Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Vako piratai

Vako piratai

Vako piratai (倭寇; Wōkòu– kiniškai, Wakō– japoniškai, 왜구; Waegu– korėjietiškai), tiesiogiai verčiami kaip „nykštukai piratai“ arba „japonai piratai“ buvo piratai, kurie puldinėjo Kinijos, Japonijos bei Korėjos krantus. Vako piratų etniškumas buvo maišytas. Šių piratų aktyvumo didžiausias padidėjimas buvo XVI a. Išskiriamos dvi pagrindinės vako piratų eros – ankstyvoji ir vėlyvoji (So 1975).

Ankstyvoji era
Pagrindinės Vako piratų bazės buvo Cušima bei Iki ir Goto salynai. Džong Mongdžu (Jeong Mong-ju) buvo išsiųstas iš Korėjos į Japoniją susitvarkyti su problema, ir jo vizito metu Kiūšiū valdytojas Imagava Sadajo sugebėjo pažaboti ankstyvuosius vako, vėliau sugrąžindamas jų pavogtą turtą bei pagrobtus žmones į Korėją. 1405 m. Ašikaga Jošimicu nusiuntė dvidešimt sulaikytų piratų į Kiniją, ten jie buvo gyvi išvirti katile Ningbo mieste (Arano 2005).

Pagal Korėjos istorinius įrašus, vako piratai buvo ypač aktyvūs maždaug nuo 1350 m. Po beveik kasmetinių invazijų pietinėse Džolos ir Gjongsango provincijose, piratai pajudėjo į šiaurę link Čungčongo ir Gjeonggi regionų. Vako buvo gana sėkmingai atgrasyti naudojant parako technologijas, kurių piratai tuo metu neturėjo. Korėja užpuolė piratų bazes Cušimos saloje 1419 m. Po šios Korėjos ekspedicijos, vako puldinėjimai dramatiškai sumažėjo. Kai kurie krantiniai fortai pastatyti apsisaugojimui nuo piratų gali būti rasti Džedziango ir Fudziano provincijose Kinijoje. Vako vis dar yra labai opus klausimas šiandienos Korėjoje žmonių grupėms, kurios prieštaringai vertina Japoniją.

Nors „vako“ terminas vėliau pradėtas naudoti įvairioms žmonių grupėms užsiimančioms įvairiomis veiklomis, kaip Kinijos bei Japonijos kontrabandininkai, faktas, jog aktyvių stambių japonų piratų grupuočių buvo 1555 m., jei ne dar anksčiau. Murakamių klanas iš Ijo provincijos, žinomas dėl savo piratavimo, buvo vienas jų; Murakamis Dzušio, Nošimos lordas puldinėjo Kinijos, Filipinų ir Indonezijos krantus. Iida Koičiro iš Ijo ir Kitaura Kandžiūro iš Bingo taipogi siuntinėjo savo plėšikų grupuotes puldinėti tuo pačiu metu. Manoma, kad tokiu grupuočių buvo ir dar daugiau, kuriose galėjo būti net iki 1000 žmonių. Šios grupuotės susidėdavo iš įvairų gyvenimo kelią pasirinkusių žmonių, tarp jų ir roninų (samurajai be valdovo), bei žvejų, daugiausia iš Kiūšiū ir Šikoku (So 1975).

Vėlyvoji era

Pagal „Mingų dinastijos istoriją“ (Ming shi) tik 30% XVI a. vako piratų buvo japonai, 70% – didžiąją daugumą sudarė etniniai kinai. Dėl plačiai išsikerojusios korupcijos teismuose valdant Mingų dinastijai, didelė dalis Kinijos teisinės grietinėlės palaikė ryšius su piratais ir lobo iš jų piratavimo, kas sukėlė problemų centrinei valdžiai bandant kontroliuoti ir nuteisti šiuos nusikaltėlius (So 1975).

Po Tojotomio Hidejošio invazijų į Korėją 1590 m., organizuotos Japonijos samurajų pajėgos pradėtos tapatinti Kinijos bei Korėjos kaip vako. Nuo šio laikotarpio pradėta manyti, jog visi vako paklūsta centrinei Japonijos valdžiai (Arano 2005).

