Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Japonų muzikos instrumentai

Japonų muzikos instrumentai

Tradiciniai japonų muzikos instrumentai – tai instrumentai, per ilgą laiką išsivystę ir tapę išskirtiniais Japonijoje. Nepaisant didelių pokyčių visuose Japonijos visuomeninio gyvenimo aspektuose, įskaitant ir vakarietiškos muzikos priėmimą, vis dar išlieka tradicinės muzikos kultūros svarba šiuolaikinei Japonijai. Didelė dalis tradicinių japonų instrumentų išlaikė savo originalų pavidalą ir paskirtį (Blades 2005, p. 122).

Iki VII a. Japonijoje muzika buvo vadinama kagura (神楽 „dievų muzika“)ir glaudžiai siejama su ritualų bei rūmų kultūra. Nuo VII a. Japonija pajuto kinų, korėjiečių, indų, Indonezijos tautų muzikos įtaką. VIII a. pradžioje paplito ir ypač suklestėjo Heiano periodu (894–1192) tradicinis rūmų muzikos žanras gagaku (雅楽). Edo periode (1603–1868) išpopuliarėjo instrumentai koto (箏), šiamisenas (三味線 shamisen), šiakuhači (尺八) (tapo soliniais) ir su jais susiję muzikiniai žanrai: kamiuta (久米歌, trumpas vokalinis ciklas), džiuta (地歌, 地唄, instrumentinis muzikos žanras), danmono (段物, laisvosios variacijos). Instrumentinės muzikos tradicijas puoselėjo dvi pagrindinės mokyklos: Ikutos mokykla (įk. ~1700 m. Kiote) ir Jamados mokykla (įk ~1800 m. Ede). XVIII a. antroje pusėje atsirado japonų tradicinio teatro rūšis – kabuki (歌舞伎). XIX a. atsirado tradicinis japonų instrumentinis ansamblis sankioku (sankyoku), sudarytas iš koto, šiamiseno ir kokiu (胡弓 kokyū) (Visuotinė lietuvių enciklopedija 2005, p. 553).

Tradicinius japonų instrumentus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: mušamuosius, styginius ir pučiamuosius. Patys populiariausi yra šiamisenas, biva (琵琶), koto, ir šiakuhači.

Šiamisenas turi tris pagrindinius derinimo būdus. Pirmasis yra hončioši (本調子 honchoshi ) arba „pagrindinis derinimas“, antrasis – ni agari (二上がり) arba „antrosios stygos pakėlimas“ ir trečiasis yra san sagari (三下がり) arba „trečiosios stygos nuleidimas“. Iš skirtingų detalių suderinti tonai skiriasi, kad atspindėtų kūrinio nuotaiką, išreikštų skirtumus tarp žanrų ir pridėtų įvairovės.

Atlikėjas atsisėda formalia seidza (正座) poza, pasideda šiamiseną ant dešinės kojos ir prilaiko instrumentą kaire ranka. Plektras laikomas dešinėje rankoje ir grojama valingais mostais, kurie ne tik liečia stygas, bet ir instrumento korpusą dengiantį medį ar odą, kad būtų išgaunamas perkusinis garsas. Kartais atlikėjas gali braukti per stygas kairės rankos pirštais. Taip pat yra intymusis kota (小唄) stilius, kuriam paprastai plektras apskritai nereikalingas.

Instrumento korpusas gaminamas iš keturių medinių detalių, geriausia iš koralmedžio, šilkmedžio ar kiniško svarainio. Koncertiniai modeliai viduje išraižomi eglutės raštais, žinomais kaip ajasugi (綾杉 ayasugi), kurie, kaip sakoma, žymiai pagerina intonaciją. Korpusas aptraukiamas katės ar šuns oda arba plastiku. Ilgas šiamiseno kaklelis pagamintas iš trijų medinių detalių, kurios dėl patogumo nešiojant gali išsiardyti (Malm 2000, p. 214).

Iš visų tradicinių Japonijos instrumentų, šiamisenas neabejotinai yra plačiausiai naudojamas. Šiamiseno repertuaras meninėje muzikoje yra vienas iš didžiųjų Edo laikotarpio kultūrinių palikimų. Tuo pačiu metu šiamiseno aštrus, tačiau kiek ilgesingas tonas vis dar persismelkia į šiuolaikinį japonų gyvenimą. Instrumento aptraukiamos odos pasikeitimas iš gyvatės į šuns ar katės gali būti paveiktas labiau aplinkos, negu pačios muzikos (didelės gyvatės yra retos Japonijoje), bet dizaino pasikeitimas iš vienos, ovalios medinės detalės į keturias atskiras detales yra japonų atradimas. Galutinis garsas ir muzika yra dar vienas kūrybiškumo ir estetiškumo Azijos žemyno ir salų tradicijų japonizacijos pavyzdys (Malm 2000, p. 213).

