Ukijo-e

Ukijo-e (浮世絵) yra japoniškos medžio graviūros, žinomos Japonijoje nuo IX a. Žodis ukiyo  paimtas iš budistų terminologijos. Iki XVI a. jis reiškė „paniekintą, suvargusį pasaulį“. Vėliau, Edo periode (nuo XVII a.), šis žodis vartotas norint išreikšti sąvokas „madingas, šiuolaikinis, kupinas malonumo“. E reiškia tiesiog „dailės kūrinį“. Dabar ukiyo-e suprantami kaip „kasdienio  gyvenimo“ arba „nepastovaus pasaulio“ vaizdai (Takahashi 1983, p. 9).

Priešistorė

Japonijoje medžio graviūros buvo žinomos nuo IX a., kai vienuoliai naudojo jas budistiniams tekstams iliustruoti, tačiau medžio graviūros suklestėjo tik XVII–XIX a., kai tapo atskira meno šaka (Sidaravičius 1977, p. 5).

XVII a. po ilgai trukusių pilietinių karų Japonijoje, valdžia atiteko šiogūnams iš Tokugavų klano. Japonijoje gyvenimas tapo uždaras: bet kokia išvyka iš šalies ar santykiai su užsieniu buvo draudžiami, beveik visiškai išnyko Kinijos kultūros įtaka, daugelį šimtmečių intensyviai veikusi Japonijos kultūrą. Šiuo laikotarpiu suklestėjo tokie miestai, kaip Edas (dabartinis Tokijas), Kijotas ir Osaka; iškilo trečiasis visuomenės sluoksnis (Sidaravičius 1977, p. 5).

XVIII a. Edas tapo didžiausiu šalies miestu, į kurį laikui bėgant persikėlė pagrindinis šalies dvasinis ir meninis gyvenimas. Ši izoliacijos politika turėjo didelę reikšmę kultūros formavimuisi. Silpnėjant cechinių tradicijų įtakai, skleidėsi daugybė vaizduojamosios ir dekoratyvinės dailės krypčių, mokyklų, stilių; klestėjo įvairios buitinės, komiškos literatūros formos. Naujojo meno herojais ir vartotojais tapo jau ne rūmų ir vienuolynų gyventojai, bet gyvenimu besidžiaugiantys miestiečiai (Andrijauskas 1998, p. 46).

Edo miestiečių dvasinio gyvenimo centrais tapo ne vienuolynai ir šventyklos, o vadinamieji „linksmieji kvartalai“ su dvylika gausiai lankomų kabukio (歌舞伎, „dainos ir šokio menas“, tradicinis japoniškas teatras, kuriame visus vaidmenis atlikdavo tik vyrai) teatrų. Šiuose „linksmuosiuose kvartaluose“ išnykdavo luomų skirtumai ir žmonės pasijusdavo išlaisvinti iš visuomenę kaustančios hierarchinės satvarkos. Pagrindiniu šio bohemiško stiliaus gyvenimo katalizatoriumi tapo geišos (芸者) – visapusiškai išsilavinusios moterys,  išmanančios įvairias meno šakas. Jos ne tik sugebėjo sukurti intymią dvasinio bendravimo atmosferą, bet kartu su kabukio teatro aktoriais tapo pagrindinėmis miestietiško skonio ir madų skleidėjomis. Todėl nenuostabu, kad būtent geišos, kabukio teatro pasaulis ir kasdienės  „linksmųjų kvartalų“ gyvenimo scenos tapo pagrindiniais pirmųjų ukijo-e meno motyvais (Andrijauskas 1998, p. 46).

Graviravimo būdas

Japoniškos graviūros – bendradarbiavimo pasiekimas. Dailininkas, kurio pavardė buvo vėliau užrašoma ant graviūros, kurdavo tik piešinį. Ant plono peršviečiamo popieriaus kontūriniame piešinyje jis sužymėdavo spalvas, kurias vėliau turėjo perteikti spaudėjas. Raižytojas, kiekvienai spalvai nuėmęs kalkes, klijuodavo jas ant paruoštų medžio lentų ir raižydavo (kartais iki 30 vienetų). Jis dažniausiai dirbdavo viena pamėgta tema, pvz., graviruodavo tik žmones, gyvulius, gėles ir pan. Toks metodas leisdavo ištobulinti linijos, štricho technikas, bet po kurio laiko kai kurių autorių darbai labai supanašėdavo.

