Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Šonaslydis Japonijoje

Šonaslydis Japonijoje

Terminas šonaslydis (jap. ドリフト Dorifuto) turi kelias reikšmes. Viena  jų – automobilio vairavimo technika lenktynių metu, kai, naudojantis automobilio stabdžiais, akceleratoriumi, sankaba ir vairu, priverčiama galinius arba visus automobilio ratus slysti šonu bei tuo pačiu metu pasukti priekinius automobilio ratus į priešingą pusę, nei kad slysta automobilis (Abdulrahim 2006; Driftjapan n.d.). Visus šiuos veiksmus kontroliuoja vairuotojas. Šių veiksmų taisyklingo atlikimo rezultatas – didesnis nei įprastai automobilio greitis išvažiuojant iš posūkio. Bet, dažnai atliekant šiuos veiksmus, neišvengiama greito padangų susidėvėjimo (Takahashi 2003).

Šonaslydis, kaip automobilių sporto šaka, gerokai skiriasi nuo daugumos automobilių sporto šakų ir dažnai yra pastarųjų atstovų kritikuojamas. Šonaslydyje nėra siekiama aplenkti kitą sportininką ar kuo greičiau įveikti lenktynių trasą. Bet reikia išlaikyti tam tikrą greitį, slydimo kampą, nenutraukti slydimo posūkiuose ir tarp jų bei reikia slysti automobiliu pagal organizatorių nustatytą liniją (Driftzone 2010).

Istorija

Šonaslydžio tėvyne laikoma Japonija. Šią automobilių vairavimo techniką pirmasis žiedinėse lenktynėse pademonstravo žymus Japonijos lenktynininkas Kunimicu Takahašis (高橋国光 Takahashi Kunimitsu). Kunimicu Takahašis daug metų lenktyniavo motociklų varžybose ir net tapo pirmuoju japonu, laimėjusiu  motociklų „Grand prix“ varžybas Vokietijoje 1961 metais. Tačiau, po avarijos „Isle of man TT“ varžybose 1962 metais, Kunimicu Takahašis persikvalifikavo ir nuo 1965 metų pradėjo lenktyniauti automobiliais. Per savo automobilių lenktynininko karjerą Takahašis yra lenktyniavęs tokiame pasaulinio lygio čempionate kaip „Formulė 1“, ne kartą dalyvavęs ir net laimėjęs visų gerai žinomas 24 valandų Le Mano lenktynes GT2 klasėje 1995 metais (Driverdb n.d.). Bet labiausiai Kunimicu Takahašis yra žinomas, kaip lenktynininkas, kuris pirmasis pademonstravo šonaslydį japoniškų gamyklinių automobilių čempionate (ang. All Japan Touring car championship) XX a. 8-ajame dešimtemtyje. Ši technika varžybose pasiteisino, todėl ji sudomino ne tik jo oponentus, bet atkreipė ir gatvės lenktynininkų dėmesį (Banner 2011).

