Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kinijos arbatos kultūra

Kinijos arbatos kultūra

Kinijos arbatos kultūra (茶文化) – kinų kultūros dalis, atsiradusi apie 2000 m. pr. Kr. Arbata saugojo nuo epidemijų ir ligų, įkvėpė poetus, buvo religinių apeigų dalis, vienas iš pagrindinių ūkininkų pragyvenimo šaltinių bei valstybės politikos dalis. Tangų dinastijos laikotarpiu (618-907 m.)  arbata buvo įtraukta į „Septynių privalomų kasdienio vartojimo reikmenų“ sąrašą (Mair 2008, p. 9).

Istorija

Manoma, jog pirmasis žmogus, susipažinęs su arbatmedžiu, buvo antrasis Kinijos imperatorius Šennongas (2737-2698 m. pr. Kr.). Imperatorius domėjosi agrokultūra, todėl norėdamas pažinti įvairių žolelių galias, paragavo 100 augalų, nuo 72 iš jų susirgo, tačiau vieną dieną sėdint po medžiu į jo verdamą vandenį įkrito lapelis, kuris išgydė nuo visų ligų – tai buvo arbatmedis. Kininio arbatmedžio (Camellia sinensis) geografinė kilmė – Bramaputros upės aukštupys Indijos Asamo provincijoje, Mianmaro ir Tailando šiaurinė dalis, Indokinijos pusiasalis ir pietvakarių Kinija. (Mair 2008, p. 26). Šioje teritorijoje gyvenančioms tautoms (hanams, i, bajams, dajams, blangams, va ir kitoms) arbatmedis buvo itin svarbus augalas: va tautelė arbatos lapelius aukojo dievams ir dėdavo į kapavietes, deangai arbatą garbino kaip totemą bei jos buvo siūloma siekiant nutraukti konfliktus tarp šeimų.

Ilgą laiką arbata nebuvo gaminama kaip šiais laikais, pradžioje ji buvo naudojama kaip kramtoma vaistažolė, taip pat kaip prieskonis, krakmolas. Pirmasis žinomas rašytinis šaltinis apie arbatos virimą yra I a. Vang Bao (Wang Bao) veikalas „Prieskoniai jaunimui“, šiuo laikotarpiu žinios ir arbatos vartojimas išplito po visą Jangzės upės slėnį (Mair 2008, p. 32). Tuometinis arbatos ruošimo būdas aprašomas III a. Guangja (廣雅/广雅 Guangya) žodyne: iš arbatos lapelių buvo kepami papločiai su ryžių miltais, vėliau susmulkinami ir užpilami vandeniu,  pagardinami laiškiniais svogūnais, imbieru ar apelsino žievele (Mair 2008, p. 35). Pirmiausia arbata išpopuliarėjo tarp aukštuomenės sluoksnio, ji taip pat buvo vartojama kaip alkoholio alternatyva. Ankstyvuoju Tangų dinastijos laikotarpiu keliaujantys budistų vienuoliai tapo pagrindiniais arbatos kultūros skleidėjais – arbata išpopuliarėjo tarp visų visuomenės sluoksnių bei visame regione (nuo sostinės Čangano iki Tibeto). Šiuo laikotarpiu gyveno Lu Ju (Lu Yu, 733-804 m.) – žymiausias arbatos meistras. Jo veikale „Arbatos klasika“ buvo išsamiai aprašytos arbatos gaminimo technikos (koks tinkamiausias vanduo, malkos, kokioje vietoje arbatmedžiai geriausiai auga). Dėka meistro, arbatos kultūra tapo dar populiaresnė ir viena iš svarbiausių prekių ekonomikoje. Dėl didelio pelno arbatžolės 782 m. imperatoriaus buvo apmokestintos 10% mokesčiais, vėliau ją buvo bandoma nacionalizuoti. Tai sukėlė ilgai trukusius ūkininkų ir arbatos pirklių maištus, tačiau Songų dinastijos (960-1279 m.) laikais buvo skurtas valstybinis arbatos monopolis: arbatmedžių plantacijos buvo atimtos iš ūkininkų, o pirkliams buvo leidžiama pirkti arbatžoles tik iš valstybės. Tuo pačiu metu arbatos kultūra tapo pagrindiniu laisvalaikio užsiėmimu – tarp aukštuomenės sluoksnių plačiai paplito douča (doucha) – arbatos plakimo konkursas. Konkursas susidėdavo iš daug etapų – arbatžolių paruošimas, vandens pasirinkimas ir užvirimas bei kulminacijos – arbatos plakimo. Songų dinastijoje puode verdamą arbatą pakeitė puodelyje plakami arbatos milteliai. Nuo arbatos tapo priklausomos ir kaimyninės tautos. Tibeto gyventojai turėjo tai, ko labiausiai reikėjo kinams, norint išsaugoti savo teritoriją – arklius, todėl prasidėjo Kinijos ir Tibeto arbatos ir arklių mainai. Mingų dinastijos laikotarpiu (1368-1644 m.) susikūrė šiandieninės arbatos tradicijos – imta gerti plikytų arbatžolių užpilą, nustota dėti priedus (svogūno laiškus, imbierą) (Towler 2010, p. 42). Čingų dinastijos metu (1644-1912 m.)  prasidėjo prekyba su Europos valstybėmis. IIX-IX a. Kinijos gyventojai tapo priklausomi nuo vakariečių opijaus, pagrindinė prekė įsigyti šią narkotinę medžiagą buvo arbata. Kinija išgyveno sunkų ekonominį, socialinį nuosmukį. Ilgainiui dėl vidinių (valdžios mokesčių, neproduktyvaus darbo) bei išorinių (Indijos, Šri Lankos didelio arbatos eksporto) priežasčių arbatos prekyba žlugo. Susikūrus Kinijos Liaudies Respublikai arbatos verslas atsigavo dėl Deng Siaopingo (Deng Xiaoping) reformų ir atvirumo politikos: buvo atnaujinamos arbatmedžių plantacijos ir gamyklos, kuriami mokslo tyrimų institutai, valstybinės plantacijos perduotos smulkiems ūkininkams (Mair 2008, p. 272 ).