Spaudėjas išraižytas lentas tepdavo augaliniais, mineraliniais dažais, paruošdavo reikalingą popierių ir spausdavo rankiniu būdu. Po spausdinimo graviūras dažnai apibarstydavo metalo ar perlamutro milteliais. Taip atspaudai sužėrėdavo visu grožiu ir visomis spalvomis. Tada juos pasirašydavo dailininkas, tikrindavo cenzoriai ir pradėdavo platinti (Sidaravičius 1977, p. 7).

Raida

Graviūros menas nuėjo sudėtingą kelią – nuo paprastų ankstyvųjų kūrinių iki klasikinei XVIII a. pab. ir XIX a. pr. graviūrai būdingo stilistinio vientisumo. Ukijo-e meistrų kūryba skirstoma į tris raidos etapus: primityvųjį, klasikinį ir vėlyvąjį. Pirmasis prasidėjo XVII a. viduryje ir truko maždaug iki XVIII a. šeštojo dešimtmečio. Šiuo laikotarpiu atskleistos ksilografijos techninės galimybės, susiformavo ankstyvosios monochrominių ir spalvotų graviūrų mokyklos, pagrindiniai kūrybiniai principai (Andrijauskas 1998, p. 46). Graviūros tapo savarankiška dailės šaka, o ne tik teatrinių afišų ir skelbimų dalis. Tokios graviūros dar buvo nespalvotos, kartais ranka padažytos raudona ar geltona spalvomis (Sidaravičius 1977, p. 11).

Klasikinis periodas apėmė XVIII a. antrąją pusę. Graviūros pasidarė turtingesnės, sudėtingesnės. Imta ieškoti lyriško, intymaus žmogaus vaizdo. Įsivyravo spalvotos graviūros, o apie 1764 m.  išrastos daugiaspalvės graviūros nišiki-e (錦絵, pažodžiui „aksominiai paveikslėliai“, pradininkas – Sudzukis Harunobu (鈴木 春信, 1725–1770). Taip pat šiuo laikotarpiu susiklostė pagrindiniai žanrai, iš kurių savo reikšmingumu išsiskyrė bidžin-ga (美人画 bijin-ga, gražuolių geišų ir kurtizanių gyvenimą vaizduojantys kūriniai), jakušia-e (役者絵 yakusha-e, kabukio teatro scenas ir aktorius vaizduojantys kūriniai), sumo-e (相撲絵; imtynininkų kovų vaizdai arba jų portretai) ir kasdienio miestiečių gyvenimo vaizdiniai (Andrijauskas 1998, p. 46). Raižiniuose siekta parodyti idealų žmogaus kūno grožį, įvairius judesius, erdvės tolius, tačiau dailininkai vis tiek liko ištikimi kanonams (Sidaravičius 1977, p. 11).

Trečiasis graviūrų klestėjimo periodas prasidėjo XIX a. pirmojoje pusėje. Šio periodo kūriniuose vis dažniau prasiverždavo noras parodyti individualius žmogaus charakterio ir išorės bruožus (Sidaravičius 1977, p. 11). Kūriniai priartėjo prie „aukštesniems“ menams būdingo emocionalumo ir psichologiškumo (Andrijauskas 1998, p. 46). Dėl to susiformavo savotiškas portreto žanras, stambiu planu vaizdavęs kurtizanes ir aktorius. Taip pat dailininkų kūriniuose pastebėta žanrinių-buitinių ieškojimų. Kartu su tais motyvais augo domėjimasis praeitimi, legendomis, darbuose ėmė vyrauti aistros dramatiškumas (Sidaravičius, 1977, p. 11), tačiau svarbiausi šio periodo meniniai laimėjimai susiję su peizažo žanro iškilimu (Andrijauskas 1998, p. 47).

Vėlesniame XIX a. laikotarpyje ukijo-e stilius pradėjo nykti, tapo labiau dekoratyvia meno šaka, o pagrindinį vaidmenį vėl susigrąžino tapyba. Taip nutiko dėl ukijo-e kūrinių pertekliaus ir industrializacijos. Tačiau Japonijai vėl atsivėrus ir tapus prieinamai Vakarams, medžio graviūros padarė didžiulę įtaką tokiems Europos dailininkams, kaip: Edgarui Dega (Edgar Degas), Džeimsui Vistleriui (James Abbot McNeill Whistler) ir Vincentui van Gogui (Vincent van Gogh), o per juos ir visai XX a. meno raidai (Harris 1994, p. 12).