Du gerai žinomi karininkai prisidėję prie kovos su piratais – tai Či Dziguangas (Qi Jiguang) ir Ju Dajou (Yu Dayou). Ju Dajou buvo Mingų dinastijos generolas, kuriam buvo paskirta saugoti kranto liniją nuo piratų. 1553 m., dar jaunuolis Či Dziguangas buvo paskirtas „nubausti banditus ir apsaugoti žmones“, kas reiškė jog teks grumtis su piratais rytiniame Mingų krante. Tuo metu jam buvo tik dvidešimt šešeri metai. Jau po metų jis buvo pakeltas pareigose dėl ypatingo pasisekimo kovojant su piratais (So 1975).

XVI a. dokumentai identifikuoja Kiniją, kaip šalį, kuri kurstė piratavimą, tačiau nuo XVII a. ir vėliau Ming shi implikuoja, jog piratavimas buvo kurstomas bei organizuojamas Japonijos. Arba Japonija bent jau atsisakė imtis veiksmų ir užkardyti piratų veiklą. XX ir XXI a., tyrinėjimai ir knygos, parašytos remiantis vien šiais vėlyvaisiais XVII a. šaltiniais, dažnai būna šališkos ir sieja vako ir tuometinę Japonijos užsienio politiką, norint pabrėžti, jog Japonija per visą istoriją iš esmės išliko militaristinė bei ekspansinių pažiūrų.

Nors be abejonės buvo daug japonų, užsiiminėjančių plėšikavimu bei piratavimu, prie to stipriai prisidėjo Kinijos tarpjūrinių kelionių ir prekybos apribojimas (hai jin), įvestas 1557 m. Legali prekyba (įskaitant ir Japoniją) buvo galima tiktai duoklinių ryšių principu griežtai nustatytuose uostuose. Apribojimai buvo taikomi ir kinų kontaktui ar prekybai su užsieniečiais. Teoriškai, tai buvo įvesta tam, jog kinų prekybininkai ar jūrininkai būtų apsaugoti nuo ryšių su vako, tačiau praktiškai šie apribojimai buvo neveiksmingi, kadangi tokiu atveju didelė dalis verslininkų persikėlė į šalia esančias šalis ir tapo „užjūrio kinais“, už Mingų įstatymų ribų. Taipogi, Kinijos teismų akyse, japonų jūrininkai, kurie siekė prekybos su kinais ar prisišvartuoti Kinijos uostuose tapo vako (Arano 2005).

Atoslūgis
1567 m. Kinijai panaikinus prekybą ir bendradarbiavimą varžiusius įstatymus Pietryčių Azijoje, daugybė netikrų „vako“ vėl galėjo pradėti legaliai vadinti save prekybininkais ir jūrininkais. Kontrabandininkai, užsiiminėję prekyba su Japonija vis dar buvo už įstatymo ribų, jie savo būstines perkėlė į Taivaną ar Filipinus. Korėja taip pat pajuto vako puolimų švelnėjimą. Viena pagrindinių to priežasčių – 1557 m. ir 1567 m. pasirašytos sutartys tarp Korėjos ir So klano iš Cušimos salos. Šios sutartys leido So klanui per metus atsiųsti trisdešimt laivų legaliai prekybai su Korėja (Yasunori 2005).

Tojotomis Hidejošis taipogi padėjo susilpninti vako 1588 m. išleistu potvarkiu, uždraudusiu piratavimą. Hidejošis tiksliai nustatė, kas yra „Japonijos vandenys“ ir pareiškė, jog šiuose vandenyse negali būti naudojama jėga spręsti ginčams. Šis potvarkis taip pat stipriai susilpnino daimyo (vietinių valdovų) iš įvairių provincijų galimybes palaikyti, gauti naudos ar kitaip tiesiogiai bendradarbiauti su piratais, vako.

Nors tikrieji Vako buvo stipriai susilpninti šių Hidejošio veiksmų, jo invazijos į Korėją, Kinijos bei Korėjos buvo laikomos vako puldinėjimų dalimi. Japonų samurajai, kurie plėšė ir naikino žmonių turtą bei grobė amatininkus šių šalių akyse buvo tolygūs vako. Tai šiek tiek ironiška, kadangi vienas Hidejošio invazijos tikslų buvo priversti Kiniją panaikinti apribojimus prekybos su Japonija atžvilgiu, kurie buvo įdiegti dėl Japonijos atsisakymo stabdyti ar negalėjimo sustabdyti vako puldinėjimų.

