Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Tradicinė ainų muzika

Tradicinė ainų muzika

Tradicinė ainų muzika

Ainai (ainų k. アィヌ, ainu) – tai etninė Japonijos gyventojų grupė, kurios didžioji dalis yra apsigyvenusi šiaurinėje Japonijos saloje, Hokaide (jap. 北海道, Hokkaidō). Istoriškai ainų gyvenamoji teritorija apėmė šiaurinę Honšiū salos (jap. 本州, Honshū) dalį, Hokaidą, Sachaliną bei šiaurines Kurilų salas (jap. 北方領土, Hoppō Ryōdo). Pagal Hokaido prefektūros vyriausybės (jap. 北海道庁, Hokkaidōchō) duomenis, 2013 metais saloje gyveno 16786 ainų, tačiau šis skaičius gali būti ženkliai didesnis (Ainu Association of Hokkaido). Ainai išsiskiria savo savita kultūra, kalba, religija, pasaulėvaizdžiu, gyvenimo būdu bei mitais. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių ainu kultūra palaipsniui nyko, tačiau XXI a. pr. yra stebimas ainų kultūros atgimimas, kuris yra palaikomas Japonijos vyriausybės. Tradicinė ainų muzika ir ją padedantys atlikti muzikos instrumentai yra laikomi vienais iš kertinių ainų kultūros ramsčių (Nobuhiko, 2008).

Tradicinė ainų muzika rašytiniuose šaltiniuose buvo pirmą kartą paminėta XIV a., tačiau išsamesni tyrinėjimai šia tema buvo pradėti tik XX a. pradžioje. Ainai savo kultūrą pradėjo įamžinti tik pastaraisiais dešimtmečiais, todėl yra nemažai erdvės naujiems tyrinėjimams.

Muzikiniai instrumentai

Ainų kultūroje iki šių dienų išliko du svarbūs muzikiniai instrumentai: tonkori (jap.トンコリ, tonkori) ir mukkuri (jap. ムックリ, mukkuri), kuriais tradiciškai groja ainų moterys.

Tonkori (dar žinoma kaip ka (jap. カー, )) – tai iš vientisos medienos išdrožtos, ilgesnės nei vieno metro ilgio penkiastygės kanklės (stygų skaičius gali varijuoti). Instrumentu grojama abejomis rankomis timpčiojant stygas, taip išgaunant pagrindinį ritminį efektą. Tonkori muzika gali būti atliekama vieno asmens arba keletos asmenų norint pritarti tradicinėms ainų dainoms ar šokiams.

Istoriškai tonkori instrumentas buvo naudojamas Sachaline bei šiaurinėje Hokaido salos dalyje, kuriose jis vadintas ka (styga). Šio instrumento grojimo tradicija buvo primiršta iki 1970-ųjų metų, tačiau pastaraisiais metais matomas šios tradicijos atgimimas (Nobuhiko 2008, Malm 2000).

Tonkori ainų pasaulėvaizdyje yra laikoma gyva būtybe, nes ši etninė mažuma tiki, kad kiekvienas daiktas, kiekvienas organinis kūnas savyje turi dvasią. Taip pat, visos instrumento dalys yra pavadintos skirtingų moters kūno dalių vardais. Nors tokia praktika muzikiniams instrumentams yra taikoma gana dažnai, tačiau tonkori instrumento moteriška lytis yra itin pabrėžiama (Uyeda, 2015).

Tonkori vaidmuo ainų socialiniame judėjime

XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje jauni ainų aktyvistai inicijavo socialinį judėjimą, kuriuo siekė atgauti savo teises. Muzika tapo neatskiriama šio socialinio judėjimo dalimi. Ji atliko svarbų komunikacijos ir ainų mentalinės stiprybės vaidmenį. Būtent Tonkori instrumentas tapo šio socialinio judėjimo bei ainų kultūros ir meno simboliu.

Ainu socialinio teisingumo paieškos sulaukė didelio Japonijos visuomenės susidomėjimo, o greta šio judėjimo paraleliai ėmė augti ainų muzikinio atlikimo menas. Muzikinis atgimimas ir teisių atgavimo judėjimas buvo du elementai viename kultūriniame fenomene.

Tonkori yra svarbus muzikinis instrumentas, kuris leidžia ainu žmonėms, pabrėžti savo kultūrinį išskirtinumą (Uyeda, 2015).

Mukkuri (t. p. ainų k. mukkur arba muhkun(a)) – tai 15–16 cm ilgio bambukinis lamelofonas (dambrelis). Instrumentu galima groti viena ranka tvirtai jį laikant tarp lūpų. Instrumento liežuvėlis yra judinamas smarkiai patraukus prie jo pritvirtintą virvelę.

Mukkuri yra dažniausiai grojama įvairių pasilinksminimų arba ainų tradicinių šokių metu. Ainų aktyviai bendradarbiauja su tarptautine dambrelio bendruomene, kurio rezultatas yra nauja mukkuri versija -metalinis kani-muhkun.

Vokalinė muzika

Upopo (ainų k. ウポポ) yra grupinės dainos, dainuojamos meškos festivalio (ainų k. イヨマンテ, Iyomante, jap. 熊祭, kuma-matsuri) ir kitų šventinių susibūrimų metu.

Išliko keletas tradicinių dainų, kurioms būdinga trumpos pasikartojančios melodijos ir tekstai. Tame tarpe yra rok-upopo – sėdimos dainos, rimse-upopo – šokių dainos ir roski-upopo – stovimos dainos.