Šiuolaikinės japonų graviūros – palyginti jaunas menas, gimęs XX a. pradžioje ir subrendęs po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu Japonijoje prasidėjo europėjimo karštligė, pradėtos laužyti senos gyvenimo normos, nusistovėjusios pažiūros. Menas taip pat neliko nuošalyje. Nors pradžioje nedrąsiai, vėliau ėmė atsirasti naujų idėjų ir vaizdų, atėjusių iš Europos. Naujai pradėtos vertinti senosios ukijo-e graviūros, gimė judėjimas už „naujos graviūros“ sukūrimą. Šio judėjimo branduolį sudarė jauni dailininkai, daugiausia mokęsi užsienyje. Jie siekė suformuoti naują graviūrų kryptį, kuri, kaip ir ukijo-e klestėjimo laikais, galėtų atskleisti naujos epochos pasaulėjautą, žmonių gyvenimą, autorių mąstysenos įvairovę (Sidaravičius 1977, p. 12).

Naujosios Japonijos graviūros nėra viduramžiškų tradicijų tąsa. Jos nebe tokios ramios, kaip klasikiniame laikotarpyje. Temos ir vaizdai raižiniuose daugiasluoksniai, imlūs,  aiškiai apibendrinti. Tačiau dėl  struktūros, puošybos  priemonių, plataus simbolių naudojimo, gilios filosofinės potekstės ir mūsų dienomis graviūros lieka savotiškomis senųjų tradicijų tęsėjomis. Kartu šiandieninės Japonijos graviūros siejasi su pasaulinės grafikos pasiekimais. Dabar dailininkas, kurdamas graviūrą, pats dalyvauja visuose trijuose darbo procesuose: pats piešia, raižo ir spaudžia. Skirtingai nuo uždaros, izoliuotos ukijo-e technikos, šiuolaikinės japonų graviūros yra labai įvairios, jose drąsiai pritaikomos naujos ir sudėtingos technikos, kurios kartais būna mišrios (Sidaravičius 1977, p. 12–13).

Mokyklos ir žymiausi menininkai

Ukijo-e graviūrų pradininku, savitai pakeitusiu kinų Sungų ir Mingų epochų graviūrų elementus, buvo Mitsunorio Tosos mokinys Matabėjus Ivasa (岩佐 又兵衛, 1578–1650). Jo kūriniuose istorinės temos susipynė su žanriniais motyvais iš miestiečių gyvenimo. Matabėjaus Ivasos  mokinys Moronobas Hišikava (菱川 師宣, 1618–1694) suformavo pirmą įtakingą ukijo-e graviūrų mokyklą, kurioje vaizduoti siužetai, jungiantys epizodus iš „linksmųjų kvartalų“, kabukio teatrų aktorių, geišų ir paprastų miestiečių gyvenimo (Andrijauskas 1998, p. 47).

Pagrindine pirmo ir antro graviūrų raidos etapų jungiamąja figūra tapo lyriškos linijos meistras Harunobu Sudzukis (鈴木 春信, 1724–1770). Šis meistras atskleidė spalvotų graviūrų galimybes, jis vaizdavo kabukio aktorius ir kasdienes miestiečių gyvenimo scenas. Vėliau jis  graviūrų mene pritaikė daugybę naujovių: pirmasis pradėjo spausdinti dviejų spalvų kūrinius, o maždaug apie 1760 m. pradėjo naudoti pustonius ir perėjimą nuo tamsių tonų į šviesius. Dailininko talentas atsiskleidė išraiškingose spalvotose graviūrose, vaizduojančiose grakščias moteris intymių peizažų ir interjerų fone. Jis išgarsėjo šiomis harmoningomis spalvotomis graviūromis: „Gražuolės, laužiančios slyvos šakelę“ (1764), „Įsimylėjėliai apsnigtame sode“ (1760), „Šeši Tomagava upės vaizdai“ (1764–1770), „Aštuoni elegantiški Edo vaizdai“ (1764–1770), „Skirtingų metų laikų poezija“ (1764–1770) ir „Žaliųjų namų gražuolės“ (1765–1770).