Kitas svarbus asmuo šonaslydžio istorijoje – Keičis Cučija (土屋 圭市 Tsuchiya Keiichi). Šis lenktynininkas savo karjerą pradėjo nuo nelegalių gatvės lenktynių. Įkvėptas Kunimicu Takahašio, Keičis Cučija tobulino savo kontroliuojamo slydimo šonu techniką siaurose Japonijos kalnuotų vietovių gatvelėse. Tokiose vietose pagrinde susirinkdavo nelegalių gatvės varžybų lenktynininkai. Tobulėjant įgūdžiams, augo Keičio Cučijos autoritetas tarp pogrindžio lenktynininkų. Atsirado vis daugiau ir daugiau jo pasekėjų. Šonaslydžio technika tapo vis populiaresnė ir dažniau sutinkama gatvėse. Įgijęs patirties gatvės lenktynėse, 1977 metais Keičis Cučija pradėjo savo profesionalaus lenktynininko karjerą Fudži naujokų lenktynių serijoje. Pritaikęs savo vairavimą legalioje lenktynių trasoje, jis tapo autoritetu kitiems gatvės lenktynininkams (Drifted 2016). Bet tuo jo gatvių lenktynių istorija nesibaigė. Nors jau Keičis Cučija ir lenktyniavo legaliai, tačiau su juo susisiekė keli automobilių tobulinimo žurnalai ir buvo sukurtas vaizdo įrašas pavadinimu „Plupsy“, kuriame, būdamas profesionalus lenktynininkas, Keičis Cučija nepaisydamas kelių eismo taisyklių, dideliu greičiu važiuoja ir slysta šonu Japonijos kalnų keliuose. Šio vaizdo įrašo publikacija dar labiau išpopuliarino šonaslydį tarp gatvės lenktyninkų. Po šio įrašo išleidimo Keičiui Cučijai trumpam buvo atimta lenktynininko licencija. Dėl to jis pradėjo atkalbinėti lenktyninkus nuo nelegalių varžybų gatvėse, tačiau nepaisant to, jo gerbėjai bei įkvėpti pogrindžio lenktynininkai jį karūnavo „Šonaslydžio karaliumi“ (リキン Dorikin). XX a. 9-ajame dešimtmetyje atsiradus pirmosioms legalioms šonaslydžio varžyboms, „Šonaslydžio karalius“ dažnai prisideda prie renginių organizavimo ar teisėjavimo. Varžybos iki šių laikų vis pritraukia nemažai šio automobilių sporto entuziastų, bei skatina gatvių lenktynininkus rinktis legalų būdą tuo užsiimti. Taip šonaslydis iš gatvių lenktynių peraugo į konkurencingą automobilių sporto rūšį (Banner 2011).

Gatvių šonaslydis

Po Kunimicu Takahašio pasirodymų visų japoniškų gamyklinių automobilių čempionate ir Keičio Cučijos dėka tarp gatvės lenktynininkų išpopuliarėjusių šonaslydžio technikų, Japonijos miestų gatvėse ir gatvių lenktynininkų pamėgtuose kalnuotų vietovių keliuose (峠 Tōge) nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio galima buvo pamatyti vis daugiau ir daugiau tuo užsiimančių gatvių lenktynininkų. Dažnai šonaslydžio technika buvo panaudojama nelegaliai lenktyniaujant kalnų keliuose, porinėse lenktynėse, kuomet priekyje važiuojantis automobilio vairuotojas siekia neleisti savo varžovui jį aplenkti posūkio metu. Šonu slystantis automobilis užima gerokai daugiau važiuojamosios kelio dalies, nei įprastai. Tai pirmaujančiam lenktynininkui padėdavo išlaikyti savo poziciją. Jei buvo lenktyniaujama laikui, tai naudojant šonaslydžio technikas buvo siekiama gerinti trasos įveikimo laiką. Tokie masiniai lenktynių reginiai pritraukdavo nemažai žiūrovų, todėl nemažai vairuotojų atvažiuodavo užsiimti būtent šonaslydžiu. Automobilio slydimas šonu dideliu greičiu suteikia jaudulio ir adrenalino vairuotojui, o žiūrovui tai yra spektaklis – šou (Morton 2006). Todėl ir dabar įvairiuose automobilių gerbėjų susibūrimuose šonaslydis yra dažnas reginys. Šiais laikais, dauguma gatvių lenktynininkų mėgiamų kalnų kelių Japonijoje yra nebetinkami lenktyniavimui dėl įrengtų greičio mažinimo kalnelių, tačiau keliuose, kur dar nėra greitį ribojančių įrenginių, naktimis vis dar galima sutikti šonaslydininkų. Nuo 9-ojo XX a. dešimtmečio, tarp Jokohamos ir Tokijo miestų esanti Oi prieplauka (大井ふ頭 Ōi futō) tapo mėgiamiausia šonaslydininkų vieta. Šis kelias yra pritaikytas sunkvežimiams, jis gerokai platesnis nei įprasta, tik su vienu posūkiu, bet gatvių šonaslydininkams tai nesukėlė problemų ir platus kelias yra puikiai naudojamas šonaslydžiui. Vietiniai tai paprasčiausiai vadina „sanpacu“ (3発 sanpatsu, liet.„trys judesiai“). Per platųjį Oi prieplaukos kelią, šonaslydininkas nenutraukdamas slydimo pakeičia pačio slydimo kryptį iš viso tris kartus ir paskutiniuoju įslysta į posūkį. Paskutiniu metu policija ėmėsi dėdesnės gatvės lenktynininkų kontrolės, todėl kitaip nei XX a. pabaigoje, dabar didesnius gatvės šonaslydžio sanbūrius pamatyti yra sunkiau (Choy 2017). Gatvės šonaslydžiui naudojami automobiliai dažniausiai yra nužiūrėti nuo profesionalių automobilių sporto atstovų, kurių automobiliai yra varomi galiniais ratais. Tačiau pasitaiko atvejų, kai naudojami automobiliai su priekiniais ar visais keturiais varomaisiais ratais, nes gatvėje nėra tokių apribojimų ar taisyklių (Highsnobiety, n.d.).

