Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Geltonoji upė

Geltonoji upė

Geltonoji upė (kin. 黃河, Huánghé) yra laikoma senosios kinų civilizacijos lopšys, todėl ji dažnai dar yra vadinamaMotina upe (kin. 母親河; Mǔqīn Hé). Ši upė yra antra pagal ilgį Kinijoje (5400 km), o jos slėnis užima 750000 km2 (trečiasis pagal plotą upės slėnis Kinijoje). Huanghė išteka iš Tibeto-Činghajaus kalnyno (kin. 青藏高原,  Qīng–Zàng Gāoyuán),  o jos žiotys išteka į Bohaivano įlanką (kin. 渤海,  Bó Hǎi). Geltonosios upės slėnis tankiai apgyvendintas.

Didžiausi miestai prie upės: Landžou, Uhajus, Baotou, Kaifengas, Dzinanas.

Geltonoji upė kultūroje

Geltonosios upės pavadinimas kilo iš upės spalvos, kurią nudažo geltonos nuosėdos, kiniškai dar vadinamos „Geltonąja žeme“(kin. 黄土, huáng tǔ). Jos į upę atiteka iš Šaansi ir kaimyninių kalnynų. Kartais Geltonoji upė poetiškai pavadinama Džou Liu (kin.濁流, Zhuo Liu) – Purvinąja Srove, kadangi upė visuomet yra gelsva ir purvina. Iš to kilo vienas iš daugelio kinų posakių: „Kai Geltonoji upė bus skaidri, o jūra rami“ (kin. 河清海晏, (upė) qīng (skaidri) hǎi (jūra) yàn (rami)), reiškiantis neįmanomą būseną, panašiai kaip lietuviškas posakis „kai kiaulės ims skraidyti“.

Archeologiniai tyrimai parodė, jog Geltonosios upės slėnis buvo labiausiai klestintis regionas ankstyvojoje Kinijos istorijoje (2100-1046 pr. Kr.) (Grousset, R., 1959).

Tūkstančius metų žymūs poetai, menininkai žavėjosi Geltonąja upe. Yra parašyta daug poemų ir dainų upės garbei, tokių kaip „Apginti Geltonąją Upę” (kin. 保卫黄河; Bǎowèi Huánghé) ir „Odė Geltonajai Upei“ (kin. 黄河颂; Huánghé Sòng). Literatūroje Huanghė yra aiškinama kaip Kinijos žmonių dvasios simbolis: upės nuosėdos simbolizuoja gyvenimo sunkumus, jos nusėdimą kaip žmonių prisitaikymą įvairioms gyvenimo aplinkybėms, o nuolatinis upės srautas tai žmonių atkaklumas ir ryžtas (Christie, A. 1968).

„Kinijos skausmas“

Geltonoji upė buvo praminta ir „Kinijos pasididžiavimu (kin. 中国的骄傲; Zhōngguó de Jiāoào) ir Kinijos sielvartu (kin. 中国的, Zhōngguó de Tòng). Retkarčiais ši upė apsemia krantus ir dideli laukai yra užpilami milžinišku kiekiu upės vandens. Potvyniai kartais įvyksta kai ledo luitai užtveria upės žiotis. Maždaug kas šimtmetį šie potvyniai pasiekia pražūtingą lygį. Yra išskiriami trys didžiausi potvyniai (Pomeranz, K., 2009):

  • Didžiausias potvynis įvyko 1931 m. rugpjūtį, kuomet 88 000 km2 žemės buvo visiškai užtvindyti, ir maždaug 21 000 km2 buvo iš dalies patvinę. Apie 80 milijonų žmonių tapo benamiai. Manoma, potvynio metu ir nuo jo sukelto bado bei ligų, mirė nuo 850 000 iki 4 000 000 žmonių, todėl pagal apskaičiavimus, tai yra mirtiniausia gamtos katastrofa per visą istoriją.
  • Ankstesnis potvynis įvyko 1887 m. rugsėjo-spalio mėnesį. Jo metu mirė nuo 900 000 iki 2 000 000 žmonių.
  • Trečiasis potvynis buvo 1938 m. birželio 9 d., ir skaičiuojama nuo 500 000 iki 900 000 mirčių, dar apie 11 milijonų žmonių liko be pastogės. Šis potvynis buvo sukeltas sugriaunant pylimus, skirtus kontroliuoti upės sroves. Per antrąjį Kinų-japonų karą, Nacionalistų kariai susprogdino Geltonosios upės pylimus, norėdami sustabdyti japonų kariuomenę. Jungtinėms Amerikos Valstijoms padedant pylimai buvo atstatyti 1947 m. (Lotha, G. ir Pletcher, K., 2016).

Flora ir fauna

Viršutinį aukštupio regioną užima tundra, tad augalija gana skurdi. Atšiaurus ir sausas klimatas sudaro sąlygas augti sausrai atsparioms žolėms ir krūmams, tačiau kai kurie žolynų plotai žemesnėse aukštumose yra tinkami gyvulininkystei.

Žemutiniame upės baseine didžioji dalis pirminio miško buvo iškirsta žemės ūkio darbams, todėl liko yra likę labai nedaug žalumos, nors aukštesniuose upės baseinuose, pavyzdžiui, Šandongo pusiasalyje, vis dar yra ąžuolų ir kitų kietmedžių medynų, spygliuočių, japoniškų raudonųjų pušų (Pinus densiflora).

Vis dėlto didžioji dalis dirbamos žemės Geltonosios upės baseine buvo panaudota žemės ūkiui, ypač kviečių auginimui.

Literatūra ir šaltiniai

  1. Christie, A. 1968. Chinese Mythology. Feltham: Hamlyn Publishing.
  2. Pomeranz, K., 2009. The Transformation of China’s Environment 1500-2000. Berkeley: University of California Press.
  3. Grousset, R., 1959. The Rise and Splendour of the Chinese Empire. University of California Press.
  4. Pietz, David A. 2015. The Yellow River. Harvard University Press.
  5. Lotha, G. ir Pletcher, K., 2016. Huang He floods: natural disasters, China [1887, 1931, 1938]. Prieiga per internetą, žiūrėti<čia> [žiūrėta 2020-12-18].
0 votes