Vėlyvojoje kūryboje Harunobu Sudzukis žengė pirmuosius žingsnius, nustatydamas lyrizmo, emocionalumo ir psichologizmo tendencijas, pradėjo formuoti apibendrintą idealiai gražios moters vaizdinį, kuris įkvėpė daugelį jo tiesioginių mokinių ir garsių pasekėjų (Andrijauskas 1998, p. 47).

 

 

Gražuolių ir kabukio aktorių žanruose savitai reiškėsi garsios Katsukavos mokyklos pradininkas bei žymiausias jos atstovas Šiunšio Katsukava (勝川 春章, 1726–1792). Jis pirmasis pradėjo kurti kabukio aktorių portretus už scenos ribų – užkulisiuose – ir pavertė iki pusės vaizduojamas aktoriaus figūras vieninteliu vyraujančiu graviūrų elementu. Dailininkas siekė perteikti paties aktoriaus, o ne jo kuriamo herojaus bruožus, todėl dėmesys buvo kreipiamas į aktoriaus kostiumą, pozas, gestus, veido išraiškas, grimą (Andrijauskas 1998, p. 47).

Žymiausias jakušia-e žanro meistras buvo No (能, Noh „talentas“; muzikinės dramos, atliekamos nuo XIII a. Japonijoje, kur visus vaidmenis atlieka vyrai aktoriai, dažnai dėvėdami kaukes) teatro aktorius Jarubėjus Saito, geriau žinomas Šiaraku Toušiuusai (東洲斎 写楽, gimimo ir mirimo datos nežinomos) pseudonimu. Jį labiausiai domino po kuriamo herojaus šydu slypintis paties aktoriaus dvasios pasaulis, jo charakteris. Šis meistras kūrė neilgai – nepilnus metus (1794–1795 m.), bet per tą laiką pateikė apie 130 aktorių portretų ir graviūrų, kurios susilaukė stiprios žiūrovų reakcijos. Garsiausios Šiaraku graviūros išsiskiria ypatingu portretų išraiškingumu, netikėtais kompoziciniais sprendimais, ryškiu polinkiu į groteską, kuriamų vaizdinių šaržavimu (Andrijauskas 1998, p. 49).

XVIII a. pab. lyrinių kompozicijų meistras Torii Kijonaga (鳥居 清長, 1752–1815) perėmė ir savitai plėtojo Harunobu dėmesį moters grožiui. Tai vienas rafinuočiausių ukijo-e graviūrų meistrų, jis suformavo savitą moters grožio koncepciją. Kijonagos graviūrose vaizduojamos moterys yra kiek žemiškesnės, realesnės nei Hanurobu kūriniuose. Tai pabrėžia kasdieninė moteris supanti aplinka, tamsių spalvų zonos. Vėliau dailininko kūriniuose pastebimai sustiprėjo emocionalumas ir lyriškumas. Geriausios Kijonagos graviūros – „Vasaros prieblanda Sumidos upės krante“ (1786), „Šeimyninis vakaras Esivaroje“, „Vakaro vėsa Okavos upės pakrantėje“ (abu sukurti XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje) – išsiskiria moterų judesių gracingumu ir plastiškumu (Andrijauskas 1998, p. 49).

Daugelį Kijonagos stiliaus bruožų perėmė žymiausias XIX a. pab. klasikinių graviūrų atstovas Utamaro Kitagava (喜多川 歌麿, 1753–1806), bidžin-ga žanro meistras. Ankstyvajame kūrybos etape (1775–1780) dailininkas, domėdamasis gamtos mokslais, darė daug eskizų, gamtos piešinių, sukūrė iliustruotus albumus „Vabzdžių knyga“, „Paukščių knyga“, „Potvynio dovanos“, „Kriauklių dainos“, iliustravo daug kitų knygų, tačiau visuotinį pripažinimą pelnė savo vėlesniais portretais.

Utamaro ankstyvuosiuose gražuolių žanro kūriniuose, sekdamas Kijonagos lyriniu stiliumi, vaizdavo besikalbančias, vaikščiojančias, knygas skaitančias, muzikiniais instrumentais grojančias moteris, kurių komponavimo principai, pozos, gestai iš esmės perteikti laikantis ankstesnių kanoniškų šio žanro tradicijų.