Arbatos rūšys

Šešios pagrindinės arbatos rūšys: baltoji, geltonoji, žalioji, ulongo, juodoji ir pu erh. Visos jos gaminamos iš to pačio arbatmedžio (Camellia sinensis). Arbatmedžių lapeliai dažniausiai renkami dar prieš patekant saulei, pagal tradiciją renka mergaitės arba jaunos moterys, nes jų smulkios rankos ir pirštai yra tinkami nuskinti reikiamą kiekį lapelių. Rinkdamos arbatmedžio lapelius į bambukinius krepšius moterys dainuoja tradicines dainas ar kalbasi (Towler 2010, p. 149 ). Surinkus arbatžoles, arbatos rūšį nulemia parenkami oksidacijos ir fermentacijos procesai.

Baltoji. Mingų dinastijos metu pradėta gaminti iš lapelių ir arbatmedžio pumpurų. Tangų ir Songų dinastijos laikais ši arbatos rūšis imperatorių ir aukštuomenės buvo laikoma geriausia dėl savo retumo ir aromato. Šiais laikais baltoji arbata yra taip pat labai vertinama. Auginama Fudziano provincijoje, garsiausios: Ingen baihao, Bai mudan, Gongmei arbatos. Gaminti naudojami pirmieji arbatmedžio pumpurai, džiovinant, kai iš pumpurų išgaruoja 80-90% drėgmės toliau džiovinami virš ugnies tam tikroje temperatūroje (Mair 2008, p. 126).

Geltonoji arbata. Atsitiktinai atrasta Mingų dinastijos laikais Gubi kalno gyventojų. Kaip ir juodoji arbata, ši arbatos rūšis atsirado netaisyklingai gaminant žaliąją arbatą, ilgainiui buvo priprasta prie arbatos skonio ir ji tapo viena iš šešių pagrindinių arbatos rūšių (Tong 2010, p. 89). Kaip ir žalioji arbata, geltonoji gaminama iš jaunų ir labiau subrendusių lapų, iš anksto nevytinama, o iš karto kaitinama auštoje temperatūroje, atvėsinama ir džiovinama, po to fermentuojama ir vėl džiovinama (Mair 2008, p. 127).

