Boksininkų sukilimas
Boksininkų sukilimas (Ihetuan sukilimas; 义和团起义 Yìhétuán Qǐyì) – kinų socialinio pobūdžio pasipriešinimas reakcinei vyriausybei, peraugęs į 1900-1901 m. sukilimą prieš Vakarų šalių kolonizatorius. Sukilimas dar vadinamas ichetvanininkų sukilimu pagal sukurtos „Kumščio vardan taikos ir teisingumo“ organizacijos pavadinimą, nors istorijoje plačiau žinomas kaip „boksininkų“ sukilimas. Ši slapta grupė “boksininkais” buvo pavadinta todėl, kad praktikavo kovos menus ir slaptus ritualus, bet siekė nenaudoti ginklų. Ihetvanininkų judėjimas virto realia grėsme užsienio šalių privilegijoms Kinijoje, todėl Vakarų šalys nutarė pasiųsti į Kiniją intervencines kariuomenes. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Italijos, Rusijos, JAV ir Japonijos kariniai daliniai sukilimą greit numalšino, Kinija buvo priversta vykdyti „atvirų durų“ politiką. Tačiau šalis nebuvo galutinai pasidalyta į įtakos sferas, nes paaštrėjo didžiųjų valstybių tarpusavio prieštaravimai.
Situacija iki konflikto
Iki XIX a. pabaigos Kinijai teko pasirašyti apie 13 nelygiaverčių sutarčių su Europos valstybėmis, JAV, Japonija. Bandymai imtis reformų ir modernizuoti valstybę (kaip kad sėkmingai padarė kaimyninė Japonija) buvo nesėkmingi. Užsienio (daugiausia Europos) valstybės nesivaržydamos dalijosi įtakos zonas šalyje. Dėl diegiamų modernių užsienio technologijų – geležinkelių, telegrafo, pašto sistemų statybos, pigių pramoninių užsienio prekių importo – darbą prarado daug tradiciniais amatais užsiimančių vietos gyventojų. Niekam nebereikėjo valtininkų, pašto vežėjų, gyvulių varovų, krovėjų, sargybinių ir t.t. Situacija tapo itin sudėtinga ir dėl prasidėjusios ilgametės sausros, choleros epidemijos, kuri, manyta, taip pat atnešta „užjūrio velnių“. Užsieniečiai ėmė valdyti pajūrio uostus, įvežė į šalį opijų, šalyje augo krikščionių misionierių skaičius. Tai vis labiau kėlė eilinių kinų nepasitenkinimą.
1898 m. imperatorius Guangsiu (Guangxu) pradėjo „Šimto dienų reformą“ (百日維新 / 戊戌變法), kuria mėgino keisti nusistovėjusią valstybės valdymo tvarką. Į aukščiausius postus atėjo naujomis, neretai iš Vakarų perimtomis idėjomis patikėję žmonės. Tačiau reforma, kaip nurodo ir jos pavadinimas, tetruko šimtą dienų: regentė Cisi (慈禧 Ci Xi 1835-1908) ją sustabdė, nes tokie pokyčiai kėlė grėsmę jos įtakai šalyje.
Vakarų valstybės Kiniją laikė primityviu ir tinkamu eksploatuoti kraštu – daugeliu atžvilgių tai buvo paskutinis pasaulio rajonas, kurio teritorijos kontroliavimas galėjo duoti labai greitą naudą. Amerikiečiams, vėlai įsitraukusiems į grumtynes dėl imperijos, Kinija pasiūlė galimybę kompensuoti praleistas progas ir sukurti naują rinką jos prekėms.
Konflikto eiga
1899 m. ichetvanininkai ir kitos visuomenės grupės susijungė į judėjimą prieš vakariečius ir Kinijos vesternizaciją. Sukilėliai bandė kovoti su svetimšalių įtaka Kinijos prekyboje, politikoje, religijoje, technologijose. Ardė geležinkelius (net nukasdavo pylimus ir toje vietoje sėdavo javus), naikino tiltus (kad turėtų darbo keltininkai ir valtininkai), pjaustė ir degino telegrafo stulpus (paštininkai ir vėl turės darbo). Sukilėliai daužė elektrines lempas, laikrodžius, susidorodavo su tais, kas nešiojo užsienietiškus skėčius, mūvėjo kojines, rūkė papirosus ar buvo užsidėję pensnė.
„Boksininkai“ žudė svetimšalius, siaubė jų parduotuves, įstaigas. Misionierius ir katalikų bažnyčią kaltino Kinijos moterų ir vaikų išnaudojimu. Ichetvanininkai pradėjo totalinį šalies „valymą“ nuo visko, kas užsienietiška, kadangi būtent vakarietiškume matė didžiausią blogį. Tam turėjo pasitarnauti smarkiai išaugęs susidomėjimas tradiciniais kinų kovos menais bei jų praktikavimas, tačiau taip pat buvo naudojami ir tokie ginklai, kaip išlenktos alebardos ir ietys.
