo klipų kūrimu. 1990-ųjų duetas B‘z tapo pirmaisiais Azijos atlikėjais, patekusiais ant Holivudo Roko Tako (Hollywood‘s RockWalk). Taip pat šiuo metu B‘z yra daugiausiai albumų pardavę japonų atlikėjai Japonijoje, net 86 milijonus kopijų. Įvairūs užsienio atlikėjai, tokie kaip Kurtas Cobainas, Lenis Kravitzas ar Mika, taip pat buvo ir yra j-roko fanai. Cobainas labai mėgo japonų grupę  Shonen Knife, kuri prisijungė prie grupės Nirvana turo Jungtinėse Valstijose bei Jungtinėje Karalystėje. Vokiečių roko grupė Tokio Hotel pareiškė, kad jiems padarė didelę įtaką japoniškas rokas bei Visual Kei mados, o Jungtinėje Karalystėje labiausiai parduodamas muzikos žurnalas „Kerrang!“ 2015 metais įvardino Babymetal kaip vieną iš grupių, kuri formuoja ateities roko industriją, ir apdovanojo ją „Nepriklausomybės Dvasios Apdovanojimu“ („Spirit of Independence Award’’).

Indie

Indie (liet. nepriklausoma, angl. independent) muzika – pagal apibrėžimą nusakoma kaip muzika, kuri yra leidžiama nepriklausomai nuo didžiųjų įrasų kompanijų (Universal Music Group, Sony Music Entertainment, Warner Music Group). Dažnas reiškinys – „pasidaryk pats“ , kuris pasireiškia įrašant įrašus ir leidžiant savo kūrybą. Indie, taip pat yra įvardijamas kaip muzikos žanras, dažnai siejamas su roku bei pop muzika. Japonija turi labai įdomų „underground‘ą“. Vienos įdomiausios grupės dažniausiai susikuria Kiote, Tokijuje, Osakoje ir šių miestų aplinkinėse vietovėse. Kaip Ir daugelis šiuolaikinės muzikos grupių, turi daug įtakos atėjusios iš Didžiosios Britanijos ar Amerikos pop muzikos. Džiazas, bliuzas, popsas, fankas, rokas, alternatyvioji, psichodelinė muzika ir kiti žanrai yra smarkiai susipynę Japonijos indie scenoje. Jaunos grupės savo karjera pradeda nuo mokyklos muzikos klubu ar draugų ir pažystamų rate. Po daugelio valandų repeticijų ir įdėjų įgyvendinimo, grupės bando pasirodyti viešumoje, registruojant renginiuose surenktuose gyvos muzikos klubuose, kurie tūkstančiais yra išsibarstę po Japonijos didžiuosius miestus. Dažniausiai grupės savęs neįvardija kaip indie grupės, jos tik pasirenka pogrindinį kelią, siekiant gauti kontraktą su didesnia leidėjų kompanija. Įdomus reiškinys atsiradęs devintajame dešimtmetyje, Tokijuje – Šibuja-kei (渋谷系shibuya-kei). Tai judėjimas, kuris turėjo savitą sceną. Šis judėjimas įtraukia madą ir muziką. Muzika yra persipynusi tarp alternatyvos ir roko bei turi daugelio kitų muzikos žanrų bruožų. Šibuja-kei pradžia minima grįžimu i šeštąjį dešimtmetį. Grupės ir atlikėjai kaip Kahimi Karie, Fantastic Plastic Machine ar net Shonen Knife sugeba sukurti nuostabią ir nuotaikingą vakaro atmosferą.

Tradicinė (moderni) Japonijos muzika

Tradicinėje japonų muzikoje yra trys pagrindinės instrumentų rušys – mušamieji, styginiai bei pučiamieji instrumentai (dažniausiai fleitos). Pastaraisiais metais yra vis didėjantis  skaičius artistų, kurie pristato šiuos instrumentus vis jaunesnei auditorijai. Jie jungia tūkstantmetį nusistovėjusias tradicines melodijas, su šiuolaikinia roko, techno ar pop muzika, taip sukurdami unikalų žanrą. Tačiau tradiciniai instrumentai nesikeičia.

Būgnai

Japonijoje yra daug didelių būgnų, dar kitaip žinomų kaip taiko(太鼓). Dauguma turi dvi membranas, kurios yra prikaltos arba pririštos, o patys būgnai mušami lazdomis.

Taip pat populiarūs yra smėlio laikrodžio formos būgnai, pavadinimu cuzumi(鼓). Cuzumi yra dviejų rūšių: mažesni yra vadinami kocuzumi, o didesni – ocuzumi(大鼓 Ōtsuzumi). Kocuzumi yra laikomas ant dešiniojo peties,  o atlikėjas keiča tonus suspausdamas derinimo raiščius . Ocuzumi savo ruoštu yra laikomas ant kairiosios šlaunies.

Styginiai instrumentai

Koto(箏) – trylikos stygų kanklės, kurių ilgis siekia 2 metrus. Garsas yra išgaunamas naudojant plektrus ant dešinės rankos nykščio bei pirmųjų dviejų pirštų. Tuo metu kairė ranka yra naudojama  pakeisti gaidų dažnius.

Šiamisenas (三味線) – trijų stygų liutnia. Jo ilgis svyruoja nuo 1,1 iki 1,4 metro. Šiamisenai yra pagaminami iš daugelio įvairios medienos, o viršutinė dalis padengiama katės arba šuns oda. Kaiščiai tradiciškai gaminami iš dramblio kaulo, o stygos – susukto šilko.

Fleitos

Pati žinomiausia yra šiakuhači (尺八、しゃくはち) bambuko fleita. Ji turi 4 arba 5 pirštų skyles priekinėje pusėje, ir nykščio skylę galinėje pusėje.

Viena žinomiausių tokio žanro grupių yra Yoshida brothers (吉田兄弟 Yoshida Kyōdai) – sujungia spartų Cugaru-šiamisen stilių su Vakarų ir kitų regionių muzikine įtaka. Atlikinėdami dainas, kurios yra skirtas tik šiamisenams, jie taip pat naudoja būgnus ir sintezatorius.

Kita grupė,tai Wagakki band (和楽器バンド wagakkibando) – susidaro iš septynių muzikantų ir daininkės, kurie kartu sujungia tradicinius japonų instrumentus su šiuolaikiniu roku.

Tarptautinio populiarumo problema

Japonija turi vieną didžiausių pasaulinių įrašų kompanijų – Sony Music Entertainment bei didžiausią pasaulyje muzikos instrumentų gamintoją – Yamaha, tačiau savo istorijoje turi tik vieną atlikėją, kuris pasauliniuose muzikos topuose būtų užėmęs pirmąją vietą. Pagrindinė problema yra ta, jog Japonijos muzikos įrašų kompanijos labai vertina diždiulius jiems priklausančių grupių ir atlikėjų pardavimus šalies viduje. Kita didelė problema yra kalbos barjeras, kadangi tik nedaugelis japonų atlikėjų jaučiasi jaukiai kalbėdami ar dainuodami anglų kalba. Taigi, nors istorijoje buvo nemažai atlikėjų, kurie prasibrovė į pasaulinę rinką, tačiau tik labai mažytė dalis jų patyrė nedidelę komercinę sėkmę užsienyje.

Naudota literatūra:

4 votes