Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Undinė (japonų mitologija)

Undinė (japonų mitologija)

Ningjo (jap. 人魚, Ningyo) japonų folklore yra undinė, jokajus (jap. 妖怪, Yokai). Manona, jog žmogus suvalgęs gardų undinės kūną tampa nemirtingas, dėl to undinė yra populiarus liaudies pasakų elementas.  

Išvaizda 

Vakaruose undinės yra vaizduojamos kaip patrauklios būtybės, kurios dainuodamos kerinčią melodiją, jūreivius vilioja šokti į jūra ir mirti, tačiau tradicinė japonų undinė yra bauginantis žvėris su tyliu balsu. Japonų mitologijoje undinė neturi lyties, tai yra padaras su moters galva ir žuvies kūnu. Undinių stebėjimas yra užfiksuotas ankstyviausios rašytinės Japonijos istorijoje. Pirmieji užfiksuoti stebėjimai yra Japonijos kronikose (Nihon Shoki), vienoje iš seniausių klasikinės Japonijos istorijos knygų. Upėje sugautas padaras nebuvo nei žuvis, nei žmogus. Šie padarai yra panašūs į deformuotas žuvis su ilgais pirštais ir nagais, mažais dantim. Jų dydžiai yra labai skirtingi, vienos undinės yra tokio pat dydžio kaip žmogaus kūdikis, kitos savo dydžiu primena didžiuosius banginius. 

Pasaka apie 800 metų vienuolę 

Viena žymiausių istorijų apie Japonijos folkloro undines yra ,,Jao Bikuni” (jap. 八百比丘尼, Yao Bikuni), ,,800 metų vienuolė”. Seniai, Vakasos provincijoje, žvejas pagavo keistą žuvį, ją pamatęs jis labai nustebo. Jis ilgus metus gaudė įvairias žuvis, tačiau per visą savo gyvenimą tokios žuvies nebuvo matęs, dėl to pasikvietė kitus žmones, kad šie drauge paragautų laimikį. Susirinkę žmonės laukė kol žvejys paruoš žuvį, bet vienas smalsus svečias užėjo į virtuvę ir slapčiomis pasižiūrėjo į keistą žuvį. Jis pamatė žuvį su žmogaus veidu dėl to greitai nubėgo pas kitus ir įspėjo, jog šie nevalgytų baisaus žvėries. Svečiai nusprendė nevalgyti žuvies ir žvejui nematant išmesti savo porciją į servetėlę, kurią vėliau išėjus galėtų išmesti. Visi kaip susitarė taip ir padarė, išmetė žuvį pakeliui namo, išskyrus vieną vyrą kuris buvo girtas ir netyčia pamiršo atsikratyti keistos žuvies. Grįžęs namo jis savo žuvies gabaliuką nepagalvojęs davė dukrai, kuri laukė lauktuvių. Dukra nieko nelaukus pradėjo valgyti žuvį, o tėvas tik vėliau prisiminė, jog davė jai žuvį, kuri turėjo žmogaus galvą. Supratęs tai bandė sustabdyti dukrą, bet buvo per vėlu, ji jau buvo baigus valgyti žuvį. Vyras labai pergyveno, nenorėjo, kad dukra nusinuodytų ir stipriai susirgtų. Laikui bėgant dukros savijauta neblogėjo, atrodė, jog nieko nebūtų įvykę. Ji užaugo, susirado vyrą ir pradėjo kurti šeimą. Nors metai bėgo mergina visai neseno, kol jos vyras seno, vėliau ir numirė ji atrodė labai jaunatviškai. Po keletos santuokų ir nesibaigiančios jaunatvės, moteris nusprendė tapti vienuole. Po daug metų ji grįžo į Vakasos provinciją ir ten mirė sulaukus 800 metų.

Naudota literatūra

  1. Ancient Origins, 2016. Magical Mermaids of Japanese Folklore www.ancient-origins.net. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.].
  2. Yokai.com, 2021. Ningyo. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.].
  3. Matsuura, T., 2021. Ningyo: The Ugly (and Delicious!) Japanese Mermaid (Ep. 83). www.uncannyjapan.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.].
1 vote