Ankstyvaisiais Tokugavos šiogūnato metais, įvairiai buvo bandoma pasiekti legalią prekybą su Kinija, stabdant vako ir sumažinant situacijas, kai prekybininkai tarp Kinijos ir Japonijos būtų laikomi piratais. 1620 m., šiogūnatas pasidavė bandant atgaivinti santykius su Kinija.

1630 m., Japonijai uždarius visus, išskyrus tris, uostus užsienio prekybai bei uždraudus japonams išvykti iš šalies ar į ją sugrįžti, vako patyrė stiprų smūgį. Piratai vis dar veikė aplink Kiniją, Korėją, Pietryčių Aziją ir mažomis grupelėmis palei Kiūšiū krantus. Žlugus Mingų dinastijai 1644 m., Mingų lojalistai kovojo prieš naują tvarką dar keturiasdešimt metų. Šie lojalistai, bei kiti, turėję ryšių su jais, Čingų dokumentuose taip pat buvo nurašomi kaip Vako. Tiktai 18-ojo amžiaus pradžioje Vako fenomenas galutinai nusibaigė ir išnyko. (Arano 2005)

Tapatybė
Vako tapatybė yra kiek kontroversiška ir gali būti kvestionuojama. Yra keletas skirtingų teorijų dėl piratų etninio vientisumo, nacionalinės kilmės ir tam tikrų valstybių finansavimo.

Profesorius Takeo Tanaka iš Tokijo Universiteto, 1966 m. iškėlė teoriją, jog ankstyvieji vako buvo korėjiečiai, gyvenantys pasienio salose. Istoriniuose dokumentuose rašoma, jog vasalas I Sunmongas savo valdovui pasakęs, jog girdėjęs, kad vėlyvajame Gorjo karalystės periode valstiečiai negalėjo pakęsti vako puldinėjimų, tačiau tik keli jų būdavo „tikrų“ japonų išpuoliai. Didelė dalis būdavo tie patys valstiečiai imituojantys japonišką apsirengimo būdą, susiburdavę į grupeles ir puldinėdavę kaimus. Tačiau I Sunmongas negyveno Gorjo dinastijos laikais ir greičiausiai tik pasakojo gandus ar nuogirdas, kadangi jo žodžiams pagrįsti visgi trūksta tvirtų istorinių įrodymų. Be to, I Sunmongo kalba koncentruojasi į nacionalinio saugumo klausimą, spaudžiama dėl pakabuko su vardu bei pavarde (Hopae) įvedimo klausimo. Įmanoma, jog jis pasinaudojo nepatikima informacija vien tam, jog suteiktų pagrindo savo siūlymams. Taigi ši I Sunmongas perpasakota istorija nėra labai patikima kaip šaltinis kitiems vako piratus tyrinėjantiems mokslininkams. „Gorjo istorijos“ (Goryeosa) kronikose randama įrašų apie 529 vako išpuolius 1223-1392 laikotarpiu, tačiau “netikri japonai” minimi tik 3 kartus.

Didelė dalis tyrėjų laikosi Shosuke Murai teorijos. Jis, 1988 m. pasiūlė teoriją, jog ankstyvieji vako susiformavo iš įvairių etninių grupių, o ne vienos kažkurios nacijos. Murai rašė, jog vako buvo „vyrai virš įstatymo“, gyvenantys politiškai nestabiliose vietose be jokių nacionalinių įsipareigojimų. Palaikantys šią teoriją pabrėžia, jog vienas ankstyvųjų vako lyderių, Adžibaldo, įvairių laikmečio šaltinių buvo laikomas mongolu, japonu, korėjiečiu ar šiaip „saliečiu“. Jo vardas – korėjiečių bei mongolų kilmės (Song, Murai 1987).

Šaltiniai:

  • So, K., 1975. Japanese Piracy in Ming China during the 16th Century. Michigan State University Press.
  • Arano, Y., 2005. The Formation of a Japanocentric World Order. International Journal of Asian Studies.
  • Song, H., Murai, Sh,. 1987. Rōshōdō Nihon kōroku : Chōsen shisetsu no mita chūsei Nihon (老松堂日本行錄 : 朝鮮使節の見た中世日本) Iwanami Shoten, Tokyo.
  • Northeast Asian History Foundation, 2009. The Foreseen and the Unforeseen in Historical Relations between Korean and Japan. Northeast Asian History Foundation.
5 votes