Sėdimos dainos atliekamos daugiausia moterų, dainuojant kanonu (ukouk),  mušant taktą į dėžės dangtį. Šokių dainos dažniausiai dainuojamos pačių šokėjų antifoniškai arba unisonu, jiems lėtai šokant ratu arba stovint ir plojant rankomis. Pats žodis upopo kartais vartojamas plačiau ir apima darbo dainas, poilsio dainas ir lopšines (Nobuhiko, 2008).

Rekuhkara (jap. レクッカラ, Rekukkara) yra laikoma pačia neįprasčiausia garsų žaidimo forma visoje tradicinėje ainų muzikoje. Unikalūs garsai sukuriami dviems moterims dainuojant atsisukus labai arti viena į kitą tokiu būdu sukuriant tonų bei perkusinių garsų variacijas. Panašus atlikimo būdas sutinkamas Sibire, Aliaskoje ir Šiaurinėje Kanadoje (Malm, 2000).

Yukar (ainų k. ユカㇻ) yra ilgos apimties herojiniai epai arba giesmės, pasakojantys apie žmones, turinčius nepaprastų galių. „Paprastai atlikti vyrų“, tačiau dauguma yukar, užrašytų Donaldo L. Philippi „Songs of Gods, Songs of Humans“ buvo surinkti iš epus deklamuojančių moterų (Philippi 1979).

Atliekant naudojami melodiniai pakartojimai, kurie yra unikalūs ir gali būti naudojami kiekvieno atlikėjo viso savo repertuaro metu. Vienas deklamavimas gali trukti kelias valandas. Visi yukar panašūs: jų atlikimas pasižymi deklamavimu su intonacija, kiekviena kūrinio eilutė turi du pabrėžiamus kirčius, kuriuos deklamuotojas akcentuoja mušdamas lazda. Kūrinius paprastai atlieka vyrai, tačiau kartais tą daro ir vyresnio amžiau ainu moterys. (Nobuhiko, 2008).

Kutune Shirka epas

Kutune Shirka (ainų k. クツ゚ネシㇼカ) yra vienas svarbiausių yukar epų. Epo pavadinimas apibūdina stebuklingą kardą, kurį nešiojo pagrindinis istorijos veikėjas. Epas pasakojamas pirmuoju asmeniu.

Arthur’as Waley teigia, kad tokia pasakojimo forma atsirado iš šamaniškos komunikacijos – istorijos herojus kalba per deklamuotoją tarsi į šamaną įsikūnijusi dievybė. Epas deklamuojamas religinių ceremonijų metu, žvejojant jūroje, ilgas žiemos naktis leidžiant namuose ir tada, kai ainai turi laisvo laiko.

Kutune Shirka istorija prasideda herojaus namuose. Vieną dieną, herojus išgirsta žinią apie auksinę jūrinę ūdrą. Žinia skelbė, kad tas, kuris pagaus ūdrą, gaus didžiulį atlygį – neįvardyto žmogaus seserį kaip žmoną ir gausų turtą. Daugybė vyrų iš skirtingų genčių ir vietų keliavo į ūdros namus ir bandė ją pagauti, akylai stebimi raudonplaukės raganos. Tik herojui pavyko sugauti ūdrą ir pargabenti ją namo. Jo sėkmė sukėlė kitų pavydą. Likusi epo dalis yra apie mūšius ir konfliktus, vykusius tarp herojaus ir konfliktuojančių genčių. Pagrindiniam veikėjui kovų metu visada padeda jo stebuklingas kardas. Poema baigiasi kiek netikėtai. Arthur’as Waley teigia, kad „epas nutrūksta, o ne užsibaigia“ (Waley ,1951).

Tradicinės ir populiariosios muzikos sintezė

XX a. pabaigoje naujoji ainų muzika sujungė tradicinius etninės mažumos instrumentus kartu su populiariosios muzikos instrumentais, siekdama etninio pripažinimo šiuolaikiniame pasaulyje (Malm, 2000).

Šią originalią muziką kuria tokie atlikėjai, kaip Oki Kano (jap. 加納 沖, Kanō Oki), dar žinomą kaip OKI. Jis yra išleidęs keletą naujos, tradicinės ir fusion tonkori muzikos albumų. Dar vienas pavyzdys būtų Atuy kūryba (Nobuhiko, 2008).

Naudota literatūra

  1. Ainu Association of Hokkaido. Actual Living Conditions of the Hokkaido Ainu, ainu-assn.or.jp. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. gruodžio 21 d.].
  2. Malm, W. P., 2000. Traditional Japanese Music and Musical Instruments. Kodansha International Ltd, Tokyo.
  3. Nobuhiko, Ch., 2008. The music of the Ainu. Iš Tokita McQueen A., Hughes, D. W. and the contributors sud. 2008. The Ashgate Research Companion to Japanese Music, Ashgate Publishing Limited, England.
  4. Philippi, D. L., 1979. Songs of Gods, Songs of Humans. Princeton University Press and University of Tokyo Press, USA.
  5. Uyeda, K. 2015. The Journey of the Tonkori: Ainu Multicultural Transmission. University of California, USA.
  6. Waley, A. 1951. Kutune Shirka, The Ainu Epic. Internet Sacred Text Archive. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. gruodžio 21 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras

1 vote