Žalioji arbata. Tai seniausia arbatos rūšis. Geriausia žalioji arbata gaminama iš jaunų lapelių, trumpas oksidacijos procesas suteikia subtilaus skonio bei leidžia pajusti arbatmedžio aromatą. Manoma, kad tai jauno žmogaus arbata dėl svajingumo ir daugybės galimybių (Tong 2010, p. 129). Žymios arbatos – Lung Jing (Džedziang regionas), Purple Bamboo (Gudžu kalno regionas), Pan Long Yin Hao (auga tik kalnų viršūnėse).

Ulongo arbata. XV a. atrasta Ui kalnuose gyvenančių vienuolių. Tai arbata, turinti ir žaliosios, ir juodosios arbatos savybių. Ulongui pagaminti reikia daugiausia įgūdžių ir rankų darbo, nes ji turi būti labai aromatinga. Lapeliai turi būti pakankamai subrendę, nes juose daugiau sudedamųjų dalių – katechinų, karotinoidų, chlorofilo, krakmolo, cukraus, pektino, iš kurių vėliau formuojasi sodrios arbatos kvapniosios medžiagos (Mair 2008, p. 123). Žymiausios arbatos rūšys: Tie Guan Yin (pietinė Fudziano regiono dalis), Bai Ji Guan, Scarlet Robe Oolong (Fudziano kalnai).

Juodoji. Kilo iš Fudziano regiono Songų dinastijos metu. Išgaunama esant ilgesniam nei žalios arbatos oksidacijos procesui (Tong 2010, p. 129 ). Ši arbatos rūšis svarų vaidmenį vaidino Kinijos eksporte į vakarus nuo Čingų dinastijos laikų. Žymiausios arbatos: Qimen Gonfu (Fudziano regionas), Yunnan Black Tea, olden Monkey Black Tea (Fudziano regionas). Laikoma vidutinio amžiaus arbata, nes ji nėra tokia ryši ir šviesi kaip žalioji arbata, tačiau kupina brandaus žavesio (Towler 2010, p. 129).

Pu erh. Čingų dinastijos metu atsirado pu erh arbata. Prasčiausi lapeliai ir šaknelės buvo pašutinamos garuose ir supresuojamos į briketus, kurie veikiami raugo ir bakterijų įgaudavo tamsią spalvą. Šią arbatą kinai parduodavo tibetiečiams, kurie ją labai vertino dėl virškinimą gerinančių savybių (Mair 2008, p. 132). Šiomis dienomis arbatai pagaminti maišomos juodosios bei žaliosios arbatos ir paliekama fermentuotis. Kuo ilgiau išlaikyta arbata, tuo labiau ji vertinama (labiausiai ekspertų vertinama dviejų-trijų metų arbata), tačiau ji gali būti laikoma daugiau nei 60 m. (Tong 2010, p. 87). Dėl savo stipraus ir brandaus skonio laikoma vyresniojo amžiaus žmonių arbata.

Arbata ir kultūros tradicijos

Gong fu arbatos ceremonija. Tai pati populiariausia arbatos ceremonija reprezentuojanti kinišką kultūrą. Atsiradusi Guangdong regione ir tai pat paplitusi Taivane ir Fudziano regione. Per gong fu  („darbo ir įgūdžių arbata“) arbatos ceremonija geriama ulongo arbata, taip pat galima gerti ir juodąją ar žaliąją. Pagrindiniai ceremonijos įrankiai: padėklas, citrinos dydžio arbatinis, maži puodeliai, susidedantys iš dviejų dalių: siauro, pailgo ir plataus, mažo puodukų. Pirmiausia į arbatinį įpilamas ir išpilamas vanduo, siekiant apšildyti arbatinį. Pirmas užpylimas negeriamas, juo nuplaunamos dulkes ir priemaišos arbatoje (Tong 2010, p. 112). Kitas skirtas ragavimui, arbata iš nedidelio aukščio pilama į pailgus puodelius prieš laikrodžio rodyklę, puodelis uždengiamas kitu puodeliu ir vienos rankos judesiu apvertus perpilamas. Po to žvelgiama į arbatos spalvą, uostomas kvapas ir ragaujama. Arbatos puodelis laikomas abejomis rankomis, geriama mažais gurkšneliais. Užpylimai kartojami priklausomai nuo arbatos kokybės, geros kokybės arbatą galima užpilti iki šešių kartų. Priešingai nei japoniškoje arbatos ceremonijoje, čia svarbu atsipalaidavimas ir bendravimas.