„Boksininkų“ grupės, kaip vietinės atsargos kariuomenės dalys, pasikeitė savo pavadinimą iš Yihequan į Yihetuan („Teisinga ir Harmoninga Atsargos kariuomenė”), kuris atrodė pusiau oficialus. Daugelis Cingų valstybės pareigūnų tuo metu pradėjo tikėti, kad „boksininkų“ ritualai iš tikrųjų darė juos atsparius kulkoms ir priešų kardams.
Sukilimas ėmė įgauti tarptautinę reikšmę. Vakarų valstybės nusprendė nuslopinti sukilimą ir „sugrąžinti ramybę“ Kinijai, tačiau neabejotinai svarbiausias vakariečių tikslas buvo atremti grėsmę jų teritorinėms ir prekybos ambicijoms Kinijoje.
Kadangi konfliktas plėtėsi, Vakarams paremti buvo atsiųsti papildomi daliniai. Sukilimas įsižiebė Šantungo srityje šiaurės Kinijoje. Ši sritis buvo vokiečių įtakoje – Vokietija ten valdė geležinkelių linijas, gamyklas ir anglių kasyklas. Vokiečiai turėjo didžiulę naudą, kadangi kinų darbininkai gaudavo labai mažą atlyginimą ir gyveno labai skurdžiai. Šantunge netgi gatvėse buvo skanduojama „Užmuškime krikščionį“ ir „Išvarykime užsienio velnius!“. Dideli bruzdėjimai taip pat vyko Džilio provincijoje ir Mandžiūrijoje. Šantunge buvo nužudyti ten gyvenę vokiečiai, kiti europiečiai misionieriai, taip pat priėmę krikščionybę kinai. „Boksininkai“ įsivaizdavo, kad tik užsieniečių baimė gali išgelbėti šalį.
Gegužės gale maištą Pao Ting Fu lydėjo 2 britų misionierių mirtys. Vakarų diplomatai Pekine davė Kinijai 24 valandas numalšinti sukilimui ir pagrasino, kad kitu atveju jie įves savo kariuomenes į pakrantę. Tai išprovokavo geležinkelių ir telegrafo stulpų ardymą.
Iki 1900 m. maištas išplito visoje šiaurės Kinijoje ir apėmė netgi sostinę Pekiną. Visi Pekine buvę užsieniečiai atsidūrė spąstuose: birželio 20 d. kinai gatvėje nužudė Vokietijos pasiuntinį, baroną Klemensą von Kettelerį. Gelbėdamiesi apie 900 europiečių ir amerikiečių užsibarikadavo vadinamajame pasiuntinių kvartale. Ichetvanininkai nedelsdami apgulė kvartalą ir ėmė apšaudyti pabūklais šią Pekino dalį, kurią gynė vos 525 kariai.
Niekaip nesugebėdami užimti pasiuntinių kvartalo, „boksininkai“ išliejo įtūžį ant savo tautiečių – surengė sostinėje „Pekino Baltramiejaus naktį“, žudydami visus kinų krikščionis.
Vakarai nusprendė įvesti savo būrius į Pekiną nelaukiant Kinijos vyriausybės atsakymo. Artėjant 1900 m. gegužės pabaigai, Britanija, Italija ir Jungtinės Valstijos nukreipė karo laivus į Pekiną. Ginkluoti Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Rusijos ir Japonijos pulkai jau buvo kelyje. Vakarų daliniams žygiuojant į Pekiną, 1900 m. birželio 21-ąją našlaujanti imperatorienė “boksininkams” nusileido ir oficialiai paskelbė karą visiems užsieniečiams, „…trypiantiems kinų liaudį“, faktiškai duodama leidimą juos žudyti.
Imperatorienė Cisi turėjo pripažinti augantį antivakarietišką judėjimą tarp visų Kinijos visuomenės sluoksnių. Ji gerai žinojo, kad leisti krikščionybei ir Vakarų tikėjimams įsitvirtinti ir klestėti reikštų tradicinės valdžios, kuria rėmėsi Kinijos teisinė sistema, menkinimą.
Aštuonios užsienio valstybės – Austrija-Vengrija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Didžioji Britanija, Rusija, Jungtinės Valstijos – sudarė sąjungą ir ėmėsi malšinti sukilimą. Regentė Cisi paskelbė karą iškart visoms aštuonioms valstybėms, tačiau Kinijai tai nebepadėjo. 1900 m. rugpjūčio 14 d. tarptautinės pajėgos – maždaug 20 000 karių iš aštuonių valstybių atvyko į Pekiną, kad išgelbėtų užsieniečius ir Kinijos krikščionis.