Profesionalus šonaslydis

Pirmosios legalios pasaulio šonaslydžio varžybos įvyko Japonijoje 1986 metais, o jau 1988 metais buvo įkurta iki šiol vykstanti „D1GP“ šonaslydžio varžybų serija.  Profesionalus šonaslydis unikalus tuo, kad jame nėra tikslo trasą pravažiuoti kuo greičiau, o tiesiog reikia palaikyti pastovų didelį greitį. Tuo metu dalyvių pasirodymą vertina teisėjų komisija, kurią dažniausiai sudaro 3-4 asmenys. Viskas prasideda nuo treniruočių, kurios padeda sportininkams įsiminti trasą. Toliau seka instruktažas vairuotojams. Jo metu yra paaiškinama trasos linija, kuria jų automobiliai turi slysti, taipogi paaiškinama už ką dalyviai gauna ar praranda taškus. Pačios varžybos prasideda nuo kvalifikacinių važiavimų. Kvalifikacijoje vairuotojai trasą įveikia po vieną (単走  tansō) ir tam turi dažniausia tris bandymus. Standartiniai vertinimo kriterijai vairuotojams:  išlaikomas greitis, slydimo kampas, per instruktažą nustatytos slydimo linijos atkartojimas ir pačio slydimo įspūdingumas. Įspūdingumas dažniausiai nusakomas pagal žiūrovų reakciją, dūmų kiekį iš svylančių padangų ir panašiai. Po kvalifikacijos atrinkus 16 ar 32 geriausiai pasirodžiusių vairuotojų, pereinama prie porinių važiavimų (追走  tsuisō). Kiekviena kova tarp vairuotojų važiuojama du kartus ir viskas vyksta vieno minuso sistema. Tai reiškia, kad po šių kovų pralaimėjęs priešininkas praranda galimybę kovoti toliau. Poriniuose važiavimuose iš pradžių vienas vairuotojas važiuoja priekyje, o kitas seka. Paskui jie apsikeičia pozicijomis. Poriniai važiavimai vertinami tais pačiais kriterijais kaip ir kvalifikaciniai, tačiau dar prisideda atstumo nuo priešininkų šonaslydžio metu vertinimas. Priekyje važiuojantis vairuotojas turi laikydamasis visų kriterijų pravažiuoti trasą kuo didesniu greičiu, kad už jo važiuojantis nepasivytų, o jį sekantis vairuotojas – atkartoti priešininko šonaslydį ir stengtis būti kuo arčiau jo (Layton n.d.). Profesionaliame šonaslydyje, nors naudojami tik gamykliniai automobiliai, turintys nemažai modifikacijų, jie yra specialiai paruošti sportui, kad avarijos atveju, sužeidimai vairuotojui būtų minimalūs. Tačiau taisyklės leidžia varžybose važiuoti tik galiniais ratais varomiems automobiliams. Tai daroma dėl populiarumo ir tokių savybių kaip stabilesnio greičio ir slydimo palaikymas vairuojant automobilį galiniais varomaisiais ratais. Skirtinguose šonaslydžio čempionatuose dalis taisyklių ar pats čempionato formatas gali skirtis, tačiau esmė išlieka ta pati (Driftzone 2010).
Keletas Japonijoje vykstančių šonaslydžio čempionatų:

