Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Tohoku regiono Ramiojo vandenyno pakrantės žemės drebėjimas ir cunamis

Tohoku regiono Ramiojo vandenyno pakrantės žemės drebėjimas ir cunamis

2011 m. kovo 11 d., Japonijos Honšiū saloje esantį (jap. 本州, Honshū)  Tohoku regioną  (jap. 東北地方, Tōhoku-chihō) supurtė 9 balų stiprumo žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo 130 km į Rytus nuo Mijagi prefektūros (jap. 宮城県, Miyagi-ken) pakrantės. Žemės drebėjimas sukėlė cunamio (jap. 津波, Tsunami) bangas, kurių aukštis vietomis siekė 30 metrų aukštį. Tai didžiausias kada nors užregistruotas žemės drebėjimas Japonijos istorijoje ir ketvirtas pagal stiprumą pasaulio istorijoje. Šios stichinės nelaimės esmine priežastimi laikomas Ramiojo vandenyno tektoninės plokštės pasislinkimas po Eurazijos tektonine plokšte. Šis įvykis taip pat sukėlė antrą pagal dydį atominę avariją, kuri savo mastu nusileidžia tik 1986 metų Černobylio nelaimei. (Mori et al. , 2011).

Ši tragedija pareikalavo daugiau nei 28,5 tūkst. japonų gyvybių (Shibahara, 2011). Įvykio metu buvo sugriauta arba suniokota daugiau nei 24 tūkst. įvairios paskirties pastatų, sutrikdytas transporto judėjimas bei elektros energijos perdavimas. Šios stichinės nelaimės padaryta žala vertinama 16-25 trilijonais Japonijos jenų (jap. 円, Yen) (Mimura et al. 2011).

Japonijos vyriausybė apie didelę, 99% stichinės nelaimės tikimybę, žinojo iš anksto. Dar prieš įvykstant nelaimei valdžia ėmėsi įvairių priemonių (pvz., apsauginių barjerų statymas, medžių sodinimas, pastatų konstrukcijų stiprinimas, evakuacijos mokymų vykdymas ir pan.), kurios, kaip manoma, padėjo sumažinti žmonių aukų skaičių.

Stichinės nelaimės eiga bei cunamio padaryta žala

Praėjus 3 minutėms nuo žemės drebėjimo pradžios Japonijos meteorologijos agentūra (jap. 気象庁, Kishō-chō) išsiuntė perspėjimus Japonijos gyventojams apie artėjančias cunamio bangas. Dar po 20-ies minučių cunamio bangos pasiekė Rytinę Japonijos Ramiojo vandenyno pakrantę ir užliejo apytiksliai 2000 kvadratinių kilometrų plotą.

Labiausiai nukentėjo Tohoku regione esančios Aomori (jap. 青森県, Aomori-ken), Ivatės (jap. 岩手県, Iwate-ken), Mijagi ir Fukušimos (jap. 福島県, Fukushima-ken) prefektūros. Skaičiuojama, kad Mijagi prefektūroje žuvo apie 58 % visų nelaimės aukų, Ivatės prefektūroje – 33 %, Fukušimos – 9%.

Visiškai arba dalinai sugriauti 78 tiltai, 128 530 gyvenamieji namai ir 230 332 įvairios paskirties pastatų. Taip pat pažeistos septynios geležinkelio linijos, kurių ilgis sudarė 325 km. 187-iuose šalies miestuose, apytiksliai 2,3 milijonams vartotojų buvo nutrauktas vandens ir dujų tiekimas. Po žemės drebėjimo 12-oje šalies prefektūrų įsiplieskė 345 gaisrai, kurių dalis buvo tiesioginė cunamio bangų pasekmė (Mimura et al., 2011).

Apskaičiuota, kad iki 2011 m. gruodžio 13 d. Ivatės prefektūroje nuo nelaimės buvo susikaupę 4,76 milijonai tonų atliekų, Mijagi prefektūroje – 15,69 mln. tonų atliekų, Fukušimos prefektūroje – 2,03 mln. tonų. Ivatėje tai prilygsta 11 metų laikotarpiu sukaupiamų atliekų kiekiui, Mijagi – 19 metų laikotarpiu sukaupiamų atliekų kiekiui (Toshihiro Noda, 2012).

Fukušimos atominės elektrinės avarija

Dar viena žemės drebėjimo ir po jo sekusio cunamio pasekmė – Fukušimos atominės elektrinės (jap. 福島第一原子力発電所, Fukushima Daiichi Genshiryoku Hatsudensho) nelaimė. Ši atominė elektrinė buvo suprojektuota atlaikyti 5,7 metrų aukščio cunamio bangas. Tokijo elektros energijos gamybos kompanija TEPCO (jap. 東京電力ホールディングス株式会社, Tōkyō Denryoku Hôrudingusu kabushiki gaisha) manė, kad  2011 m. kovo 11-osios dienos cunamio bangų aukštis neturėtų viršyti 10 metrų aukščio. Vis dėlto, atominę elektrinę pasiekė 14 metrų aukščio cunamio bangos, kurios atjungė pagalbinius elektrinės generatorius, skirtus vėsinti branduolinio kuro rezervuarams. Dėl Fukušimos elektrinės 1-4 blokų radiacijos iš aplink gamyklą esančių miestelių buvo priversti evakuotis 83 000  vietinių gyventojų. 20 kilometrų spinduliu aplink atominę elektrinę esanti teritorija buvo paskelbta negyvenamąja zona. Labiausiai užterštos, šalia elektrinės esančios vietos, bus neprieinamos žmonės dar keletą dešimtmečių (Tabuchi, 2011).