Biva. Bėgant amžiams, apie bivos konstrukcijos pakitimus buvo plačiai diskutuojama. Žinoma, tam tikros funkcijos turėjo išlikti nepakitusios, kad išlaikytų bivos charakteristikos savybes. Iš jų pats svarbiausias – skirsnių ir stygų santykis. Vakarietiškos gitaros stygos yra labai arti grifo, todėl kai jos spaudžiamos prie skirsnių, išleidžiamas aiškus garsas. Tačiau neįmanoma šiuolaikinės bivos stygų prispausti prie kaklelio, kadangi stygos yra aukštai virš jo, o ir patys skirsniai yra palyginus aukštai. Tokia konstrukcija sudaro galimybes groti dviem skirtingais būdais.

Šiuolaikinė biva taip pat būna įvairių dydžių ir formų, tačiau dažniausiai susideda iš dviejų dalių. Viena pusė pagaminta iš kieto išskobto medžio. Prie tokios dėžutės priklijuojama plokščia medžio dalis, paprastai su dviem mėnulio formos skylėmis. Kartais uždedama speciali juostelė iš medžio, audinio ar odos, kad apsaugotų korpusą nuo plektro brukštelėjimų (Malm 2000, p. 156).

Biva, kaip vakarietiška liutnia, būna įvairiausių dydžių ir formų. Dabar Japonijoje naudojama biva atkeliavo iš Indijos ir Kinijos. Pasak legendos, Buda turėjo aklą mokinį, kurį išmokė sutrų dainavimo meno, akomponuojant bivai. Kita legenda sako, kad garsaus Indijos karaliaus Ašokos sūnus pats tapo aklu bivos muzikantu. Nors ir nesutariama dėl tikrų instrumento šaknų, tačiau aiškiai žinoma, kad jis atkeliavo į Kiniją maždaug III a. Čia šis instrumentas, žinomas kaip pipa (kin. 琵琶), toliau vystėsi paveiktas centrinės Azijos. Ši kiniška liutnia atkeliavo į Japoniją Naros laikotarpiu VIII a. (Malm 2000, p. 150).

Biva gali būti naudojama pasakojant įvairius pasakojimus, kaip dalis gagaku (dvaro muzikos) ansamblio arba kaip solinis instrumentas. Nors paprastai jis naudojamas groti trumpas standartizuotas frazes tarp vokalinio teksto eilučių, biva gali būti grojama ilgesniuose programatiniuose kūriniuose vaizduojant kovas, audras ar kitus dramatiškus įvykius. Atlikėjai dažnai groja dvi natas iš karto, sukurdami intervalų įvairovę, ypač kai dainininkas tyli.

Koto. Koto korpusas gaminamas iš tuščiavidurės paulovnijos medienos. Abu galai gaminami iš raudonmedžio arba juodmedžio, ar kokio kito importuoto kietmedžio. Ta pati medžio rūšis naudojama instrumento atramoms, vadinamoms aši (足 ashi, kojos) arba riute (竜足 ryute, drakono letenos). Abiejuose galuose esantiems stygų laikikliams taip pat naudojamas kietmedis, papuoštas plonomis dramblio kaulo juostelėmis, kurie yra vadinami „drakono ragais“ (竜角 ryukaku). Įprastas instrumento ilgis yra 1,9 m, tačiau paprastai naudojamas šiek tiek mažesnis, apie 1,5–1,8 m ilgio. Koto turi trylika arba septyniolika tokio pat ilgio šilkinių stygų, kurios pritvirtintos lygiagrečiai, išilgai instrumento. Kilnojami stygų laikikliai dedami po kiekviena styga tam, kad išgautų skirtingo aukščio garsus (Muzikos enciklopedija 2003, p. 59).

Atlikėjas atsisėda formalia seidza poza (gagaku paprastai sėdima sukryžiuotomis kojomis), instrumento platesnis galas dešinėje pusėje. Muzikantas braukia per stygas plektrais, uždėtais ant dešinės rankos nykščio, smiliaus ir vidurinio piršto. Ikutos mokykloje plektrai paprastai būna stačiakampiai, o Jamados – suapvalinti.