Siekdamas gilesnio emocionalumo, Utamaro moteris vaizdavo pirmame graviūros plane. Naujo bidžin-ga žanro estetikos kontūrai išryškėjo dailininko dešimtojo dešimtmečio graviūrų cikluose „Didžiųjų galvų portretai“ (1790), „Rinktinės meilės dainos“ (1791), „Įstabios šešerių arbatos namų gražuolės“ (1791–1792), „Moters dienos ir valandos“ (1792–1793), „Ištikimos meilės išbandymai“ (1800). Dailininkas tradiciniam bidžin-ga žanrui suteikė daug specifinių bruožų: moters jausmų pasaulį perteikė artistiškais figūros, grakščiais galvos, kaklo, rankų posūkiais, išryškino veido ovalą ir atskiras jo dalis. Pagrindinėmis meninės raiškos priemonėmis tapo originalios kompozicijos, lankstus kontūras, harmoninga spalvų gama, kuri siejosi su kaligrafiniais užrašais. Geriausiose dailininko graviūrose sukurtas apibendrintas gražios moters portretas ilgainiui tapo japonų nacionalinio moters grožio idealu (Andrijauskas 1998, p. 49).     

Paskutinis svarbus ukijo-e graviūrų raidos periodas yra susijęs su peizažo žanro iškilimu Hokusai ir Hirošigės kūryboje. Šie meistrai savo kūriniuose subtiliai įprasmino Japonijos gamtos grožio poetiką, panaudojo naujų kompozicinių sprendimų ir jautresnių atspalvių (Andrijauskas 1998, p. 49–50).

Dėl savo talento svarbiausia klasikinių ukijo-e graviūrų figūra tapo Katsušika Hokusai (葛飾 北斎, 1760–1849). Jo kūryba buvo senosios dailės tradicijų ir naujoviškumo derinys. Hokusai dar būdamas dešimties metų pamėgo graviūros meną, o būdamas trylikos pradėjo mokytis graviūrų raižytojo amato. Perpratęs šio amato subtilybes, 1778 m. įstojo į vieną įtakingiausių, garsaus meistro Šiunšio Katsukavos vadovaujamą graviūrų mokyklą. Joje greitai atsiskleidė Katsušikos Hokusai talentas, todėl jau po metų, praleistų mokykloje, jam buvo suteikta teisė pasirašinėti darbus mokytojo Šiunšio Katsukavos vardu (Andrijauskas 1998, p. 50).

Ankstyvajame savo kūrybos etape dailininkas, plėtodamas Katsukavos mokyklos tradicijas, kūrė graviūras, vaizduojančias kabukio aktorius, sumo-e imtynininkus, žanrines scenas, iliustravo ir rašė knygas. 1795 m. Hokusai nutraukė ryšius su mokykla ir pradėjo gilintis į daugelio praeities mokyklų stilius, kinų, Vakarų dailę (Andrijauskas 1998, p. 50). Šiuo laikotarpiu dailininkas susitelkė prie miniatiūrinės grafikos surimono (摺物, įvairūs proginiai atvirukai) gamybos ir pradėjo pasirašinėti Hokusai vardu. Tai buvo kulminacinis jo kūrybos taškas (Fahr-Becker 2007, p. 196).

1798–1805 m. Hokusai išleido seriją moterų portretų, spalvotų iliustracijų knygoms (Fahr-Becker 2007, p. 196). Šios peizažo graviūros buvo horizontalaus formato, joms būdingos blyškios spalvos ir kompozicinis netobulumas – neretai buvo per daug perkrautos (Andrijauskas 1998, p. 52).

Pasisėmęs įkvėpimo po kelionių į  Kijotą ir Nagoją, dailininkas išleido penkiolikos tomų rinkinio, „knygos-paveikslo“ žanro, kūrinio „Manga“ („įvairūs piešiniai“) pirmą tomą, jis iškart susilaukė didžiulio pasisekimo. Šiuose „Manga“ tomuose vizualine forma pateikta dailininko pasaulėžiūra, aprėpianti įvairias mokslų, mitologijos ir visuomenės sluoksnių gyvenimo sferas (Andrijauskas 1998, p. 52).