Imperatorienė Cisi pabėgo į Sianą. Užsieniečiai iškėlė Cingų valstybei eilę reikalavimų, tarp jų – sumokėti didžiules reparacijas, kas galutinai nusmukdė Kinijos ekonomiką. Toks valstybės pažeminimas dar labiau paskatino respublikos šalininkų judėjimą Kinijoje.
Rezultatai
Praėjus daugiau nei šimtmečiui po 1900 m. įvykių Kinijoje, patys kinai juos vadina ne „Boksininkų“ sukilimu, o užsieniečių intervencija. Sukilimas formaliai baigėsi Boksininkų protokolo pasirašymu 1901 m. rugsėjo 7 d. Protokolu Kinijos valstybei buvo uždrausta 2 metus importuoti ginklus, taip pat ji privalėjo sumokėti daugiau nei 330 milijonų reparacijas laimėjusioms sąjungininkėms. Viena iš sutarties salygų numatė Pekiną saugojusių fortų sunaikinimą. Sukilimo dalyviai ir Kinijos pareigūnai turėjo būti nubausti, užsienio pasiuntiniams Pekine buvo leista dislokuoti karinius dalinius savo apsaugai. Užsieniečiams suteiktos didelės nuolaidos prekybai.
Neramumų laikotarpiu žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių (nors įvairiuose šaltiniuose informacija pateikiama skirtingai). Didžioji dauguma žuvusiųjų buvo civiliai, įskaitant tūkstančius kinų krikščionių ir apytiksliai 200-270 užsienio valstybių misionierių. Sukilime žuvo daug garsių Kinijos kovų menų meistrų.
Įvykiai Kinijoje vertinami kaip pakankamai sudėtingas procesas, akivaizdžiai parodęs Kinijos valstybės ir visuomenės silpnąsias puses. Cingų dinastija, įsitvirtinusi valdžioje nuo 1644 metų, per „Boksininkų“ sukilimą jau buvo nusilpusi. Bandymai įvykdyti reformas nesulaukė visuomenės palaikymo, kadangi praktiškai dar feodalinio būvio visuomenę buvo siekiama atvesti į XX amžių, tuo pačiu norint išsaugoti tradicinės Kinijos visuomenės pagrindus. Karinė pramonė buvo ne tik silpna ir atsilikusi – gerokai per silpna, kad galėtų pasipriešinti Vakarų jėgoms, bet taip pat ir lėtai vystėsi. Todėl užsienio valstybės nesunkiai perėmė kai kurių teritorijų kontrolę – Rusija ėmė šeimininkauti Mandžiūrijoje, o Vokietijos įtakoje liko Čingao miestas.
Tačiau vadinamasis „Boksininkų“ sukilimas pademonstravo išaugusią Kinijos visuomenės savimonę, ką liudijo ne tik pats protestas prieš užsieniečių įtaką šalyje, bet ir bandymai sukurti karinę organizaciją. Neilgai trukus, jau 1912 m. Kinija iš imperinės valstybės tapo respublika. Galima teigti, kad sukilimas buvo tarsi impulsas ilgai trukusiai kinų revoliucijai, kulminaciją pasiekusiai tik 1949 m. „Boksininkų“ sukilimas paskatino greitesnę šalies industrializaciją ir jos ginkluotųjų pajėgų modernizavimą. Po sukilimo valstybę imta palaipsniui pertvarkyti, pasinaudojant „Šimto dienų reformoje“ iškeltomis idėjomis. 1905 m. panaikinta šimtametė valstybinių egzaminų sistema, keičiama valstybės valdymo, armijos struktūra.
Šaltiniai ir literatūra:
Anglo-Chinese Understandig (SACU), 2006. The Boxer Movement 1898-1901. China Now, nr. 55, p. 9, spalio 1976 [internete]. Rasta: <http://www.sacu.org/boxers.html> [žiūrėta kovo 12]
Alpha History, 2014. The Boxer Rebellion, Alphahistory.com [internete] rasta: <http://alphahistory.com/chineserevolution/boxer-rebellion/> [žiūrėta gegužės 17]
Dugdale-Pointon, TDP. 2004. History of war. The Boxer Rebellion 1900, [internete] rasta: <http://www.historyofwar.org/articles/wars_boxer.html> [žiūrėta kovo 12]
History.com Staff, 2009. Boxer Rebellion, History.com [internete] rasta: <http://www.history.com/topics/boxer-rebellion> [žiūrėta gegužės 5 ]