D1 Grand Prix (seniausias iki šiol vykstantis šonaslydžio čempionatas);
D1 Street Legal (šiame čempionate dalyvauja vairuotojai, kurių automobiliai gali legaliai važinėti gatvėmis);
Formula Drift Japan (čempionatas, savo formatu analogiškas „Formula Drift“ kuris vyksta JAV).

Šonaslydis filmuose

Šonaslydį populiarinti Japonijoje ir visame pasaulyje neabejotinai padėjo nuo 1998 metų rodoma animė „Initial D“, kurioje pagrindinis veikėjas mokosi lenktyniauti kalnų keliuose ir sparčiai tobulėja šioje srityje. Vienas iš pagrindinių šio japoniško animė akcentų yra šonaslydžio technikų naudojimas. Kuriant šį animė konsultavo pats Keičis Cučija. Tad galima teigti, jog šonaslydžio klausimu animė „Initial D“ yra arti realybės.

Pasaulyje šonaslydį labiausiai išpopuliarino filmų serijos „Greiti ir įsiutę“ trečioji dalis „Tokijo lenktynės“ išleista 2006 metais. Filme parodomas naktinis Tokijo nelegalių lenktynininkų, užsiimančių šonaslydžiu, gyvenimas. Filmo kūrėjai taipogi pasikvietė Keiči Cučiją, kaip patarėją. Lenktynininkas gavo ir trumpą epizodinį vaidmenį filme.

„Šonaslydžio biblija“ (ang. Drift Bible) yra 2003 metais išleistas dokumentinis filmas, kuriame „šonaslydžio karalius“ parodo ir paaiškina pagrindines šonaslydžio technikas ir paaiškina kaip reikėtų patobulinti bei susireguliuoti automobilį skirtą šonaslydžiui.

Naudota literatūra

  1. Abdulrahim, M. 2006, „On the Dynamics of Automobile Drifting“, SAE International. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
  2. Banner, J. 2011, „The History of Drifting and the Future of Formula Drift“, MotoIQ. 2011 gegužės 19. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
  3. Choy, D. 2017, „Nikko Circuit Brings ’90s Style ‘Sanpatsu’ Street Drifting To The Track“, The Drive. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
  4. Drifted, 2016, Keiichi Tsuchiya – From Teenage Tearaway To Drift King. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
  5. Drifting in Japan. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017m. lapkričio 9d.].
  6. Driftzone, 2010, Kas yra „driftingas“? Iš kur jis atsirado?. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
  7. Driverdb, Kunimitsu Takahashi. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
  8. Highsnobiety, Japan’s Illegal Drift Scene: An Inside Look. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9d.].
  9. Layton, J., „How Drifting Works“, How Stuff Works?. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
  10. Morton, P. 2006, How to Drift: The Art of Oversteer, CarTech, North Branch.
  11. The Drift King Keiichi Tsuchiya’s Drift Bible: A Complete Guide to Drifting. 2003. [filmas]. Režisierius Katsu Takahashi. JAV.
  12. Willamor, J. 2010, Streetwise Drift. [nuotrauka]. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. sausio 18 d.].
9 votes