Maždaug apie 1820-uosius Hokusai įžengė į brandžiausią kūrybos periodą, jis išspausdino daugybę peizažo graviūrų, taip pat graviūrų, kuriose vaizduojami gyvūnai, dvasios. Reikšmingi yra spalvotų graviūrų ciklai „Įstabūs įvairių provincijų tiltų vaizdai“ (1827–1829), „Kelionės po įvairių provincijų krioklius“ (1827–1830), tačiau patys žinomiausi yra „36 Fudžio kalno vaizdai“ (1823–1831) ir „100 Fudžio kalno vaizdų“ (1834–1835) (Fahr-Becker 2007, p. 196). Cikle ,,36 Fudžio kalno vaizdai“ (vėliau papildytame dar dešimčia graviūrų) išryškėjo pagrindiniai vėlyvosios Hokusai peizažo graviūrų grožio kriterijų principai. Šioms graviūroms būdingos linijų, spalvų ir kompozijosc vientisumas. Ankstesnių ukijo-e meistrų kūriniuose peizažas buvo antraeilis dalykas, o Hokusai kūryboje įgavo naują prasmę: virto vyraujančiu kompozicijos elementu, prie jo buvo derinamos paveiksle vaizduojamos žmonių figūros ir kiti vaizdiniai. Daugumoje peizažų vyravo dailininko pamėgta mėlyna spalva ir įvairūs jos atspalviai. Taip pat Hokusai peizažuose ryškėjo nenoras vaizduoti gamtą iš paukščio skrydžio aukštumų, jis  peizažą komponavo iš įprasto regėjimo taško (Andrijauskas 1998, p. 50).

Paskutinis reikšmingas ukijo-e atstovas – Utagava Hirošigė (歌川 広重, 1797–1858), dar žinomas Ando Hirošigės (安藤 広重) vardu. Nepriimtas į tuo metu ypač populiarią Tojokunio mokyklą Hirošigė, būdamas keturiolikos metų, įstojo į kito ukijo-e meistro Tojohiro mokyklą. Po metų jam jau buvo suteikta garbė pasirašinėti darbus Utagavos Hirošigės pseudonimu, o, mirus meistrui, perėmė mokyklos valdymą ir jo vardą, pasivadindamas Tojohiro II (Fahr-Becker 2007, p. 196).

 

Pirmoji publikacija buvo 1818 m. išleista knygos iliustracija, kurią pasirašė Ičijuusai Hirošigės vardu. Taip pat tuo laikotarpiu jis studijavo įvairius stilius, spausdino moterų, aktorių ir karių graviūras. Po mokytojo mirties pradėjo domėtis peizažo ir gamtos studijomis, kurias jau iš pagrindų buvo pakeitęs Hokusai (Fahr-Becker 2007, p. 196).

Sužavėtas kalnų, upių, miškų harmonijos, Kijoto miesto, Hirošige išleido tokius spalvotų graviūrų ciklus: „Kijoto vaizdai“ (1834), „Šešios Tama upės“ (1836), „8 Kanadzavos provincijos vaizdai“ (1835), tačiau žymiausias ir šlovę jam atnešęs buvo „53 Tokaido trakto stotys“ (1833–1834) ciklas. (Andrijauskas 1998, p. 56).

1839 m. po stiprių sukrėtimų šeimoje Hirošigė daug keliavo po šalį, Kai, Kadzusos ir Avos provincijas, Kijotą. Jis kūrė toliau, bet šios graviūros jau neprilygo ankstesniosioms. Padedamas savo mokinių, ruošė vadovėlius, kūrė įvairius smulkiosios grafikos kūrinius, iliustravo knygas. Vertingiausius darbus  sukūrė  paskutiniais gyvenimo metais. Tai peizažo graviūrų ciklai „Daugiau nei 60 įvairių provincijų vaizdų“ (1853–1858), „36 Fudžio kalno vaizdai“ (1854–1858), „Kijoto vaizdai“ (1850), bet daugiausiai jėgų skyrė didžiausiam graviūrų ciklui „Šimtas Edo vaizdų“ (1856–1858) (Andrijauskas 1998, p. 57).

Naudota literatūra:

• Andrijauskas, A., 1996. Staipsnis iš meno ir kultūros žurnalo „Krantai“. Vilnius: Logotipas.
• Sidaravičius, J., 1977. Japonų graviūra. Kaunas: K. Poželos spaustuvė.
• Harris, N., 1994. Japanese prints.
• Fahr-Becker, G., 2007. Japanese prints.
• Takahashi S., 1983. Traditional Woodblock Prints of Japan.

 Papildomai žiūrėti:

• Schlombs A., 2007. Hiroshige.

Redagavo Indrė Ligeikytė