Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Taketori Monogatari

Taketori Monogatari

Taketori Monogatari (jap. 竹取物語, liet. „Sakmė apie bambukų kirtėją“) – tai seniausias Japonijos grožinės literatūros kūrinys. Jo parašymo data nėra tiksli, tačiau teksto stilius rodo, kad jis sukurtas IX amžiaus pabaigoje arba X amžiaus pradžioje. Sakmės autorius taip pat nėra žinomas, o ir pačių pasakojimo versijų yra keletas, bet skiriasi tik detalės, o sakmės pagrindinis siužetas visose versijose išlieka toks pat (Keene 1956). Alternatyvus istorijos pavadinimas – „Sakmė apie princesę Kagują“ (かぐや姫の物語 Kaguya-hime no Monogatari).

Princesės Kagujos sakmė

Sakmėje pasakojama apie seną bambukų kirtėją, Taketori-no Okiną – (竹取翁 Taketori no Okina – senelis, kertantis bambukus), kuris su savo žmona užsidirbdavo pragyvenimui kirsdamas bambukus ir iš jų gamindamas įvairius namų apyvokos daiktus. Gyveno jie labai skurdžiai ir nelaimingai, kadangi neturėjo vaikų. Vieną dieną išėjęs kirsti bambukų, senolis išvydo bambukų giraitėje sklindančią šviesą, panašią į mėnesieną, kurios šaltinis buvo vienas iš bambukų stiebų. Nukirtęs bambuką pamatė jame esančią mažytę, jo nykščio dydžio, nuostabiai gražią mergaitę. Senelis nepaprastai apsidžiaugė, kad dievai pagaliau padovanojo jam vaiką, ir parsinešė mažąją mergaitę į namus. Mergaitę pavadino Najotake no Kaguja-hime (弱竹かぐや姫 Nayotake no Kaguya-hime – švytinti trapių bambukų princesė). Nuo to laiko senasis bambukų kirtėjas bambukų stiebuose visada rasdavo aukso ir brangakmenių ir jiedu su žmona tapo turtingi.

Mažoji princesė Kaguja netrukus užaugo neapsakomo grožio moterimi ir į senolių namus pradėjo plūsti jaunikiai, norintys paprašyti princesės rankos. Dauguma nusivylę grįžo namo tuščiomis rankomis, tačiau prie princesės namų pasiliko atkakliai budėti penki princai, kurie bandė ją pamatyti, nors ir negavo jokio atsakymo. Galiausiai net pats Taketori-no Okina pradėjo prašyti princesės, kad ši pagalvotų apie savo ateitį ir ištekėtų, kadangi jis pats jau senas, o po jo mirties nebus kas ja pasirūpins. Princesė sutiko pasimatyti su penkiais princais, bet tik tuo atveju, jei kuris nors iš jų išpildys jos prašymą ir įrodys savo tvirtą meilę. Pirmajam princui ji liepė nukeliauti į Indiją ir parnešti Budos dubenėlį. Antrojo princo užduotis – nukeliauti į mistinę Horajaus salą (蓬萊 Hōrai), kurioje ant kalno viršūnės auga auksinis medis, vietoje vaisų brandinantis brangakmenius, ir parnešti princesei to medžio šakelę. Trečiajam ji paliepė nuvykti į Kiniją ir jai parnešti ugninės žiurkės kailį, kuris nedega ugnyje. Ketvirtasis turėjo surasti drakoną, ant kurio galvos buvo brangakmenis, žibantis visomis vaivorykštės spalvomis, ir šį parnešti jai. Paskutiniojo užduotis buvo princesei pristatyti kriauklę, kurią nešioja snape kregždė. Princai ėmėsi ieškoti šių lobių.