Svečio priėmimas. Tinkamas svečių priėmimas yra labai svarbi kinų kultūros dalis. Vaišingumą simbolizuoja arbatos puodelis, priklausomai nuo svečio garbingumo ir svarbumo yra parenkama geriama arbata. Svečiai ir šeimininkai turi laikytis tam tikrų etiketo taisyklių – šeimininkas yra atsakingas už arbatos pilstymą. Svečiui puodelyje palikus 1/3 arbatos, šeimininkas jį pripildo dar sykį. Arbata gali simbolizuoti ne tik svetingumą, bet ir atsisakymą. Svečiui atvykus, jis yra vaišinamas arbata. Jei šeimininkui nepatinka svečias ar turi skubių reikalų, jis prieš geriant pakelia savo puodelį ir paskatina svečią išgerti, tikėdamasis, kad svečias išgers arbatą greičiau ir išeis (Tong 2010, p. 132).

Vestuvės. Moteriai susižadėjus sakoma, jog ji „išeina į kitą šeimą arbatos gerti“, taip pat arbata dedama į kraitį, nes simbolizuoja amžiną ištikimybę. Vedybų ceremonija kartais vadinam dingča („arbatos nusėdimas“). Viena iš jungtuvių dalių, vedybų kambaryje atliekamas ritualas – jaunavedžiai susodinami vienas prieš kitą, kairę koją ir ranką jie uždeda ant sutuoktinio dešinės kojos ir peties. Laisvomis rankomis padaro apskritimą, kurio viduryje padedamas arbatos puodelis, o svečiai kviečiami iš jo atsigerti (Mair 2008, p. 130).

Arbata ir budizmas. Arbata tapo visų budizmo mokyklų svarbia dalimi, o vienuoliai – pagrindiniais arbatos kultūros skleidėjais Kinijoje. Gėrimas pirmiausiai paplito šventyklose, juo buvo vaišinami svečiai. Vienuolynuose buvo įrengti ne tik arbatos kambariai, kur vienuoliai diskutuodavo apie dharmą, tačiau ir specialios erdvės, skirtos garbiems svečiams. Kiekvienas vienuolynas turėdavo atsakingą asmenį už arbatą, kuris virdavo vandenį, tiekdavo arbatą ir priimdavo svečius (Yun 2008, p. 7). Arbatžolės buvo laikomos ten pat, kur ir brangiausi vienuolyno turtai. Buvo manoma, kad geriausia arbata išauginta vienuolynuose, nes ji augo vienuolių globoje, todėl vienuoliai sėkmingai ja prekiavo ir atiduodavo duoklę imperatoriui. Arbata tapo neatsiejama apeigų dalis – arbatžolės aukojamos Budai. Kadangi arbata, priešingai nei vynas, leido išlikti žvaliems, vienuoliai arbatą gerdavo prieš meditacijas, po valgių. Zen vienuoliai arbatos poveikį įvardino kaip „Tris dorybes“ reikalingas praktikų metu: žvalumas meditacijos metu naktį, virškinimo palaikymas, gera savijauta (Tong 2010, p. 100).

Naudota literatūra:

  • Yun, H., 2008. Buddhism and the Tea Ceremony. [e-knyga]. Hacienda Heights: Buddha’s Light Publishing. Rasta: < http://blpusa.com > [žiūrėta 2015 gegužės 7].
  • Lim, J., 2010. Linking an Asian Transregional Commerce in Tea. [e-knyga]. Bostonas: Brill. Rasta: <http:// ebscohost.com > [žiūrėta 2015 gegužės 11].
  • Mair, V. H., Erling, H., 2008. Tikroji arbatos istorija. Vilnius: Mintis.
  • Tong, L., 2010. Chinese tea. A cultural History and Drinking Guide. Pekinas: China international press.
  • Towler, S., 2010. Cha Doa. The way of tea, tea as a way of life. [e-knyga]. Londonas: Singing Dragon. Rasta: <http:// ebscohost.com > [žiūrėta 2015 gegužės 10].
6 votes