Operacija Tomodači

Paieškos ir gelbėjimo operacijos, pavadintos kodiniu pavadinimu Tomodači (jap. 友達, Tomodachi), pagrindine atrama buvo tvirtas Japonijos ir JAV aljansas.

JAV karinis laivynas atsiliepė į Japonijos pagalbos prašymą ir nedelsdamas regione dislokavo 20 karinių jūros laivų, 160 lėktuvų bei 20 000 karinio personalo. Jie pasiekė Mijagio prefektūrą ankstų kovo 13 dienos rytą taip inicijuodami operaciją Tomodači. Operacijos metu JAV karinis laivynas teikė humanitarinę pagalbą Mijagio ir Ivatės prefektūroje nuo stichinės nelaimės nukentėjusiems žmonėms. JAV pajėgos išdalino apie 280 tonų maisto, 7,7 mln. litrų vandens, 45 tūkst. litrus degalų ir apie 3100 tonų kitų daiktų.

Japonijos savigynos pajėgos (jap. 自衛隊, Jieitai) taip pat dislokavo nemažai resursų paieškos ir gelbėjimo darbų vykdymui. Kovo 14 dieną buvo suburta jungtinė Tohoku darbo grupė (jap. 統合任務部隊, Tōgō Ninmu Butai). Ją sudarė apie 1000 Japonijos savigynos pajėgų darbuotojų, kurie padėjo koordinuoti penkių sausumos savigynos pajėgų (jap. 陸上自衛隊, Rikujō Jieitai) divizijų (apie 45 000 darbuotojų), 50 jūrų laivyno savigynos pajėgų (jap. 海上自衛隊, Kaijō Jieitai) laivų ir 172 lėktuvų (apie 14 000 darbuotojų) bei 240 Japonijos oro savigynos pajėgų (jap. 航空自衛隊, Kōkū Jieitai) lėktuvų (apie 21 000 darbuotojų) veiksmus.

Per tris mėnesius buvo išgelbėtos 19 289 žmonių gyvybės, 23 370 žmonėms suteikta medicininė pagalba, surasti 9 500 nelaimės aukų palaikai. Taip pat išdalinti daugiau nei 4,7 mln. maisto daviniai bei 33 tūkst. tonų vandens. Taip pat pradėti atliekų išvežimo darbai, pradėti rekonstruoti struktūrinių pažeidimų turintys paveiktų regionų tiltai, pasirūpinta namų netekusių žmonių laikinuoju apgyvendinimu.

Per pirmuosius šešis mėnesius savo norą dalyvauti šioje gelbėjimo operacijoje išreiškė daugiau nei 767 tūkst. asmenų, kurių daugelis priklausė įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms (Shimodaira, 2015).

Apibendrinimas

Japonijos vyriausybės pastangos bei Japonijos bendruomenių parengtumas ir pasiruošimas padėjo išsaugoti tūkstančių žmonių gyvybes šios stichinės nelaimės metu. Vis dėlto, jos nebuvo tobulos, neišvengtas ir žmogiškosios klaidos faktorius.

Naudota literatūra

  1. Dunbar, P., McCullough, H., Mungov, G., Varner, J., & Stroker, K., 2011. 2011 Tohoku earthquake and tsunami data available from the National Oceanic and Atmospheric Administration/National Geophysical Data Center. Geomatics, Natural Hazards And Risk 2(4), p. 305-323. Prieiga per internetą: Taylor and Francis Online Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 8 d.].
  2. Kazama, M., & Noda, T., 2012. Damage statistics (Summary of the 2011 off the Pacific Coast of Tohoku Earthquake damage). Soils And Foundations 52(5), p. 780-792. Prieiga per internetą: Science Direct Čia [žiūrėta 2019 m. gruodžio 19 d.].
  3. Mikami, T., Shibayama, T., Esteban, M., & Matsumaru, R., 2012. Field Survey of the 2011 Tohoku Earthquake and Tsunami in Miyagi and Fukushima Prefectures. Coastal Engineering Journal 54(1), p. 1-26. Prieiga per internetą: Taylor and Francis Online Čia [žiūrėta 2019 m. spalio 26 d.].
  4. Shibahara, S., 2011. The 2011 Tohoku Earthquake and Devastating Tsunami. The Tohoku Journal Of Experimental Medicine, 223 (4), p. 305-307.
  5. Shimodaira, T., 2015. THE JMSDF’S RESILIENT POWER FOR CIVIL SOCIETY: Lessons from the Great East Japan Earthquake. Naval War College Review 68(3), p. 64-75. Prieiga per internetą: JSTOR Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 15 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras

2 votes