Pirmasis pabijojo tolimos kelionės, todėl šventykloje nupirko dubenėlį ir, palaukęs kelis metus, nunešė jį parodyti princesei Kagujai. Ši išvyniojo dubenėlį, bet pamačiusi, kad nuo jo nesklinda šviesa, suprato, jog princas ją apgavo, todėl atstūmė jį. Antrasis pasisamdė labiausiai įgudusius juvelyrus ir liepė šiems pagaminti auksinę medžio šakelę, ant kurios kabėjo brangakmeniai. Kai šakelė buvo baigta, princas nunešė ją senajam bambukų kirtėjui ir papasakojo melagingą istoriją, kaip jis rado auksinį medį, bet jo melas buvo atskleistas. Trečiasis princas taip pat į pagalbą pasitelkė apgaulę ir vietoje to, kad vyktų pats, paprašė savo draugo Kinijoje, kad šis atsiųstų jam ugninės žiurkės kailį, ir nunešė jį princesei. Tačiau princesė Kaguja įmetė kailį į ugnį ir pamatė, kad jis dega. Ketvirtasis išsiuntė visus savo tarnus ieškoti drakono, turinčio brangakmenį, bet po metų laukimo, niekas negrįžo. Praradęs kantrybę, princas pats išplaukė į kelionę, bet neištvėręs sunkumų pasidavė. Penktasis princas bandydamas patenkinti princesės norą žuvo.

Per tą laiką, žinios apie princesės Kagujos grožį pasiekė patį imperatorių. Jis pakvietė princesę į savo rūmus, siūlydamas jai garbingą vietą, tačiau princesė atsisakė, pareiškusi, kad jei bus verčiama kažką daryti prieš savo valią, ji paprasčiausiai išnyks nuo žemės paviršiaus. Imperatorius nusileido jos prašymui, tačiau nuo to laiko ėmė susirašinėti su princese Kaguja laiškais ir poemomis. Praslinkus dar šiek tiek laiko princesės patėviai pastebėjo, kad ji naktimis dažnai žiūri į mėnulį ir verkia. Princesė Kaguja jiems paaiškino, kad greitai jai reikės grįžti į savo gimtąjį pasaulį – mėnulį. Jos tikrieji tėvai buvo ten, bet ji labai prisirišo prie savo žemiškųjų tėvų ir nenorėjo jų palikti. Pilnaties naktį žemėn iš dangaus nusileido švytinti karieta su mėnulio pasiuntiniais. Jų vadovas papasakojo, kad princesė buvo ištremta gyventi į žemę už savo padarytą nusikaltimą, bet jai atėjo laikas grįžti į namus. Už tai, kad taip gerai rūpinosi ja, mėnulio gyventojai senoliui nuolat palikdavo bambukuose aukso. Pamačiusi senuko liūdesį, princesė jį nuramino ir atminimui paliko savo drabužį. Vietoje to, pasiuntiniai jai davė sparnuotą apdarą, kuris turėjo ištrinti jos žemiškuosius atsiminimus, ir gyvybės eliksyro. Dalį eliksyro, kartu su atsisveikinimo laišku, princesė paliko ją mylėjusiam imperatoriui. Po to karieta su princese Kaguja išnyko. Imperatorius gavo princesės laišką, tačiau pabijojo prisiliesti prie gyvybės eliksyro, todėl liepė sudegintį jį kartu su laišku ant šventojo Fudžijamos kalno viršūnės. Legenda sako, kad žmonės iki šiol mato nuo šio kalno viršūnės kylančius dūmus (Keene 1956).

Sakmė populiariojoje kultūroje

Ši sakmė išlieka svarbi iki pat šių dienų. „Sakmė apie bambukų kirtėją“ yra vienas iš pirmųjų mokslinės fantastikos žanro kūrinių, dar vadinama visų romanų pradininke (Behr 1998, p. 13). Taip pat ji yra svarbus tekstas, supažindinantis su Heiano laikotarpio (平安時代 Heian jidai, 794-1185) kultūra ir papročiais, Japonijoje laikomas literatūros klasika jau nuo XI amžiaus (Behr 1998). Sakmėje taip pat daug simbolių, glaudžiai susijusių su Kinijos kultūra, kaip kad drakonas ir ugninė žiurkė, o Budos dubenėlis priklauso budizmo simboliams, kas parodo, kad kaimyninės šalys padarė stiprią įtaką Japonijos kultūrai (Behr 1998).