Iš pradžių žodžiu „koto“ buvo vadinami apskritai visi styginiai instrumentai. Net ir biva buvo žinoma kaip koto rūšis. (Malm 2000, p. 193) Tradiciškai teigiama, kad koto Japonijoje pristatytas per gagaku muzikantą Sadatošį iš Fudživaros (Fujiwara no Sadatoshi), kuris pirmasis atgabeno solinę koto muziką iš Kinijos IX a. Tačiau to neįmanoma įrodyti, kadangi Naros ir Heiano periodais muzika buvo perduodama tik atrinktiems mokiniams, kad nepatektų kitoms mokykloms į rankas. Tolesniame neramiame Kamakuros periode (XII–XIV a.), griūvant imperinei valdžiai, muzika buvo prarasta (Malm 2000, p. 195).

XX a. koto muzika sulaukė daugiausia pasisekimo iš visų hogaku (hōgaku) formų, bandžiusių sukurti naują muzikos stilių, remiantis vakarietiškomis idėjomis. Šioje srityje labiausiai žinomas buvo Mijagis Mičio (Miyagi Michio) (1894–1956). Iš daugybės japonų kompozitorių, kūrusių iki praeito amžiaus trečio dešimtmečio, išliko tik keli Mijagio ir jo kolegos Nakanošimos Kiničio (Nakanoshima Kinichio) (1904–1984) darbai. Iki XX a. pab. koto muzika buvo girdima beveik visuose moderniuose stiliuose, tačiau, kaip ir vakarietiškoje muzikoje, tradicinis repertuaras daugiau girdimas orkestrų ir panašiuose koncertuose (Malm 2000, p. 200).

Dabar koto yra vienas iš geriausiai atpažįstamų japoniškų instrumentų.

Šiakuhači. Toks instrumento pavadinimas kilo iš jo orginalaus ilgio – vieno šiaku (30,3 cm) ir aštuonių sun (3 cm), tačiau dabar jų būna įvairiausių ilgių (paprastai 75,8–36,8 cm ilgio).

Šiakuhači gaminamas iš 3,5–4 cm skersmens bambuko, nupjauto prie šaknų su septyniais suskirstymo taškais (bambuko stiebas yra bamblėtas, todėl atrodo lyg būtų suskirstytas į tam tikrus taškus). Pirmasis toks taškas prie šaknų yra instrumento apačia, kai per viršų yra pučiama nuo septinto taško. Paprastai šiakuhači turi penkias skylutes. Keturios skylutės instrumento priekyje skaičiuojamos nuo apačios: pirma, antra, trečia ir ketvirta. Penkta skylutė yra instrumento nugaroje. Tačiau yra įvairių rūšių šiakuhači su įvairiais patobulinimais.

 Manoma, kad gagaku šiakuhači buvo pristatytas Naros periode, kartu su kitais gagaku instrumentais. Aštunto amžiaus iždinės (Shōsōin) sandėlyje rasti keli pavyzdžiai pagaminti iš akmens, dramblio kaulo ir nefrito (Malm 2000, p. 165). Tačiau šiuolaikinis šiakuhači iš esmės yra Edo periodo gaminys. Nėra tiksliai žinoma kaip iš tiesų ši muzika vystėsi, kadangi Edo rašytojai klastojo istorinius dokumentus. Tačiau vienas dalykas tikrai aiškus: pagrindiniai žmonės, atsakingi už šios muzikos augimą, buvo komusō – klajojantys dvasininkai (Malm 2000, p. 167). Jie užsitikrino tam tikrą poziciją Kiote ir gavo leidimą iš Edo šiogūno teisę prašyti išmaldos grojant šiakuhači (Malm 2000. p. 168).

Kaip vienas iš Japonijos vakarietiškai skambančių instrumentų, šiakuhači buvo naudojamas XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio japonų muzikos judėjimo eksperimentuose. Tikriausiai pati žymiausia ir sėkmingiausia šio judėjimo kompozicija buvo Mijagio Mičio koto-šiakuhači duetas „Haru no umi“ (Pavasario jūra) (Malm 2000, p. 170).

Naudota literatūra:

Biwa. Encyclopaedia Britannica, [internete]. rasta: <http://www.britannica.com/EBchecked/topic/67310/biwa> [žiūrėta 2014 vasario 28]

Blades, J., 2005. Percussion Instruments and Their History. [e-knyga] London: The Bold Strummer, Ltd. Rasta: Google Books <http://books.google.lt/books?id=a8V3Z6j2ExEC&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false> [žiūrėta 2014 kovo 23]

Malm, W.P., 2000. Traditional Japanese music and musical instruments. Tokyo: Kodansha International.

Musical Instruments. Japanese Traditional Music, [internete]. rasta: <http://jtrad.columbia.jp/eng/inst.html> [žiūrėta 2014 vasario 28]

Muzikos enciklopedija2003. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Visuotinė Lietuvių enciklopedija, 2005. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Redagavo Rimantė Stankevičiūtė

6 votes