Kadangi kūrinio negalima priskirti vienam autoriui, daugelis jo versijų skiriasi – princų, kurie piršosi Kagujai skaičius keitėsi iš 5 į 3, paskutiniajam nemirštant, o tik sunkiai susižeidžiant. Ugninės žiurkės kailis kitoje versijoje tapo snieginio leopardo kailiu, taip pat nedegančiu ugnyje, kitur daug labiau susikoncentruojama ties pačia princese, jos gimimu ir grįžimu į mėnulį. Dėl Heiano laikotarpiu naudotos senovinės japonų kalbos bei rašto buvo sudėtinga tekstą adaptuoti moderniajai japon kalbai, todėl daugelyje versijų skiriasi kai kurios detalės. Tai labiausiai lėmė senosios japonų kalbos rašto ženklų panašumas ir tarpų tarp žodžių nebuvimas (Behr 1998). Sakmė per daugelį metų buvo keičiama ir papildoma, perduodama žodžiu.

Anksčiausia žinoma rašytinė versija siekia XVI amžių (Behr 1998). Adaptuojant sakmę taip pat dažnai daug kas keičiama – istorijoje „Kaguyahime“ princų užduotis buvo parnešti visai kitus objektus, kaip kad auksinį kirvį, auksinį kailį, švytinčią vėduoklę, pakabuką iš drakono akių ir šviečiantį popierių (Behr 1998). Nepaisant savo senumo, ši istorija išlieka populiaria ir dažnai adaptuojama arba minima šiuolaikinės Japonijos populiariojoje kultūroje ir yra mėgstama menininkų. Vaikai nuo pat mažens supažindinami su šia istorija, kadangi sakmė buvo paversta į vaikams lengviau suprantamą pasaką (Behr 1998).

Pirmoji pilnametražė adaptacija buvo 1987 metų Kono Ičikavos (市川 崑 Ichikawa Kon) filmas „Princesė iš mėnulio“ (japoniškas pavadinimas: 竹取物語 Taketori Monogatari, angli6kas pavadinimas: Princess from the Moon) (IMDb 1987), kuris įkvėpė Roberto Morano operą „Iš mėnulio bokštų“ (ang. From the Towers of the Moon) (ArkivMusic 1992). 2013 metais išleistas didelio populiarumo susilaukęs animacinis studijos Džibli filmas „Pasaka apie princesę Kagują“. Šis filmas buvo nominuotas Oskaro apdovanojimui, kaip geriausias animacinis filmas. Jis taip pat išsiskiria savo animaciniu stiliumi, kuris primena senovinį Japonijos meną (Gkids 2015). Ši legenda arba jos fragmentai kiek laisviau adaptuoti ir populiariose žaidimų serijose, kaip kad „Okami“ (Okami Wiki 2006) ir aštuntasis „Toho“ žaidimas (Touhou Wiki 2004). Egzistuoja ir pagal šios istorijos motyvus sukurtas žaidimo veikėjas – pokemonas Tekaguja (Bulbapedia 2016). Visame pasaulyje populiarumo susilaukusių komiksų „Naruto“ veikėja Kaguja Ocucuki ( (大筒木カグヤ Ōtsutsuki Kaguya) taip pat įkvėpta šios sakmės (Naruto Wiki 2014).

Naudota literatūra

1. ArkivMusic, „Robert Moran“, ArkivMusic. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
2. Behr, M. R. 1998, The Tale of the bamboo cutter: a study in contextualization : an annotated translation and critical examination of the Taketori Monogatari with Special Attention to Tanaka Ohide‘s Taketori Monogatari Kai Commentary, University of British Columbia, Vancouver. Prieiga per internetą: UBC Theses and Dissertations. [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
3. Bulbapedia, „Celesteela“, Bulbapedia. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
4. Fujiyama, K. 1908, Image from The Japanese Fairy Book, p. 118. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
5. Gkids, „The Tale of The Princess Kaguya“, Gkids. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
6. IMDb, Princess from the Moon. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
7. Keene, D. 1956, „The Tale of the Bamboo Cutter“, Monumenta Nipponica, 11(4) p. 329-355. Prieiga per internetą: JSTOR. [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
8. Naruto Wikia, „Kaguya Ōtsutsuki“ Naruto Wikia. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
9. Okami Wiki, „Kaguya“, Okami Wiki. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.] 10. Touhou Wiki, „Kaguya Houraisan“, Touhou Wiki. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].

0 votes